Kam tai naudinga?

Lietuvoje beveik kas dvidešimtas gyventojas yra profesionalus sportininkas, įskaitant senolius ir kūdikius.

Taip liudija pernykščiai Statistikos departamento duomenys, pagal kuriuos mūsų šalyje yra 131 tūkst. profesionalių sportininkų ir daugiau nei pustrečio tūkstančio juos treniruojančių trenerių.

O populiariausios sporto šakos – krepšinis ir futbolas. Lietuvoje yra per 26 tūkst. krepšininkų ir 20,5 tūkst. futbolininkų.

Sportininkams, jau nekalbant apie trenerius ar sporto funkcionierius (taip pat stadionams, baseinams ar maniežams), išlaikyti kasmet reikia milžiniškų lėšų.

O kas iš to? Pavienių pergalių atveju solidžias premijas gauna herojai ir visi prie jų prisišlieję, o visuomenė patiria pasitenkinimą laikinai svarbia pergale.

Tačiau, turint omenyje tokį didelį sportininkų skaičių šalyje, Lietuvos rezultatai nėra ypatingi. Bent jau 2016-aisiais pasaulio ir Europos čempionatuose Lietuvos sportininkai iškovojo 32 medalius, iš jų – 7 aukso, 12 sidabro ir 13 bronzos.

Ir kaip paaiškėjo po gėdingo dopingo skandalo, dabar kai kuriems jų juos teks grąžinti.

Kriminalinis momentas

Buvęs Klaipėdos apskrities vyriausiasis gydytojas, dabar Klaipėdos "Sodros" padalinio vadovas Valdemaras Anužis profesionalųjį sportą vertina itin kritiškai, nors pats jaunystėje užsiiminėjo dviračių sportu.

Po medicinos studijų institute jį pakvietė į Olimpinio rengimo centrą Klaipėdoje, kur ilgą laiką dirbo gydytoju ir treneriu kartu su to meto dviračių sporto legenda treneriu Narsučiu Dumbausku.

"Už savus garantuoju, kad tada jokio dopingo nebuvo. Nesu linkęs kam nors teikti asmeninius kaltinimus, tačiau norėčiau, kad žmonės, pasirinkę profesionalų sportą, žinotų, kuo jie rizikuoja. Mūsų jaunimas to nežino, apie tai niekas nekalba. Nors kas dabar nutiko sunkiaatlečiams, visiems specialistams buvo seniai aišku", – po jau penkto dopingo skandalo Klaipėdoje kalbėjo V.Anužis.

Skaudžiausia, kai sportininkai, peržengę šią pavojingą ribą, rizikuoja ne tik savo geru vardu, karjera, bet ir gyvybe. Tai akivaizdu turint galvoje garsių dviratininkų istorijas.

"Tai yra kriminalinis momentas, ir teismai turėtų tai įvertinti. Bet kažkieno noras išspręsti finansines problemas ir realizuoti dominavimo poreikį kitų žmonių sveikatos sąskaita yra nedora. Juk iš esmės nukenčia sportininkai, o jei jiems pasiseka, pagrindinius dividendus gauna sporto funkcionieriai ir treneriai. Ir čia stūkso visa piramidė iki pat politinės viršūnės. Maža to, sportininkų pasiekimai ir valstybės gerovė bei gyventojų pasitenkinimas gyvenimu – tai du atvirkščiai proporcingi dydžiai", – įsitikinęs V.Anužis.

Jo teigimu, vietoj realaus gyvenimo, realios sveikatos, realios ekonomikos visuomenei pakišami sporto pasiekimai.

"Juk sportui visada ypatingą dėmesį skirdavo autoritariniai režimai, kurie sportiniais pasiekimais dangstydavo savo "skylėtas kelnes". Atkreipkite dėmesį – kuo aukštesnis valstybės pragyvenimo lygis ir visuomenės pasitenkinimas gerove, tuo toje šalyje yra menkesni profesionalaus sporto rezultatai", – pabrėžė V.Anužis.

Sąžiningi rezultatai – kvailiams?

V.Anužis, remdamasis savo patirtimi, tikino, jog sportinius rezultatus galima pasiekti ir sąžiningu darbu, tik tam reikalingas visai kitoks požiūris į sportininką.

Jis visuomeniniais pagrindais, kaip gydytojas konsultantas, padėjo klaipėdiečiui treneriui Algirdui Vaikui parengti Lietuvos dviračių treko rinktinę Atėnų olimpiadai (2004 m.).

Tada šalies dviratininkai, palyginti su kitų valstybių sportininkais, faktiškai be finansavimo, be medicininio aprūpinimo užėmė aukštą septintą vietą. Ir šių rezultatų pasiekė be jokių dopingų.

Teisingai suderinus treniruotes, tuos pačius rezultatus galima pasiekti ir be jokio dopingo.

"Galiu garantuoti, kad mūsų sportininkų pasiekimai buvo nulemti ne dopingo preparatų, o treniruočių metodikos. Teisingai suderinus treniruotes, tuos pačius rezultatus galima pasiekti ir be jokio dopingo, bet, aišku, tam reikia daug daugiau darbo. Kai aš dirbau, dviratininkai turėjo tris treniruotes per dieną, nuvažiuodavo 40 tūkst. km per metus, negavo nė vienos išeiginės ir dar gyveno nešildomoje sporto salėje", – tikino V.Anužis.

Prieš žmogaus prigimtį

Tačiau šiandien sportas tapo ypač komercine struktūra, beje, mėgėjišką sportą nustumiant į užribį, nes funkcionierių ir trenerių geras gyvenimas priklauso nuo aukštų jų auklėtinių rezultatų. Tik sportininkai už tai sumoka savo sveikata.

"Ar kas apie tai kalba? Ne. Niekas nenori informuoti sportininkų, kuo jie rizikuoja, pasirinkdami profesionalų sportą. Juk pirmiausia tų vaikų tėvai turėtų gauti visą informaciją apie visus pavojus, kuriuos kelia tam tikra sporto šaka. Kad ir štangos kėlimas – didžiausias absurdas: mūsų stuburas nesutvertas svorių kilnojimui, žmogaus organizmas tam nepritaikytas", – pabrėžė V.Anužis.

Pašnekovo teigimu, sportininkas degina savo ateitį ne tik tuo, kad apskritai sportuoja, nes sportas trumpina gyvenimą jau dėl vienos priežasties – "širdies susitraukimų skaičius mums visiems duotas, kaip konstanta".

Esą ne ką menkesnę žalą daro ir krepšinis ar futbolas – profesionalams sumaitojami kelių sąnariai.

"Pažiūrėkite, kaip atrodo regbininkai, krepšininkai veteranai, futbolininkai, jau nekalbu apie gimnastes. Kokią sporto šaką paimsi, jos su sveikata nieko bendra neturi. Galima sveikatą visais būdais sunaikinti, bet čia jau turėtų lemti žmogaus pasirinkimas. O norint pasirinkti, reikia žinoti apie riziką. Netgi sportiniai šokiai yra rizikingi, nes už viso to grožio slypi įvairios sveikatos problemos, deformuotos pėdos ir taip toliau", – dėstė pašnekovas, pabrėžęs, jog mėgėjiškas sportas – visai kas kita.

Privalo įvertinti riziką

V.Anužis teigia, jog fizinė kultūra ir sportas yra du absoliučiai skirtingi dalykai.

Būtent profesionalus sportas yra žmogaus resursų alinimas. Todėl medikas tėvams pataria prieš atiduodant vaiką į kokios nors sporto šakos užsiėmimus pasidomėti, kas ten iš tikrųjų vyksta, kokie yra krūviai ir kokia rizika.

Dabar labai populiarus Lietuvoje krepšinis. Vaikus treniruoja nuo mažumės, ugdo jų reakciją, bet jei vaikas vienai kokiai nors sričiai skiria didžiąją laiko dalį, jo smegenyse ir vystosi būtent tik tos sritys, bet, pasak V.Anužio, nukenčia kitos.

Todėl, norint užauginti visavertį žmogų, reikia, kad jis išbandytų kuo įvairesnes sritis, kad surastų savo tikrąjį pašaukimą.

Ir šiandien masinis nuėjimas į krepšinį turi savo kainą.

"Ir šiandien masinis nuėjimas į krepšinį turi savo kainą, nes piramidės viršuje matome tik pavienius sportininkus, bet kiek yra tokių, kurie dėl sužalotų sąnarių, stuburo problemų ar išvaržų nebegali paeiti, jau nekalbu apie sportavimą. Visada turi būti laisvas žmogaus pasirinkimas. Bet kai tėvai įkiša savo vaikus į kokią nors sporto šaką, realizuodami savo kažkada nepatenkintas ambicijas, yra nedovanotina", – įsitikinęs V.Anužis.

Žaidynėse – dopingo apoteozė?

Be fizinių krūvių, jaunieji sportininkai sveikatą neretai aukoja ir vartodami dopingą, ir tai jokia paslaptis.

Stimuliuojantys ir dopingo preparatai mūsų sportininkų buvo vartojami seniai. Visa tai ypač suaktyvėjo prieš 1980-ųjų Maskvos olimpiadą.

Vienas incidentų, galėjusių pasibaigti tragedija, buvo Lietuvos lengvaatlečio Aleksandro Antipovo, kuris Maskvos olimpinėse žaidynėse nebaigė distancijos, istorija.

Vėliau pranešta, jog sportininkas tapo Sovietų Sąjungos sporto medikų bandymų auka. Tuo metu SSRS buvo pradėti bandymai padidinti sportininkų ištvermę, perpilant jų pačių kraują. Tai – vadinamasis kraujo dopingas.

Bėgant sportininkui kilo alerginė reakcija. Vėliau jis daug gydėsi, buvo atliekamos sudėtingos operacijos. Po kelerių metų A.Antipovas sugrįžo į sportą.

Viešai prieinamoje informacijoje skelbiama, kad 1983 m. jis buvo diskvalifikuotas už medikamentinio dopingo vartojimą.

"Maskvos olimpinėse žaidynėse dopingo vartojimas pasiekė viršūnę. Kiek man pačiam vėliau teko bendrauti su šios olimpiados dalyviais ir treneriais, ten buvo visko, nes tai yra verslas. Tų aukštų sporto pasiekimų piramidė turi savo bazę, kuri pastatyta ant sportininkų kaulų ir sveikatos. Teko skaityti SSRS laikų statistiką – dėl sveikatos problemų sovietai prarasdavo apie 80 proc. aukščiausio lygio sportininkų. Demokratinė Vokietija saugojo savo sportininkus, prarasdavo jų apie 20 proc. Taigi sportas yra labai rizikinga veikla ir su sveikata tai neturi nieko bendra", – įsitikinęs V.Anužis.