Gilios ištakos

Kaip pastebėjo pašnekovas, nepaisant begalinės tautiečių meilės krepšiniui, Gargžduose nuo seno sporto šaka Nr. 1 laikoma būtent futbolas.

R. Mikalauskui ir pačiam įdomus šis fenomenas.

"Mūsų krašte nuo senų laikų mėgstamas futbolas, ši tradicija turbūt tęsiasi nuo tarpukario. Tų komandų buvo įvairiais pavadinimais, o "Bangos" įkūrimą švenčiame nuo 1966 m. Ši komanda gyvavo nuo II iki Aukščiausios lygos, visada turėjo ir stiprių žaidėjų, ir ištikimų sirgalių palaikymą", – kalbėjo "Bangos" direktorius.

Ar būtų galima teigti, jog šiandien su šia sporto šaka mieste susijusi kone kas antra šeima?

"Tokios statistikos neturiu, – šyptelėjo R. Mikalauskas, – tačiau manau, kad dauguma gyventojų vienokiu ar kitokiu būdu su tuo susiję. Ar vaikai lanko, ar patys yra žaidę ar žaidžia, kiti ateina pasirgti už savo mylimą komandą, dar kiti prisideda rėmimu ir pan. Futbolo bendruomenė Gargžduose išties labai gausi – kai švenčiame sezono uždarymą Kultūros centre, visi netelpame."

Kaip komandinio sportinio žaidimo atstovas, kaip komandos dalis, tiesiog labai džiaugiuosi už žaidėjus, trenerius ir jų pasiekimus.

Tapo krepšinio treneriu

Gargžduose gimęs, augęs, o po studijų į gimtinę sugrįžęs Rimantas sporto pasaulyje – taip pat ne atsitiktinis žmogus.

Baigęs anuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą kurį laiką gargždiškis dirbo mokytoju bei treneriu.

"Keisčiausia, kad buvau krepšinio treneris – vaikystėje, jaunystėje žaidžiau futbolą, bet patraukė ir krepšinis, jį žaidžiau studijuodamas institute. Kai grįžau į Gargždus, tuometis direktorius pakvietė į "Bangą", trumpą laiką žaidžiau A lygoje. O kai 2006-aisiais susikūrė viešoji įstaiga "Gargždų futbolas", nuo 2007 m. mane pakvietė čia darbuotis. Taigi "Bangos" klubą jau iki tol gerai pažinojau iš vidaus", – prisiminė pašnekovas.

Paklaustas, kas gi yra jo paties didžioji aistra – tarkime, koks būtų sprendimas, jei pasirinkimui gautų dovanų bilietą į pasaulio krepšinio arba futbolo čempionato rungtynes, gargždiškis išsisuka diplomatiškai.

"Krepšinio čempionate esu buvęs, tad rinkčiausi futbolo, – šypteli pašnekovas. – Kaip bebūtų, pasaulio futbolo čempionatas yra įvykis visame pasaulyje, vis dėlto tai yra sporto karalius. Pasaulio mastu krepšinis nėra toks populiarus. Lietuvoje, žinoma, kitaip."

Futbolas: „Bangos“ komanda sirgaliams suteikia gausybę azartiškų emocijų. (J. Riekašienės / fkbanga.lt nuotr.)

Iš Gargždų – į platųjį pasaulį

Pasak specialisto, nepaisant to, Lietuvoje, ko gero, daugiau vaikų lanko futbolą nei krepšinį.

"Tik vėlesniame etape jaunuoliams sunku pasiekti ženklesnių rezultatų. Matyt, nėra iki galo sutvarkyta pati sistema. Žinoma, tokių sunkumų, kaip iš paauglystės, jaunimo pereiti į suaugusiųjų sportą, turi ir kitos sporto šakos, – pastebėjo "Gargždų futbolo" direktorius. – Viliuosi, kad ilgainiui viskas susitvarkys, nes pastaruoju metu matome geras Lietuvos futbolo federacijos pastangas. Mes taip pat patenkame į skaičių tų akademijų, kurias federacija remia, bei dalyvaujame Belgijos "Anderlecht" jaunimo ugdymo programoje – mūsų vaikai ugdomi pagal šios akademijos principus. Manau, tai pasiteisins, ir mūsų žaidėjai, rinktinė bus stipresni."

(J. Riekašienės / fkbanga.lt nuotr.)

Šiandien Gargždų klubas turi apie 400 jaunųjų ugdytinių.

"Džiaugiamės, kad "Bangos" klubo išugdyti jaunieji žaidėjai šiuo metu pasirašo sutartis su Vokietijos Bundeslygos klubais", – pasididžiavimo neslėpė gargždiškis.

Tačiau pašnekovas neneigė – labiau norėtųsi, kad išauginti pajėgūs ir perspektyvūs sportininkai gintų savojo ar bent jau savo šalies klubų garbę.

Subūrė ir mamytes

"Iki šiol pagrindinės mūsų komandos branduolys buvo vietiniai žaidėjai, iš esmės pastaruosius penkerius metus legionieriai pas mus buvo tik iš Klaipėdos. Ir mes tuo išsiskyrėme Lietuvoje. Tačiau dabar A lygai komandą komplektuojame gana sunkiai, nes klubas neturi resursų sportininkui pasiūlyti tokį atlyginimą, kad jam nereikėtų papildomai dirbti, kad jis galėtų žaisti futbolą kaip profesionalas. Tad, manau, šiais metais atsiras ir legionierių. Tarkime, iš Brazilijos atvažiavęs futbolininkas sutinka rungtyniauti už mažesnį atlyginimą, nes jis turi motyvacijos įsitvirtinti Europoje", – apie šiandienos realijas kalbėjo R. Mikalauskas.

Beje, šiandien klubo "Banga" vėliava vienija ne tik vyrų, moterų, jaunimo komandas – į futbolo judėjimą mieste įsijungė ir aktyvios mamos.

"Vadinamoji mamyčių komanda gimė spontaniškai. Ugdome šimtus vaikų, tad stadione tėvai palaiko savo atžalas, o pats klubas organizuoja šeimų, mamų turnyrus. Kadangi nesinorėjo pralaimėti, grupė mamų pradėjo treniruotis prieš tokį turnyrą. Ir patyrė, kad tai yra puiki laisvalaikio praleidimo forma sportuojant.

(J. Riekašienės / fkbanga.lt nuotr.)

Aš pats manau, kad futbolas yra vienas sveikiausių sportinių užsiėmimų, dažniausiai – gryname ore, kur tu bėgi, šoki ir visaip kitaip aktyviai judi, o kur dar azartas, nes tai žaidimas. Tad taip turbūt prieš trejus metus ir susibūrė mūsų mamyčių komanda, kuri kaip tik jau netrukus, sausio 18 dieną, dalyvaus turnyre Šiauliuose su tokiomis pat mėgėjų komandomis", – apie įkvepiančią iniciatyvą pasakojo gargždiškis.

Pilkasis kardinolas

O ar pats klubo vadovas vis dar pagainioja futbolo kamuolį?

"Įprastai du kartus per savaitę pasportuoju su tokia pagyvenusio jaunimo komanda, – šyptelėjo pašnekovas. – Žaidžiu tiek futbolą, tiek krepšinį, vasarą – tinklinį. Tačiau jau turbūt porą mėnesių sportui visiškai nėra laiko, nes lincencijuojamės A lygai, atliekame finansinį auditą, komplektuojame komandą."

Anot klubo vadovo, visą laisvą laiką jis stengiasi skirti šeimai, nes jo ne taip daug ir lieka.

"Turime daug komandų, jos žaidžia ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Tad mano darbas nėra 8 val. per parą ir 5 dienos per savaitę", – teigė pašnekovas.

Įstaigos vadovui tenka ir daugeliui nematomos, o sykiu ganėtinai sunkios pareigos.

"Pagrindinės mano pareigos – surinkti biudžetą tiek vaikų ugdymui, tiek pagrindinėms komandoms. Gaila, bet Lietuvoje įstatymai rėmimui nėra palankūs. Tad prašyti nėra lengva, manau, kas dirba šioje srityje, mane labai gerai supranta", – kalbėjo gargždiškis.

R. Mikalauskas neneigė, jog jį būtų galima pavadinti savotišku pilkuoju komandos kardinolu, kurio darbas nėra taip gerai matomas kaip trenerių ar žaidėjų.

"Ir tai man labai patinka ir tinka. Nesistengiu būti viešas žmogus. Kaip komandinio sportinio žaidimo atstovas, kaip komandos dalis, tiesiog labai džiaugiuosi už žaidėjus, trenerius ir jų pasiekimus", – šyptelėjo pašnekovas.