Jūrų muziejaus Jūrų gamtos skyriaus vedėjas Remigijus Dailidė prisipažįsta, kad jei ne prieš 45 metus tėvo į rankas įduota meškerė, kažin kaip būtų pasisukęs jo likimas. Ant tvenkinio kranto, tuo metu būdamas vos penkerių, R.Dailidė suvokė, kad jo profesija bus susijusi su gamta.

Valdo skaičių magija

– Iš kur ta meilė gamtai?

– Ji atsirado dar vaikystėje. Gimiau Rokiškio rajone, Baisogaloje. Tai tėvas man į rankas įdavė meškerę, nors pats nebuvo rimtas žvejys. Tėvas, kuris jau yra pensijoje, buvo mokslininkas, apsigynė daktaro laipsnį. Mama taip pat įgijo daktaro laipsnį. Ji dirbo dėstytoja Klaipėdos universitete. Na, o šiaip, nuo vaikystės mane traukė gamta.

– Tai ir nulėmė gyvenimo kelio pasirinkimą?

– Mano gyvenimą lemia skaičiai. Labai jau daug sutapimų. Kai aš gimiau, 1964 metais iš pareigų buvo pašalintas Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas Nikita Chruščiovas. Tą dieną, kai mano žmonai sukako 18 metų, 1982 m. lapkričio 10-ąją, mirė tuometis Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas. Mano sūnus yra gimęs Tarybinės armijos dieną – vasario 23-iąją. Dukra gimė rugsėjo 6 d. – Šventosios Trejybės dieną. Šiemet iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino gavau puikią dovaną – vasario 7-ąją, kai švenčiau penkiasdešimtmetį, jis atidarė Sočio žiemos olimpiadą, o uždarys per sūnaus gimimo dieną. O dar per mano gimtadienį socialiniam tinklui "Facebook" sukako 10 metų.

Atokvėpis – žvejyboje

– Tad jei profesiją nulėmė meškerė, ji niekada nepaleidžiama iš rankų?

– Man labai pasisekė gyvenime. Gyvenu Smiltynėje, ir dabar man niekas netrukdo žvejoti – iki vandens keli žingsniai. Nors prieš pat vestuves savo žmonai prisipažinau, kad turiu didelę problemą. Tie žodžiai ją nugąsdino. Tačiau išgirdusi, kad esu žvejys, tik nusijuokė. Tik vėliau suprato, ką reiškia gyventi su žveju. Savaitgaliais vyro nėra namuose. Žvejyba tapo raktas į biologo profesiją. Tačiau į Vilniaus universitetą aš įstojau ne iš karto. Nesurinkęs pakankamo balų skaičiaus, įstojau į 14-ąją Klaipėdos technikos mokyklą ir metus mokiausi žuvies kulinarijos. Baigęs mokyklą raudonu diplomu, į universitetą jau įstojau be konkurso. Baigiau biologijos mokslus, tačiau esu ichtiologas.

– Kokie keliai atvedė į Jūrų muziejų?

– Aš į muziejų atėjau, būdamas 9 klasėje. Lankiau biologų būrelį, kuriam tuo metu vadovavo Saulius Karalius. Tada net negalėjau įtarti, kad su šiuo žmogumi kada nors man teks dirbti viename kabinete. Baigęs universitetą, gavau paskyrimą į Jūrų muziejų. Nebuvo net minties negrįžti į Klaipėdą.

Nėrė į verslą

– Tačiau Jūrų muziejų kuriam laikui vis tiek teko palikti?

– Taip, nes iš muziejininko algos nepavyko išgyventi. Tuo metu mūsų algos siekė – 7–9 dolerius per mėnesį. Šalyje jau vyravo nepriklausomybės nuotaikos, tačiau ekonominė situacija buvo tragiška. Aš tuo metu jau buvau sukūręs šeimą, reikėjo ją išmaitinti, gimė sūnus. Palikau muziejų ir aštuoneriems metams išėjau į verslą.

– Kokį verslą teko kurti biologui?

– Užsiėmiau prekyba. Iš Vokietijos importuodavau maisto produktus. Tai buvo labai įdomi patirtis. Supratau, kas yra gyvenimas. To universitete neišmoko. Tik versle gali gauti taip per nugarą, kad maža nepasirodys. Verslą vysčiau kartu su Vokietijos Demokratinės Respublikos buvusio maisto pramonės ministro sūnumi. Tačiau po kurio laiko supratau, kad visa tai yra ne man. Nors įsitikinau, kad užsienyje visiškai kitoks požiūris į verslo žmogų. Kitaip į pradedančiuosius žiūri net bankai. Trejus metus praleidęs prekyboje, vėliau perėjau į transporto sektorių. 1991-aisiais palikęs muziejų, atgal sugrįžau 1998 metais.

Sovietinė Kuba šokiravo

– Gyvenimą teko vėl pradėti iš naujo?

– Beveik. Tačiau, kai sugrįžti į savo širdžiai mielą sritį, jautiesi specialistas. Muziejuje aš esu atsakingas už negyvosios gamtos eksponatus, vadovauju Jūrų gamtos skyriui. Dar sovietmečiu muziejus palaikė ryšius su daugeliu socialistinių šalių. Teko važinėti į komandiruotes, vyko įvairus bendradarbiavimas.

– Tai ir atvėrė kelius į ekspediciją į Kubą?

– Tai buvo viena iš labiausiai įsimintinų kelionių gyvenime. Iš Klaipėdos į Kubą išplaukėme laivu "Justas Paleckis", kuriam vadovavo legendinis kapitonas Eimutis Astikas. Kai išvydau socialistinę Kubą, mane tai sukrėtė. Sovietiniais laikais maniau, kad blogiau nei mes niekas negyvena. Tačiau išvysti vaizdai pakeitė visą matymą. Skurdas badė akis visur, už pinigus ten nieko nenupirksi. Parduotuvių lentynos – tuščios. O mes tuo metu skųsdavomės, kad mūsų parduotuvės tuščios. Bet jose buvo bent "Daktariškos" dešros, lietuviško sviesto ar varškės. Geriausiu atveju ten rasti galėjai tortą. Tačiau vieno vakarėlio metu labai nustebau paragavęs to torto su druska. Ten juk karštis, viskas prarūgsta. Mane nustebino jų požiūris į aplinkosaugą. Ten niekam neįdomu, kodėl per naktį jų įlankos vanduo nusidažė mėlynai. Nikelio gamykla visus teršalus leidžia į aplinką. Mūsų užduotis buvo surinkti įvairių jūros gyvūnų rūšių pavyzdžių muziejaus kolekcijai papildyti. Buvo įsimintina ekspedicija – per Atlantą plaukėme 22 dienas.

Pribloškė miražas

– Kitoje ekspedicijoje pačiam yra tekę pamatyti itin retą reiškinį – fatamorganą.

– Yra toks gamtinis reiškinys fatamorgana. Tai – sudėtingas optinis reiškinys, kai atmosferoje atsispindi įvairūs, labai toli esantys objektai. 2010 metais plaukėme kurėnu po Aistmares, Vyslos įlanką. Iš pradžių horizonte išvystas laivas jokių įtarimų nesukėlė. Tačiau vėliau man kilo įtarimas, kad laivyba toje vietoje buvo uždrausta. Pasiėmęs kamerą pamėginau nufilmuoti laivą. Pamaniau, jog jei tai miražas, aš jį nufilmuosiu, tačiau kamera negalės priartinti vaizdo. Tarp laivo ir vandens buvo matyti tarpelis, jis atrodė lyg pakilęs virš vandens. Vaizdas slinko kartu su žemyno link slenkančiu rūku. Kai laivas nuplaukė tiesiai į sausumą, visi kurėne buvę ekspedicijos dalyviai suprato, kad tai buvo fatamorgana. Internete yra daug informacijos apie šį reiškinį. Būta liudijimų, kad Rusijoje pirmadienį išėjęs parūkyti vyriškis išvydo Egipto piramides horizonte. Žmogus pagalvojo, kad jam vaidenasi po audringo savaitgalio.

– Ar jau pagavote savo gyvenimo žuvį?

– Manau, kad taip. Turiu galvoje savo žmoną. Aš jau esu vedęs 25 metus Ingą ir neatsimenu savęs nevedusio. O kalbant apie žvejybą, didžiausia mano žuvis – 11 kilogramų sverianti lydeka, kurią pagavau atsitiktinai. Ji buvo 125 cm ilgio, o mano sūnus tuo metu buvo vos 117 cm ūgio. Šiaip aš esu spiningautojas, žvejoju plėšrias žuvis. Apgauti plėšrūną yra sunku. Jo nepašersi, jį reikia surasti, jį reikia pavilioti, kaip moterį. Užsienyje organizuojamos tokios žvejybos varžybos, kuriose iš tiesų reikia parodyti sumanumą. Komandos atvežamos prie nežinomo vandens telkinio ir be jokių echolotų privaloma surasti žuvį. Tenka sukti galvą, reikia pažinoti vandens augaliją, kad nustatytum telkinio dugną, reikia atspėti giliausią vietą, kur laikosi žuvys.

Aistra kelionėms

– Be žvejybos yra dar kitų pomėgių?

– Kelionės. Visą gyvenimą giliai širdyje puoselėjau svajonę kada nors išsiruošti į savo gyvenimo kelionę. Juk kol augo vaikai, nebuvo kada. Praėjusią vasarą man tai pavyko įgyvendinti. Kartu su šeima sėdome į mikroautobusą ir iškeliavome po Europą. Nieko nėra geriau, kaip neskubant mėgautis mažais Prancūzijos miesteliais. Mūsų tikslas buvo apsilankyti Prancūzijos Provanso regione. Tikėjomės pamatyti žydinčius levandų laukus, tačiau pernai pirmą kartą per 140 metų pavasaris ten tragiškai vėlavo. Išvydome vos sprindžio dydžio daigelius. Visa šeima liko sužavėta, išvažiuodami sakėme, kad būtinai dar sugrįšime čia.

– Baigėte žuvies kulinarijos mokslus raudonu diplomu. Koks mėgstamiausias žuvies paruošimo receptas?

– Aš labai mėgstu gaminti starkį. Jį reikėtų nuvalyti, supjaustyti gabaliukais. Šiek tiek pasūdžius, reikia žuvį pabarstyti kmynais ir trupučiu česnako. Šiek tiek pamarinavus, kepti įkaitintame aliejuje, kol gražiai parus. Tiesa, neseniai gaminau silkės sviestą. Mano šeima liko nesužavėta, tačiau sovietmečiu jis buvo laikomas delikatesu. Silkės sviestas yra gaminamas, suprantama, iš silkės. Filė gabaliukus reikėtų susmulkinti iki vientisos masės. Į ją įdėti nedidelį gabalėlį sviesto, prieskonių, pipirų, druskos, labai nedaug gvazdikėlių bei nepagailėti petražolių. Visa tai susmulkinus, mišinys tepamas ant baltos duonos.

Svajonė: du dešimtmečius R.Dailidės brandinta mintis pasileisti į kelionę per Europą išsipildė šią vasarą Provanso regione.

Vizitinė kortelė

Gimė 1964 m. vasario 2 d. Baisogaloje.
1981 m. baigė Klaipėdos 21-ąją mokyklą.
1982 m. – Klaipėdos 14-ąją technikos mokyklą.
1982 m. įstojo į Vilniaus universitetą.
1983–1985 m. tarnavo sovietinėje armijoje tankų kuopoje virėju.
1989 m. baigė Vilniaus universitetą.
1989–1991 m. dirbo Jūrų muziejuje.
1991–1998 m. užsiėmė verslu.
Nuo 1998 m. dirba Jūrų muziejaus Jūrų gamtos skyriaus vedėju.
1989 m. vedė žmoną Ingą.
1992 m. gimė sūnus Remigijus.
1997 m. gimė dukra Lina.