Daug triukšmo keliančios politinės kampanijos nedaug tepasikeitė net ir per pastaruosius 85 metus. Tarpukariu Klaipėdos krašte aštri partijų kova vyko spaudoje, vėliau – radijuje, itin populiarios buvo karikatūros, nevengta net politinių provokacijų. Ir visa tai, kad kandidatai patektų į Krašto seimelį.

Darbas, duona ir laisvė!

„Kova visiems darbininkų priešams! Už darbą, duoną, laisvę!“ Tokie lozungai šviečia kairiosios pakraipos politinėje karikatūroje, kuri skirta vienai tarpukario rinkiminių kampanijų.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės teigimu, dažnai tokių karikatūrų autoriai – anonimai, nepasirašyta net tai, kas jas išleido. Nenurodoma ir data, todėl sunku juos identifikuoti.

Rinkiminiai plakatai buvo klijuojami miesto valdžios griežtai nustatytose vietose, ant reklaminių stulpų, tačiau šių nebuvo labai daug. Buvo net išleistas specialus įstatymas, kur galima klijuoti politinę reklamą.

„Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį, kuris turėjo įstatymo leidžiamąją galią, vykdavo kas trejus metus, čia buvo nemažai politinių partijų ir organizacijų. Aršiausia kova vykdavo tarp krašto senbuvių ir lietuviškosios pakraipos partijų“, – pasakojo Z. Genienė.

Muziejininkė Sigutė Vaičiulienė sakė, kad to meto politinėje reklamoje atsispindėjo realijos, politinė kova ir Klaipėdos krašto specifika bei nuolatinė trintis su Lietuvos valstybe.

1930 m. buvo pasaulinė krizė. Tai neaplenkė ir Lietuvos, taip pat Klaipėdos krašto. Tačiau šią situaciją puikiai išnaudojo politikai.

„Ūkio krizė buvo apėmusi kraštą, o tuo naudojosi politikieriai: esą atėjo lietuviai ir pablogėjo mūsų gyvenimas, nors tai, kas vyko ekonomikoje, buvo nesusiję su lietuvių neūkiškumu. Vis dėlto politikai tą puikiai panaudojo savo tikslams“, – teigė Z. Genienė.

Plakatai – ant automobilių

Prieškarį rinkimų kampanijai didelę įtaką turėjo spausdintinė reklama. Kai vyko 1936 m. rinkimai, jau buvo agituojama ir per radiją.

Buvo ir kitokios formos. Plakatai klijuoti ant automobilių, kurie važinėjo po miestą. Plakatus skraidino net lėktuvais.

„Lietuviškus atsišaukimus leisdavo “Ryto„ spaustuvė, o vokiškus – “Memeler Dampfboot„ spaustuvė. Autorystė beveik niekur nebuvo nurodoma. Kokiai politinei krypčiai jie priklauso, galima buvo spėti tik pagal tai, kokioje spaustuvėje išspausdinti“, – tvirtino Z. Genienė.

Buvo nemažai ir politinių karikatūrų. Manoma, tai susiję su spaudos kultūra šiame krašte. Čia leista nemažai laikraščių, tad karikatūros žanras buvo nemenkai išvystytas.

„Politinė karikatūra tuo metu buvo labai geras būdas paveikti žmones. Labai suprantamas žanras. Ir neabejotinai turėjo įtakos rinkimams“, – pripažino Z. Genienė.

Siūlė išlaikyti autonomiją

Klaipėdos krašto Laukininkų, tai yra ūkininkų, partijos rinkimų plakate rašoma: „Laukininkai, atvertimo adyna artinas!“ O šalia buvo nupiešta rodanti ranka „Žiūrėk, atsimink!“

Paprastai rinkiminę agitaciją spausdindavo dviem kalbomis: vienoje pusėje lietuviškai, kitoje – vokiškai.

Lietuviškos pakraipos Visuomenės sąjungos sąrašo kandidatai skatino ginti lietuviškumą, tačiau netrumpa buvo ir jų „ūkiška“ programa, kuria siūlyta plėsti prekybą su Vokietija ir Lenkija, skatinti prekių tranzitą per Klaipėdą, palengvinti susisiekimą su Vokietija, krašto valdininkams ir tarnautojams politikai žadėjo išrūpinti atitinkamą atlyginimą.

Visuomenės sąjunga siūlė išlaikyti autonomiją, užtikrinti prideramą vietą lietuvių kalbai mokyklose, socialiai apdrausti valdininkus, aprūpinti karo aukas, siūlė teismų pertvarkymo įstatymą.

Politinės kampanijos, pasak Z. Genienės, buvo labai aršios. Vis dėlto politikai dažniausiai kalbėjo apie darbą, duoną ir laisvę, apie geresnį gyvenimą ir siūlė įgyvendinti tai, kas buvo aktualu, nerealių pažadų esą nebuvo.

„Įdomus faktas: prieškariu pas mus veikė Klaipėdos krašto žmonių partija, kažką panašaus turime ir šiemet. Lietuviai ją vadino Tautos partija, o vokiškai buvo Žmonių partija. Tada jos atstovas Robertas Grabovas buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą“, – pasakojo Z. Genienė.

Per langą skriejo bombos

Išskirtinis incidentas įvyko per 1925 metų rinkimus. Tai buvo pirmieji rinkimai į Krašto seimelį po Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

Rinkimų išvakarėse į vokiško laikraščio „Memeler Dampfboot“ spaustuvę, išdaužus langą, buvo įmestos dvi bombos, kurios nesprogo. Jokios žalos nebuvo padaryta, o spaustuvininkai, atėję į darbą, jas aptiko.

„Tuo metu spaustuvė labai greitai išleido specialius atsišaukimus. Lietuviai tada sakė, kad tai buvo surežisuota, esą tai buvo priešrinkiminė provokacija. Tačiau prie spaustuvės rinkosi klaipėdiečiai, skaitė atsišaukimus, diskutavo. Tikslas pasiektas“, – įsitikinusi Z. Genienė.

Kam tai buvo naudinga? Traktuoti galima įvairiai, tačiau jei bombos nesprogo, tai gal šią provokaciją surengė patys spaustuvės atstovai, tai yra provokiškos jėgos, kad prieš pat rinkimus galėtų parėkauti, jog juos skriaudžia?

„Ta byla taip ir liko neišspręsta, niekas nieko nematė. Taip seimelio rinkimuose vyko nuolatinė kova tarp lietuvių ir vokiečių. Nors visais atvejais vokiškų partijų pergalės vainikuodavo rinkimus, jie laimėdavo 25–27 vietas iš 29“, – teigė muziejaus istorikė.

Lietuvos reikalai nedomino?

Po A. Smetonos perversmo 1926 m. pabaigoje Lietuvoje rinkimai į Seimą nebevyko iki 1936 m. Klaipėdai tas perversmas poveikio neturėjo, nes Klaipėda buvo autonominis kraštas.

Seimelis buvo renkamas be jokių pertrūkių, kaip buvo nustatyta pagal įstatymus, pagal statutą. Klaipėdiečiai dalyvavo dvejuose Lietuvos Seimo rinkimuose.

1926-aisiais išrinktas parlamentas dirbo labai neilgai ir po perversmo buvo paleistas, o 1936 metais buvo išrinkti 5 Klaipėdos krašto atstovai. Vis dėlto renkant atstovus į Lietuvos Seimą politinei agitacijai nebuvo skiriama daug dėmesio.

1936 m. Lietuvos Seimo rinkimuose klaipėdiškiai dalyvavo vangiai, čia balsavo vos 29 proc. rinkėjų, o tuo pat metu Lietuvoje – 70 proc. piliečių.

Lietuvos reikalai Klaipėdos krašto žmonėms buvo nelabai svarbūs, nes kraštas turėjo plačią autonomiją.

Vis dėlto, istorikų teigimu, šitas kraštas buvo politiškai aktyvus. Iki I pasaulinio karo krašto gyventojai rinko atstovus į Prūsijos imperijos reichstagą. Taigi rinkimų tradicijos ir įdirbis čia buvo.

„Tiesa, renkant atstovus į Prūsijos valdžią, gyventojų aktyvumas buvo 25 proc., tačiau jau nuo 1920 metų, kai prasidėjo pirmosios apklausos dėl Klaipėdos krašto priklausymo, ar renkant krašto Seimelį, dalyvavo beveik 70 proc. rinkimų teisę turinčių krašto gyventojų“, – tikino Z. Genienė.