Dievo keliai nežinomi. Tuo įsitikinęs ilgų distancijų bėgikas Ruslanas Seitkalijevas, dar vaikystėje nutaręs tapti kunigu. Savo svajonės Telšių kunigų seminarijoje jis kantriai siekė apie šešerius metus. Tačiau planai keitėsi. Būdamas 23-ejų jis pirmą kartą bėgo šimto kilometrų distanciją Nidos ultramaratone ir buvo nepralenkiamas – užnugaryje Ruslanas paliko net ir užkietėjusius bėgikus. Tačiau suderinti griežtos būsimo kunigo darbotvarkės su sportu nesisekė, todėl jis užvėrė seminarijos duris ir išvyko atstovauti Lietuvai pasaulinėse varžybose Gibraltare. Šiuo metu Ruslano asmeninis rekordas yra vienas iš trijų geriausių šalies istorijoje. Ko gero, ne per drąsu būtų pavadinti jį lietuviškuoju Murakamiu.

Jautė pašaukimą

– Po dešimties klasių įstojote į seminariją. Kaip apsisprendėte tapti kunigu?

– Apie tai svajojau nuo pat mažų dienų. Buvau tiesiog užsidegęs šia idėja. Lankydavausi mišiose, vietinėje savo kaimo bažnytėlėje patarnaudavau apeigų metu. Labai įkvėpė mano dėdė Saulius Tamošaitis – kunigas, daug metų dirbęs Klaipėdoje, o šiuo metu – Telšių seminarijoje. Iš jo daug sužinojau apie tikėjimą, šios bendruomenės gyvenimą. Sprendimui pritarė ir palaikė man artima močiutė, visomis išgalėmis padėjusi patekti į seminariją.

– O kokia buvo kitų reakcija?

– Bendraamžiai juokėsi. Bet man tai nerūpėjo, jaučiau pašaukimą ir buvau tvirtai apsisprendęs dėl savo pasirinkimo. Mačiau tik vieną kelią, ir dvejonės nekamavo. Juolab kad nebuvau užsidaręs ar nuskriaustas gyvenimo vaikas. Turėjau draugų, išeidavau pasilinksminti, šeima mane mylėjo, o sportas sekėsi nuo pat mažų dienų. Ir merginos traukė, tačiau tuomet maniau esantis stipresnis už žemiškus dalykus.

– Mokytis seminarijoje pradėjote būdamas dar labai jaunas. Ar griežtai buvo planuojamas laikas?

– Taip. Galima sakyti, subrendau joje, juk pragyvenau apie šešerius metus. Pamenu, mūsų kursą sudarė šeši žmonės ir jis buvo pats gausiausias. Nedaug kas renkasi tokį kelią. Iš tiesų laikas seminarijoje buvo reglamentuotas. Gyvenau pagal griežtą dienotvarkę, net ir sportui nelikdavo daug laiko. Keldavomės apie šeštą ryto, pusvalandis pasiruošimui, pusryčiai, tada iki pietų – paskaitos. Mokėmės daug įvairių disciplinų, tokių kaip filosofija, lotynų ir kitos kalbos. Vėliau tvarkymosi metas, pamaldos, o vakare – mišios, po kurių turėdavome dvi valandas laisvo laiko savo poreikiams. Jį skirdavau sportui. Laimė, man leisdavo išbėgti į šalia esantį stadioną.

Sankt Peterburgas – Vilkyčiai

– Turite nelietuviškų šaknų. Iš kur esate kilęs?

– Aš gimiau viename gražiausių pasaulio miestų Sankt Peterburge, tėtis kazachas. Tačiau tėvai jau daug metų išsiskyrę, su mama likome gyventi Vilkyčiuose. Kur yra tėvelis, nė nežinau. Jis išvyko, kai man buvo maždaug devyneri, nuo to laiko daugiau nekalbėjome. Kai pradėjau studijuoti seminarijoje, nebuvau jo matęs apie penkerius metus. Gali būti, kad jis savo gimtinėje, Kazachstane.

– Nekilo noras surasti tėvą?

– Žinoma, galvodavau apie tokią galimybę. Tačiau ryšys su juo visiškai nutrūkęs. Juk ne mes su seserimi jį palikome. Jautėme didelį apmaudą, o dabar šios temos stengiamės neliesti.

– Kaip gyvenime atsirado bėgimas? Mėgstate iššūkius?

– Sportuoju jau nuo mažumės. Iš pradžių domėjausi krepšiniu, tačiau nebuvau jame geriausias. Man nestinga ištvermės, tad pradėjau bėgioti. Miestelio lengvosios atletikos treneris pasiūlė rimtai treniruotis, pradėjau dalyvauti įvairiose šalies bėgimo varžybose, gerai sekėsi. Gavau kvietimą atvykti į Klaipėdą ir gerinti savo rezultatus, tačiau gyvenimo su sportu nesiejau, jau buvau tvirtai apsisprendęs mokytis seminarijoje. Todėl išvykau į Telšius.

– Vis dėlto kunigu netapote.

– Ilgainiui ėmė slėgti ramybė. Pradėjau trokšti varžybų, pergalės jausmo. Dalyvauti jose galėjau tik per atostogas. Taigi, grįžęs bėgau 101 kilometrą Nidos ultramaratone, pasisekė – finišavau pirmas. Pirmąkart bėgau tokį didelį nuotolį. Iki tol savo kuklių treniruočių metu daugiausia buvau nubėgęs tik 45 kilometrus. Per tas septynias su trupučiu valandų netekau maždaug trijų kilogramų. Antrąjį varžybų dalyvį lenkiau tik keliomis minutėmis.

Treniravosi tarp pamaldų

– Kaip ruošėtės? Juk tai didelis iššūkis net ir užkietėjusiems bėgikams.

– Treniruodavausi seminarijoje. Kasdien tam turėdavau bent po kelias valandas, tad geru tempu galėdavau nubėgti apie 30 kilometrų. Per savaitę įveikdavau po 170 kilometrų. Mano asmeninis ultramaratono rezultatas buvo pasiektas Vingio parke. Laikas – 7 val. 16 min. Tai greičiausias mano ir kartu trečias rezultatas visoje Lietuvos istorijoje. Kol kas tik keli žmonės yra bėgę greičiau. Jei galimybės leis, tikiuosi kitąmet pagerinti rezultatą ar net pasiekti Lietuvos rekordą.

– Buvo sunku apsispręsti palikti seminariją?

– Taip, tai nebuvo greitas išėjimas, ilgai svarsčiau. Pajutęs sėkmės skonį be bėgimo negalėjau gyventi, norėjosi intensyvinti treniruotes. 25-erių užvėriau seminarijos duris. Siela troško laisvės. Šį kelią renkasi kitokie žmonės. Pamenu, buvo ir labai šviesių, protingų jaunuolių, puikiai išlaikiusių egzaminus ir galinčių pasirinkti bet kurią specialybę. Ir priešingai, manančių, kad jiems tai galimybė pasitempti ar turėti patogų gyvenimą. Tad grįžau į Vilkyčius. Buvau pakviestas dalyvauti pasaulinėse varžybose Gibraltare.

– Kaip sekėsi?

– Iš visų varžybų Europoje šios įsiminė labiausiai. Tai turbūt egzotiškiausia šalis, kurioje teko bėgti. Suvažiavo geriausi pasaulio bėgikai, gyvenome dideliame kruiziniame laive, beveik kaip ponai. Pati gamta nuostabi – bėgant su tavimi nuo medžių sveikinasi beždžionės, svilina didelis karštis. Būtų smagu dar kartą sugrįžti. Svajoju kada nors bėgti Bostono maratone, tai bėgikų Meka. Apskritai egzistuoja šeši aukščiausios klasės ir didžiausi pasaulio maratonai, atviliojantys daugiausia entuziastų. Europoje tai – Berlyno ir Londono maratonai, Amerikoje – Čikagos, Bostono, Niujorko ir vienas Tokijuje. Juose dalyvauti – bėgikų svajonė, čia suvažiuoja geriausieji, ir laimėjimai yra didžiausi. Kitąmet galbūt pavyks dalyvauti Londono maratone – tai yra vos kelios valandos nuo dabartinių mano namų.

Bėgti nepakanka

– Nuo ko priklauso toji sėkmė?

– Kaip mes patys sakome, rezultatui įtakos turi daug faktorių. Neteisinga manyti, kad pakanka tik daug bėgti. Mitybos įpročiai, gyvenimo būdas, fizinis pasirengimas, ištvermė, kūnas turi būti visiškai pasirengęs. Bandau save visaip įkvėpti, juk visuomet norisi kuo geresnio asmeninio rezultato, taip pat deramai atstovauti Lietuvai. Bėgdamas klausau meditacinės arba priešingai – sunkesnės muzikos, tačiau tik treniruočių metu arba prieš varžybas.

– Kodėl palikote Lietuvą?

– Taip jau susiklostė. Po seminarijos įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis psichologijos. Pačios studijos man patiko, tačiau nepavyko suderinti jų su darbu ir bėgimu. Negalėjau iš sporto išlaikyti mokamos vietos, todėl nusprendžiau padirbėti užsienyje ir iki šiol tai darau. Dabar treniruojuosi prieš darbą ir po jo. Taip pat tris mėnesius tarnavau Lietuvos kariuomenėje. Savanorystė – puiki patirtis. Tiesą sakant, gyvenome pagal panašią dienotvarkę kaip ir seminarijoje. Tiek, kad joje dominavo akademinis pasiruošimas, o tarnyboje – fizinis. Dabar stengiuosi bent kelis kartus per metus mėnesiui grįžti į Lietuvą, man čia labai patinka. Myliu lietuvišką gamtą. Tik savo vizitus derinu su varžybomis. Bėgimas organizmui tapo geru įpročiu, jis net maištauja, jei ilgiau nebėgi. Nėra energijos, nuotaikos.

– Kokius kriterijus turi atitikti profesionalus bėgikas?

– Jei gali gyventi iš bėgimo, o kūno stiprinimas – tiesioginis tavo darbas, gali vadintis profesionalu. Ir mes gauname tam tikras stipendijas, tačiau nesame tikrieji profesionalai, neuždirbame pakankamai iš sporto. Apskritai Lietuvoje tokių profesionalių yra tik trys moterys, dalyvaujančios olimpinėse varžybose ir rodančios itin gerus rezultatus.

Įkvėpė draugę

– Bėgimas dabar yra tapęs savotiška mada. Ir gyvenimo draugę užkrėtėte?

– Taip, bėgikų tik daugėja. Yra tokių, kurie apsiauna bėgimo batelius dėl fotografijos ar dėl įvaizdžio, bet tai vis tiek geriau nei nuolatinis sėdėjimas baruose. Ir mano draugė anksčiau bėgiojo kur kas mažiau nei dabar. Mums susipažinus jos rezultatai pagerėjo. Kaip tik ir susitikome bėgimo varžybose, kur ji savanoriavo. Kartu esame jau pusantrų metų. Tai pirmoji mano ilga, rimta draugystė.

– Prieš kelias savaites Vilniaus maratone finišavote trečias. Bėgo apie 16 tūkstančių dalyvių iš pusšimčio pasaulio valstybių. Kokių ambicijų dar turite?

– Tai buvo jubiliejinis, penktasis mano 42 kilometrų nuotolio bėgimas. Iš tiesų susirinko bėgikai iš viso pasaulio, tikra sėkmė atbėgti trečiam. Įdomu tai, kad šiame maratone triumfavo etiopas, antrasis buvo vilnietis. Tiesa, vienam bėgikui varžybos baigėsi liūdnai, tačiau nuo to niekas nėra apsaugotas. Mirtis gali ištikti bet kada, galbūt tai tiesiog sutapimas. Būna tokių, kurie pervertina savo galimybes. Kūnas mums siunčia ženklus ir reikia jų paisyti. Tiesa, šiam sportui amžiaus ribų nėra, žinau bėgančių septyniasdešimtmečių. Galbūt į prizines vietas jie nepretenduoja, tačiau šauniai įveikia maratonus. Pats artimiausiu metu ketinu grįžti į Londoną. Kitais metais čia noriu dalyvauti šimto kilometrų pasaulio čempionate. Na, o šiandien Nidoje bėgsiu 21 kilometrą. Tačiau tai nėra mano rungtis. Galima tapti šimto kilometrų čempionu, tačiau gerokai nuo kitų atsilikti pusės maratono bėgimo distancijoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1987 m. vasario 20 d. Sankt Peterburge, Rusijoje.

Baigė Vilkyčių pagrindinę mokyklą.

Mokėsi Telšių vyskupijos licėjuje, vėliau – Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje.

Mokėsi psichologijos Klaipėdos universitete.

2009 m. tapo bėgimo Nida–Būtingė 101 km čempionu.

2010 m. Lietuvos čempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2011 m. Lietuvos čempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2011 m. Baltijos šalių taurės 100 km čempionas.

2012 m. Lietuvos vicečempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2012 m. Baltijos šalių 100 km taurė – vicečempionas.

2013 m. Lietuvos vicečempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2013 m. Baltijos šalių 100 km taurė – trečia vieta.

2013 m. įvykdė sporto meistro normatyvus.

2015 m. Lietuvos maratono 42 km vicečempionas.

2015 m. Vilniaus tarptautiniame maratone užėmė trečią vietą.

Penkis kartus atstovavo Lietuvos rinktinei Europos ir pasaulio čempionatuose.