Dzūkijoje, Veisiejuose gimęs ekonomistas, archeologas ir rašytojas Rokas Flickas – margaspalvė asmenybė. Nuo energetikos viceministro iki romanų rašytojo. Juose, kaip pripažįsta pats autorius, daug visko: ir istorijos, ir erotikos. „Rašytojas turi vaizduoti realų gyvenimą“, – įsitikinęs R.Flickas. Galbūt todėl profesoriaus trilogija sparčiai graibstoma nuo knygynų lentynų ir visai neseniai buvo įvertinta garbinga Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Laiko save vokiečiu

– Lietuvišką Liaukonio pavardę iškeitėte į vokišką. Kokia jos istorija?

– Mano motina, Berta Flick, buvo tikra vokietė, o tėvas – lietuvis, todėl iki 1989-ųjų nešiojau jo pavardę. Flick Vokietijoje yra žymių Vokietijos pramonininkų pavardė. Karo metu vienas jų parėmė Adolfo Hitlerio valdžią, todėl buvo teisiamas Niurnbergo karo nusikaltėlių teisme. Taigi, suprantama, kad tuo metu ji turėjo neigiamą atspalvį. Mirus tėvui, iš pagarbos motinai ir labai jos prašomas pasikeičiau pavardę. Šitaip ji norėjo išsaugoti giminės medį. Laikau save Lietuvos vokiečiu. Mano žmona Regina Arbačiauskaitė-Flick taip pat nešioja mano pavardę, bet jai, kaip aktorei, svarbu išlaikyti ir savo senąją.

– Išgyvenote sunkų didžiojo karo, trėmimų laikotarpį.

– Taip, tai buvo baisūs laikai. Karas, represijos... Vyravo NKVD nuostata, kad visas vokiečių kilmės šeimas reikia išvežti. Todėl dauguma žmonių tam, kad išvengtų tremties ir teroro, stengėsi susitapatinti su lietuviais. Tiesa, daug žmonių vis dėlto buvo ištremti į Sibirą arba su jais buvo žiauriai susidorota. Ir vien dėl jų vokiškos kilmės. Be to, mano tėvai nebuvo turtingi, augau aštuonių vaikų šeimoje, todėl pats stengiausi susikurti sau gerą gyvenimą.

– Galima sakyti, kad jus su žmona vienija kūryba?

– Žinoma. Tačiau būna akimirkų, kai rašyti nėra jau taip paprasta. Manau, kad būtina išsikelti sau tikslą, turėti sukaupus daug gyvenimiškos patirties. Aš esu ne konkretaus įvykio ar meilės nuotykio, o tam tikros istorinės epochos, įvykių vaizduotojas. Man pačiam tai yra be galo įdomu. Turiu ką papasakoti skaitytojui ir mielai tuo dalijuosi. Mano romanuose yra ir erotikos, ir meilės scenų. Svarbiausia – kad skaitytojui būtų įdomu.

– Jūsų trilogija, kalbanti apie Mažosios Lietuvos skaudulius, – populiari ne tik tarp klaipėdiečių. Kaip sudominote skaitytojus?

– Visa tai priklauso nuo rašytojo gebėjimo pasakoti istoriją, nuo jo fantazijos ir gyvenimiškos patirties. Taip pat kuriami veikėjai negali smarkiai atitrūkti nuo realybės, ypač jei tai nėra fantastinis romanas. Turi jautriai priartėti prie dabartinio gyvenimo, kad ir kaip sudėtinga tai būtų. Romanų rašymas – sunkus darbas, ir gyvas to pavyzdys – mūsų literatūros korifėjus Vincas Mykolaitis-Putinas, kuris nėra parašęs daug romanų. Beje, mano romanuose, neslėpsiu, yra ir erotikas. Aš juk ne šventuolis, nesu atitrūkęs nuo realaus gyvenimo.

Nenori kartotis

– Ar į kuriamas istorijas įpinate ir savo asmeninio gyvenimo detalių?

– Žinoma, o kaip kitaip... Kalbant atvirai, rašydamas romaną įdedu ir nemažą dalį savo gyvenimo. Bet kartais imi kartotis. Pajutęs tą ribą, kiekvienas sąžiningas kūrėjas turi nustoti rašyti. Rašytojui būtina pertrauka, kad viską apmąstytų, sukauptų dar daugiau kūrybinės medžiagos. Ir dabartinis metas man – nedidelė pertrauka nuo rašymo, renku medžiagą naujiems darbams. Ar iš jos kažkas išeis? Galbūt.

– Iš Vilniaus prieš daug metų persikėlėte į uostamiestį. Kas jus čia atvedė?

– Mano kelias labai įdomus. Aš gimiau Dzūkijoje, Veisiejuose. Šalia jų buvo didžiulė Lietuvos vokiečių kolonija. Ten ir susipažino mano tėvai. Į Vilnių 1954 m. iš tuo metu vokiško krašto – Šilutės, išvykau studijuoti archeologijos. Baigęs nedirbau archeologu dėl mažo atlyginimo, juk šeimoje buvome aštuoni vaikai, tad būtų buvusi per didelė prabanga dirbti tai, kas nepelninga. Negalėjau sau leisti mėgstamo darbo, todėl pradėjau dirbti pramonės ekonomikos srityje. Kadangi Klaipėdoje prabėgo mano ankstyvoji vaikystė ir iki 18 metų tai buvo mano kraštas, natūralu, kad jis mane traukia. Be to, Šilutėje yra palaidoti mano tėvai, giminės. Kuršių marios man sukelia šiltus jausmus...

– Turbūt jūsų dažnai klausia, kaip profesorius, buvęs energetikos viceministras pradėjo rašyti knygas?

– Tikrai, taip. Potraukį rašymui ir apskritai literatūrai jaučiau visada, čia nieko nuostabaus nėra. Kartą, poilsiaudamas Kuršių nerijoje, vaikščiojau kopomis ir staiga mane užvaldė neįprasta nuotaika: iš vienos pusės jūra, iš kitos – marios. Apėmė jaunatviškas, valiūkiškas entuziazmas. Ši kelionė yra aprašyta mano knygoje „Atrastoji žemė“.  Baigęs savo tarnybinę veiklą, atvažiavau gyventi į Klaipėdą. Beje, buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir iki 1986 m. buvau neaktyvus žurnalistas, rašiau apsakymus. Tada ir prasidėjo mano kūrybiniai ieškojimai. Pamaniau, kad savo gyvenimą galutiniame etape galėčiau įprasminti rašymu.

Šeimoje būtina derintis

– Jūsų žmona – garsi aktorė. Dažnai lankotės teatre?

– Į premjeras stengiuosi ateiti visada. Tačiau anksčiau dėl jos užimtumo teatre man tekdavo prižiūrėti vaikus. Stengiausi visais įmanomais būdais padėti. Sūnus ir dukra reikalavo nemažai dėmesio ir priežiūros. Juk žmona išvykdavo į gastroles, todėl tekdavo derintis. Juolab kad ji vaidino ne tik teatre, bet ir kine. Žmona įkūnijo ir mano sukurtus personažus, pavyzdžiui, karalienę Mortą. Beje, man taip pat tekdavo dažnai važinėti į komandiruotes Maskvoje, todėl vienas kitą nuolat palaikydavome.

– Ar žmonos profesija ir jūsų užimtumas nekliudė santykiams?

– Žinoma, susipykti yra tekę. Bet kadangi esu 15 metų vyresnis už savo žmoną, nėra tokio įkarščio, emocijų. Dideli ir drastiški barniai lieka nuošalyje. Regina ypač emocinga yra scenoje, ten ji pasikeičia. Tačiau gyvenime ji rami ir paprasta moteris, nekelianti didžiulių reikalavimų kitiems. Be to, ji nesureikšmina makiažo ir panašių dalykų, skaito daug literatūros. Tiek laiko sutarėme, todėl, manau, ir toliau didesnių problemų dėl to nekils.

– Kokiu keliu pasuko jūsų vaikai?

– Sūnus gyvena kartu su mumis, o dukra – Vilniuje. Nors vaikai ir mokėsi Vokietijoje, nenorėjo ten likti, matyt, pasiilgo namų, juk gyventi čia sąlygos yra geros. Nenorėjome jiems daryti įtakos renkantis savo gyvenimo kelią. Jo nenupaišysi, kiekvienas turi susikurti savą. Džiaugiuosi, kad vaikai grįžo į gimtinę. Beje, visad skatinau juos rinktis praktiškas profesijas. Manau, kad jie jau atrado savo kelią.

Nesiekia būti populistu

– Neseniai atsiėmėte I.Simonaitytės premiją. Turbūt jaučiatės įvertintas?

– Žinote, jei atvirai, – aš tikėjausi. Nelaikau savęs prastu rašytoju. Žinoma, nededu sau ant galvos karūnos, bet, manau, esu jos vertas. Rašau, nes turiu ką pasakyti. Kokia forma – nėra didelė reikšmė. Turiu sukaupęs didelę gyvenimišką patirtį, gal todėl žmonės mano kūryba taip domisi. Premija, be abejonės, yra malonus įvertinimas, tai tam tikras kokybės ženklas. Meluočiau sakydamas, kad man tai nerūpi, bet sykiu – neriečiu dėl to nosies. Maloniausi yra susitikimai su žmonėmis ir jų dėmesys mano knygoms. Nors ir stengiuosi per daug nesireklamuoti ir nenoriu būti populistas, bet vis dar laukia eilės susitikimų.

– Kaip leidžiate laisvalaikį su šeima?

– Kadangi turime nuosavą namą, vasarą daug laiko būname gamtoje. Gaila, kad dėl sušlubavusios sveikatos negaliu aktyviai judėti. Be to, daug skaitau, mano lentynoje krūva knygų, kurios laukia savo eilės.

Vizitinė kortelė

Gimė 1936 m. rugpjūčio 16 d. Veisiejuose.

1959 m. Vilniaus universitete baigė archeologiją.

1966 m. baigė pramonės ekonomikos studijas.

1970–1974 m. tapo Maskvos I.M.Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantu.

1984 m. tapo ekonomikos mokslų daktaru.

1986–1990 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas, o nuo 1987 m. tapo profesoriumi.

1990–1991 m. buvo energetikos ministro pavaduotojas.

2012 m. tarptautiniame literatūrinio rudens konkurse „Prisijaukinkime žodį, paukštį, debesį...“ gavo prozos nominaciją.

2015 m. pelnė literatūrinę I.Simonaitytės premiją.