Užaugo tarp svečių

– Kaip esate susijusi su "Kodėlčiaus" personažu?

– Gimiau rašytojo Vytauto Petkevičiaus ir literatūros mokytojos bei vertėjos Raisos Petkevičienės šeimoje. Buvau vyriausia, turėjau tris brolius, bet vienas mirė būdamas mažas. Mano pravardė kieme buvo Mamaša, mat žaisdavome su rusų vaikais. Mano nuotykiai su mažesniais broliais atsispindi tėčio vaikams skirtose knygelėse. Jis nė kiek nesumelavo, viskas būtent taip ir buvo. Pavyzdžiui, mama dar kūdikėlį mano brolį paimdavo apsikakojusį už kojyčių ir vis kartodavo: "Ak tu begėdi, begėdi." Man būdavo gaila broliuko, aš jį užstodavau ir priekaištaudavau, kad ji vaikelį labai kietai suvystydavo ir dar popieriuko neįvyniodavo.

– Ar vaikystėje buvote laimingas vaikas?

– Nors tėvas buvo griežtas kaip griausmavaldis perkūnas, mano vaikystė buvo laiminga. Kartu tėvas buvo teisingas ir net jei pakeldavo kokias šiaušes, vis tiek jį labai mylėjau ir gerbiau. Didžiausia mano širdies sopė buvo, kai tėvai ginčydavosi. Jie ginčydavosi dėl idėjinių dalykų, dėl vertinimų. Mūsų namai buvo kuklūs, bet apgaubti šviesos, kurios niekur daugiau ir nesutikau. Pas mus visada būdavo pilna svečių, kasdien lankydavosi nuo penkių iki dešimties žmonių. Bambeklis kaimynas, atsargos pulkininkas rusas, vadindavo mūsų namus "prochodnoi dvor".

– Ko ateidavo tie žmonės?

– Įvairių dalykų, dažniausiai – paaiškinimo. Manau, tėvas buvo prigimtinis vaidila arba, dabartiniais žodžiais tariant, kunigas. Aš jam gimiau anksti, kai jam buvo 26-eri. Jis tada buvo jaunas, lieknas, aukštas, atlėpausis ir pas jį ateidavo žili žmonės. Tie žmonės ateidavo patarimo, pasipasakoti, pasiklausti, jis eidavo tų žmonių užtarti ar ieškodavo išeities. Dėl jo asmeninių savybių jis buvo moralinis autoritetas daugeliui. Gyvenome Muziejaus gatvėje, netoli centrinės taupomosios kasos, name, kuris buvo skirtas rašytojams. Nelabai suprasdavau, kodėl kūrėjai gyvendavo viename name, pavyzdžiui, kompozitoriai, dailininkai taip pat turėjo savo namą.

Mano įsitikinimu, S.Freudas neteisus viską "sukabindamas" ant lyties organų.

– Ir kodėl jie taip gyvendavo?

– Pasirodo, namai buvo statomi iš tų kūrybos darbuotojų fondų. Nuo jų honorarų labai daug nuskaičiuodavo, apie devynis dešimtadalius, nes honorarai buvo dideli. Mano tėvo knygos buvo išverstos į 55 užsienio kalbas, honorarai ateidavo doleriais, bet tėvas jų nematydavo. Iš tų pinigų buvo statomi ir gyvenamieji namai, ir poilsinės, pavyzdžiui, "Urbo kalnas" Nidoje arba rašytojų poilsinė Palangoje. Kita vertus, taip kūrėjus buvo lengviau sekti. Pamenu, mūsų name buvo trys laiptinės ir kiekvienoje gyveno po saugumietį. Visi gerai žinojo, kad Strelcovas, Duchaninas ir Jurjevas buvo KGB karininkai ir jų darbas – laikyti išplėstas ausis. Gyventojai žinojo, ką jiems girdint galima kalbėti, o ko ne. Taip pat būdavo ir keliaujant. Kartą tėvo paklausiau apie Vytautą Landsbergį, kodėl jie pakenčia tokį žmogų. Jis mane iškvailino ir paaiškino, kad geriau žinoti, kas jis ir kaip su juo elgtis.

Neslėpė pagarbos dukrai

– Ar buvote tėvo numylėtinė?

– Drąsiai sakau – taip. Jis mane gerbė. Prie mamos jis porą kartų yra pasakęs, kai pareidavau iš mokyklos: "O, žmogus parėjo, pagaliau bus su kuo pasikalbėti." Jis gerbė mane už tai, kad anksti pradėjau skaityti ir skaitydavau daug. Iki pirmos klasės buvau perskaičiusi visą vaikišką literatūrą, o paskui kibau į suaugusiųjų. Tėvas norėdavo, kad jam referuočiau. Jis labai daug dirbo, stebėdavausi, kada spėdavo rašyti. Jis parašė 33 stiprias knygas, pilni laikraščiai ir žurnalai būdavo jo straipsnių. Dieną jis neturėdavo laiko bendrauti, todėl mes eidavome pasivaikščioti naktimis. Stebėdavome žvaigždes, tėvas manęs klausdavo, ką naujo sužinojau, perskaičiau.

– O jūsų mama gal labiau bendravo su sūnumis?

– Ji ir dabar jaučiasi jiems artimesnė. Mano įsitikinimu, S.Freudas neteisus viską "sukabindamas" ant lyties organų. Aš esu tikra, kad dukros paveldi tėvo genialumą, o sūnūs – motinos, todėl tarp jų ir artumas didesnis. Mano likimas tai rodo, aš ginu tėvą teismuose, rūpinuosi jo palikimu, broliams tai visiškai nerūpi. Vyresnysis brolis Vytautas yra architektas, o Petras – dailininkas, grafikas, dizaineris, jis buvo nemažo skaičiaus tėvo ir mano pačios knygų dailininkas.

– Kas atsitiko viduriniajam jūsų broliui, jei apie tai galima klausti?

– Jis tapo girto gydytojo, priėmusio gimdymą, auka. Broliukas buvo suluošintas ir išgyveno tik ketverius metus. Būdama paaugle norėjau gydytoją nudėti, linkėjau jam mirties, bet nieko nespėjau padaryti, jis išvažiavo į Izraelį. Ši nelaimė suluošino mamą.

Mamai – lyg sesuo

– Kokie jūsų santykiai su mama?

– Mama gerokai pavyduliavo mano ryšio su tėvu. Aš į mamą visada žiūrėjau kaip į seserį, ją guosdavau, kai ji niršdavo ant tėčio. Jie abu – karo vaikai. Tėtis buvo tvirtas ąžuolas, jis išgyvendavo įniršio priepuolius, kai susidurdavo su tarybinių biurokratų savivale ar nedorybe. Jo įniršio buvo bijoma, nes jis parašydavo kokį nors piktą pamfletą, feljetoną ar tiesiog paleisdavo gerklę ir trankydavo kumščiu stalą. Jis net turėjo pravardę Taranas. Savo ugnine lavina jis pramušdavo tarybinių kukurbezdžių abejingumą. Mamos būde karas atsispaudė kitaip. Ji gimė Ukrainoje badmečio, vadinamo golodomoru, metu. Prisimindama korimus ir šaudymus ji liko bailiuke. Tėtis buvo išvaizdus blondinas, gaudavo daug moterų laiškų su dviprasmiškais prisipažinimais. Mama labai pavyduliaudavo, nors nebuvo ko, tėvas buvo labai tvirtas, kietas. Mano turimomis juslėmis ir žiniomis, jis niekada nebuvo nuėjęs nei į kairę, nei į dešinę. Jausdavausi mamos atžvilgiu globėjiška.

– Kaip dabar sutariate su mama?

– Labai ją branginu, jai dabar 88-eri. Turiu septynis anūkus, žinau, kad jiems dar viskas prieš akis ir aš dar spėsiu jiems pabūti gera močiute. Dažnai viską metu, čiumpu mamulę, vežu, kur tik ji nori. Paskatinau ją rašyti knygą apie tėvą. Tiesiog paaiškinau, kad tai geras būdas pabėgti nuo visokių senatvės ligų. Įrodžiau, kad B.Shaw pjeses rašė būdamas 90-ies. Ji buvo puiki literatė, vertėja, literatūros mokytoja, šviesaus proto moteris.

– Kaip būdami tokie skirtingi jie susipažino ir sukūrė šeimą?

– Jie susipažino studijuodami Maskvoje, juk ten buvo tautų katilas. Kadangi mokyklą baigė aukso medaliu, įstojo Maskvoje studijuoti filologiją, žurnalistiką, buvo labai protingas žmogus. Ten kartą ant laiptų pamatė mano mamą – smulkutę mergaitę. Ir kažkoks vidinis balsas jam pasakė, kad ši mergina taps jo žmona. Po daug metų tas pats atsitiko ir man. Labai aiškiai girdėjau tai sakant, kai pamačiau vaikiną, tautine juostele persirišusį galvą. Tada neišdrįsau jo užkalbinti. Bet po poros dešimtmečių vėl sutikau jį, nepažinau, kad tai tas pats žmogus. O balsas vėl pakartojo – jis bus mano vyras. Tada jau nenutylėjau. Grįžtant prie tėvų, žinau, kad tėvas buvo išgyvenęs labai skaudų praradimą. Jo mylimoji nuskendo, gelbėdama kitą žmogų, išsaugojo jam gyvybę, o savo prarado. Jos tėvas buvo Lietuvos pašto viršininkas ir pats mokėsi Peterburge. Gal todėl jie, lietuviai, pavadino savo dukrą Liudmila. Mylimosios netektis mano tėvą iš dalies išvijo į Maskvą. Po daug metų tos merginos atminimui gavau šį vardą.

Svajoja apie skulptūras

– Kaip pasirinkote savo gyvenimo kelią?

– Dar būdama vaikas prieš miegą skaitydavau "Didįjį lietuvių kalbos žodyną". Tik gerokai vėliau sužinojau, kad jis – didžiausias pasaulyje, kaip ir didžiausi yra tautosakos rinkiniai. Studijavau lyginamąją kalbotyrą, buvo įdomu, kodėl mūsų galinga kalba taip sūsta. Supratau, kad viena priežasčių – vaikai nevarto tokių žodynų, tėvai neskiria jiems dėmesio tada, kai tai yra labiausiai būtina. Vaikai iš mažens negauna lietuvių kalbos grožio pajautos. Studijuodama sužinojau, kad vaiko sąmonė iki pat tautinės savivokos formuojasi nuo dvejų iki penkerių metų. Supratau, kad čia yra spraga, niekas nedaroma, kad vaikai tuos lobynus gautų kuo mažesni, kai vos pradeda kalbėti. Vaikams brukami visokie mikimauzai, nesuprantami animaciniai filmai. Ilgai nešiojau svajonę ir pagaliau nutariau diegti lietuvių kalbos pradmenis mažiems vaikams. Man ilgai nesisekė, nes leidykloms svarbu įdėti kuo mažiau pastangų ir gauti kuo didesnį pelną.

– Kaip jums sekasi realizuoti savo svajonę ir pašaukimą?

– Jaučiuosi kaip pievagrybis, dygstantis iš po asfalto. Mane parėmė mano sūnus ir vyras. Jų pastangomis leidžiu tokias knygas, jų jau yra didelė galybė. Labai viliuosi, kad kas nors apsikrės tokiu mano darbu. Siekiu neduoti numirti kalbai.

– Kai susitinkate su nepažįstamais žmonėmis, ko jie dažniausiai jūsų klausia?

– Paprastai visi teiraujasi, kaip gauti mano tėčio parašytą knygą "Durnių laivas". Tai yra liūdna istorija, dar nesu laimėjusi visų bylų, šios knygos leisti negaliu, todėl ir atsakymo neturiu. Mano svajonė ne tik sutvarkyti tėčio palikimą, bet ir atgaivinti jo atminimą, sukuriant jo vaikiškų knygų personažų skulptūrų parką arba jas pastatyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Medžiotoją Pupkų su visais jo draugais, molio Motiejų, gilę, jojančią ant žiogo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1956 m. Vilniuje.

1974 m. baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą.

1979 m. baigė Vilniaus universitetą, mokėsi klasikinės, baltų bei lyginamosios indoueropiečių kalbotyros, lietuvių kalbos ir literatūros, bendradarbiavo leidžiant "Lietuvos Metriką".

Baigusi universitetą dirbo M.Mažvydo bibliotekos seniausių leidinių (inkunabulų) skyriuje, dėstė lotynų ir lietuvių kalbą, antikinę, lietuvių ir Vakarų Europos literatūrą, redagavo įvairius leidinius. Nuo 1983 m. pradėjo versti iš anglų, lotynų, ukrainiečių, rusų kalbų.

Nuo 1985 m. dirbo žinynų bei pažintinių ir švietimo leidinių jaunimui redaktore "Vyturio" leidykloje, redagavo knygas.

1994 m. pradėjo rašyti vaikams.