62 metus gydytoju dirbęs Pavelas Vinogradovas chirurgo praktiką pradėjo Antrojo pasaulinio karo fronte, o baigė trečiąja poliklinika vadintoje Klaipėdos gydymo įstaigoje.

Sunkiausia – laidoti vaiką

Ilgus metus gydęs klaipėdiečius chirurgas tik neseniai paliko gydytojo praktiką, tačiau ilgi taikaus darbo metai neištrynė iš mediko atminties karo baisumų. P.Vinogradovas ir dabar teigia, kad jam didžiausia šventė – Pergalės diena.

Dažną kartą minint paskutiniojo karo pabaigą gydytojo būdavo prašoma prie paminklo žuvusiems kariams tarti iškilmingą kalbą. P.Vinogradovas prasitarė, kad šiemet tokios garbės bus priverstas atsisakyti.

– Gerbiamas gydytojau, kodėl nusprendėte šįkart nebestoti prie mikrofono ir nebesakyti iškilmingos kalbos brangiausios jums šventės proga?

– Jau sulaukiau 90 metų. Be to, pastarieji keleri metai man – nesėkmių laikas. Prieš porą metų nuskendo jauniausias mūsų sūnus. Tai buvo sunkiausias išgyvenimas, kokį esu patyręs. Šį pavasarį žmona patyrė traumą. Dabar su neįgaliu vyriausiuoju sūnumi sukamės namuose vienu du. Nelinksma.

– Nepaisant nesėkmių ir nelaimių, esate žvalus ir pasitempęs. Turbūt ne kartą būdavote kviečiamas į mokyklas papasakoti apie karą?

– Kviesdavo, kalbėdavau ir sūnų, ir anūkų bendramoksliams. Vaikai dažniausiai klausdavo panašių dalykų: ar bijojau žūti, prašydavo papasakoti apie mūšius, visada domėdavosi, kokį apdovanojimą ir už ką esu gavęs. Kalbos apie frontų judėjimus juos domino mažiausiai.

– Jūsų švarką puošia keliomis eilėmis sukabinti kariniai medaliai ir ordinai. Papasakokite, kokie tai apdovanojimai.

– Esu dukart Raudonosios žvaigždės ordininkas, be to, esu apdovanotas trimis pirmojo bei antrojo laipsnio Tėvynės karo ordinais. Medalių, kurie būdavo įteikiami už tam tikrus mūšius, nevardysiu. Visų jų ant švarko net nekabinu. Jei kuris nukristų, būtų gaila, nes kito nebegaučiau.

Iš instituto – į frontą

– Gal jums jau ir nusibodo tie patys klausimai, bet vis tik smalsu, kaip jums prasidėjo karas.

– Karo paskelbimo išvakarėse buvau pakviestas į vienos Archangelsko mokyklos išleistuves. Turėjau abiturientams papasakoti apie mediko profesiją. Pats buvau bebaigiąs šio miesto medicinos institutą. Bebuvo likę išlaikyti paskutinį egzaminą. Pamenu, tada pas mane į svečius atvažiavo mama. Kitą rytą po smagių išleistuvių buvo pranešta apie karo pradžią. Iš 200 mūsų instituto absolventų 85 buvo vaikinai. Išlaikėme paskutinį egzaminą ir ko ne tiesiai iš jo nužingsniavome į kitapus gatvės buvusį karinį komisariatą. Po kelių mėnesių paruošimo, buvome išgabenti į Karelijos frontą. Jau spaudė šaltis, o mus atvežė su ratais. Pirmieji įspūdžiai buvo šiurpūs. Krisdavom ant žemės vos išgirdę švilpiant sviedinį. Atrodė, kad išgirdus tą šiurpų artėjančio sviedinio garsą, žemė traukte pritraukia. Tik vėliau supratau, kad tas sprogmuo, kurio garsą girdėjau švilpiant virš galvos, nebuvo skirtas man. To tikrojo neįmanoma išgirsti.

– Ką jums teko dirbti fronte?

– Buvau jaunesnysis pėstininkų pulko gydytojas. Keturi gydytojai dirbome apie pora kilometrų nuo fronto linijos, palapinėse. Sanitarai iš mūšio lauko pristatydavo sužeistuosius. Mūsų užduotis buvo per porą valandų surūšiuoti juos, suteikti pirmąją pagalbą ir kaip galima greičiau išsiųsti į atokesnę karo lauko ligoninę. Ten teorines žinias pritaikėme praktikoje. Tada supratau, kad pirmiausiai reikia skubėti suteikti pagalbą ne tiems, kurie rėkia iš skausmo, o tiems, kurie guli tylomis. Jie būdavo ištikti šoko. Stabdydavome kraujavimą, tvarstydavome žaizdas, šuntuodavome. Dažną kartą rankos būdavo kruvinos kone iki pažastų. Žodžiu, mes buvome tie, kurie pirmieji susidurdavome su mūšio lauke sužeistais kariais. Kai atsitraukdavome poilsio, krisdavome ir miegodavome kaip užmušti, nepabudindavo nė sproginėjančios bombos.

– Ar įmanoma priprasti ir nebesijaudinti matant skausmą, mirtį, aimanas?

– Aišku, ne iškart, bet prie visko šiek tiek įmanoma priprasti. Atėjo laikas, kai sviediniai švilpė virš galvų, o mes nebekrūpčiojome ir nebekritome ant žemės. Tiesiog skubėjome dirbti, nes sužeistieji plūdo šimtais. Sunkiausia buvo susitaikyti su draugų žūtimi, matyti su mirtimi kovojančius jaunučius vaikinus, su kuriais teko kartu mokytis ar bendrauti kitomis aplinkybėmis. Neslėpsiu, pravirkdavome ne kartą, bet išmokome ir juokauti, žiūrėdami mirčiai į akis. Labai baisu būdavo matyti, kad karys sužeistas nepagydomai, pavyzdžiui, sprogmens skeveldros sudarkytu žarnynu. Žmogus dar gyvas ir viliasi, kad jam padėsiu, o aš nieko negaliu padaryti, jo likimas jau aiškus. Mačiau ir mirties nuojautos atvejį. Kartą vienas vyresnio amžiaus sanitaras, kuris kasdien po kelis kartus iš mūšio lauko nešdavo sužeistuosius ir buvo labai pareigingas bei atsidavęs, labai nenorėjo eiti į fronto liniją. Jis apie tai kalbėjo garsiai. Bet pareiga yra pareiga. Tądien priešo snaiperis jį nušovė tiesiai į širdį. Ir kaip nepatikėsi po tokio atvejo, kad kiekvienas žmogus jaučia savo mirties valandą?

Tvarstymui naudojo samanas

– Dirbote arčiausiai fronto. Pats sakote, kad tekdavo per dieną gelbėti šimtus sužeistųjų. Ar visada užtekdavo medikamentų, tvarsliavos? Kaip sukdavotės, kai baigdavosi jūsų darbo priemonės?

– Nėra ko slėpti, teko dirbti ir be nuskausminamųjų bei kitokių vaistų. Dažnai, šturmavę kokią vietovę, išsiruošdavome į savotiškas ekspedicijas. Skubėdavome ieškoti vaistinių. Jose papildydavome savo atsargas. Yra tekę prašyti sužeistųjų, kad pakentėtų nepakeliamą skausmą, nes nebuvo kuo nuskausminti. Karelijoje patys rinkdavome tokias minkštutėles samanas ir panaudodavome jas vietoje tvarsliavos. Pamenu įvykį, kai forsuojant Sivašo ežerą, o jis atoslūgio metu tampa purvina pelke, mano kolega nešė ant pečių didžiulį rezervuarą spirito. Žmogus pataikė į sprogmens išraustą duobę ir nugarmėjo su visu nešuliu. Bet didžiulio butelio jis nepaleido iš rankų ir išsaugojo neįkainojamą dezinfekavimo skystį. Ėjimas per Sivašą buvo vienas įspūdingiausių žygių. Arkliai tempė vežimus, o mes patys nešėme tvarsliavą, vaistus. Purvo košė siekė kelius, buvo klampu ir sunku, bet perėjome tą keistą ežerą. Už tai taip pat turiu apdovanojimą.

–Ar buvote pats sužeistas?

– Kartą išsigelbėjau per plauką. Tai nutiko jau karo pabaigoje Rytų Prūsijoje. Pasikinkęs arkliuką į vežimaitį ėjau į užimtą miestelio vaistinę papildyti atsargų. Jau grįžtant arkliukas užmynė ant minos. Jam nutraukė kojas. Gyvuliuką teko nušauti. Skeveldros susmigo į mano puskailinius. Visi mano drabužiai ir avalynė buvo sudraskyti, lyg sušaudyti, bet sužeistas buvau tik į kojos pirštą. Rimtesnį sužeidimą patyriau pačioje karo pabaigoje, 1945-ųjų balandį. Skeveldra pataikė į galvą, lūžo kaukolė. Iki liepos mėnesio gulėjau be sąmonės, tad nepamenu, kaip buvo paskelbta pergalė, koks tai buvo džiaugsmas.

Gydytojui svarbiausia – jautrumas

– Ką jums reiškia fronto draugystė?

– Tai pagalba nelaimėje, supratimas ir ištikimybė. Pamenu, po ilgo gydymosi ligoninėje jau turėjau būti išrašytas iš jos ir evakuotas. Sužinojau, kurią dieną mane išveš ir paprašiau savo pulko draugų, kad atvažiuotų manęs anksčiau. Sėdau į vežimą ir iškūriau pas saviškius. Buvo vargo, kol vadai išsiaiškino, kad aš nedezertyravau, o grįžau į savo dalinį. Karą baigiau turėdamas majoro laipsnį.

– Ar įmanoma palyginti gydytojo darbą karo ir taikos laiku?

– Kare sunku fiziškai, daug darbo, bet viskas aišku ir paprasta. Taikos metu iš gydytojo taip pat reikalaujama jautrumo, atsidavimo, pasiaukojimo. Bet galiu atvirai pasakyti, kad man nepriimtina ir nesuprantama, kaip gydytojas gali imti, o juo labiau reikalauti iš ligonio atlygio už savo darbą. Kol dirbau, visi kolegos žinojo, kad neimu jokių padėkų. Nebent kas palikdavo man nežinant.

– Chirurgu dirbote visą gyvenimą. Ar galite pasakyti, kad tai jūsų pašaukimas?

– Negaliu pasakyti, kad nuo mažumės svajojau tapti gydytoju. Pasukau šiuo keliu beveik atsitiktinai, bet daugiau nei 60 metų darbo rodo, kad šis pasirinkimas nebuvo klaidingas. Mano mama karo metais buvo kraujo donorė. Žmona Nina karo metais taip pat dirbo medicinos sesele karo ligoninėje.