Diagnozę nustato patys

Socialiniuose tinkluose yra ne viena grupė, kurioje diskutuojama apie depresijos sutrikimus, požymius ar net paskirtų vaistų efektyvumą. Pasislėpę po anonimo kauke, žmonės rašo apie nenorą ne tik dirbti, kažko siekti, bet ir apskritai gyventi.

Tačiau Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovo funkcijas vykdančio gydytojo psichiatro Mindaugo Būtos nuomone, šiais laikais daug kas slepiasi po žodžiu "depresija".

"Po žodžiu "depresija" dabar viskas pakišama. Jeigu kas nors atsitiko, pablogėjo savijauta, tai jau laikoma depresija. Tačiau manau, kad ta tikrąja depresija serga galbūt tik 10 procentų žmonių", – pastebėjo M.Būta.

Psichiatro teigimu, žmonės patys sau diagnozuoja ligas prisiskaitę įvairių straipsnių ar atlikę depresijos testus. Tokia diagnoze pasitikėti tikrai negalima.

"Klasikinė depresija, aprašoma vadovėliuose, tai – be aiškios priežasties pablogėjusi nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, sulėtėję judesiai ir išnykę interesai. Tai – ta tikroji endogeninė depresija, kurios atvejų iš tikrųjų yra labai nedaug, o paskaičius "Facebook" atrodo, kad visiems aplink depresija. Be to, ruduo – nėra, savaime suprantama, depresinis sutrikimas, tai natūralus metų laikas", – atkreipė dėmesį psichiatras.

Žmogus turi išgyventi ir pripažinti įvairius savo jausmus.

Liūdesys – ne liga

M.Būta pabrėžė, kad liūdesį arba netektį žmonės dažnai painioja su depresija, tačiau tai toli gražu nėra tas pats. Taip pat nevertėtų emocijų kategoriškai skirstyti tik į geras ir į blogas, kadangi visos jos – reikalingos.

"Aš, kaip gydytojas, galvočiau, kad nėra nei gerų, nei blogų emocijų. Visos jos mūsų ir visos parodo, apie ką mes galvojame, kuo gyvename, kokie santykiai su pačiu savimi. Liūdesys jokiu būdu nėra bloga emocija", – teigė M.Būta.

Šeimos psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis pritarė, kad ir visi jausmai – žmogiški.

"Nuolatos vien tik džiūgaujantis žmogus neturėtų būti laikomas siektinu idealu. Žmogus turi išgyventi ir pripažinti įvairius savo jausmus", – kalbėjo G.Navaitis.

Emocijos: vaikai ir paaugliai irgi susiduria su depresija, juos slegia komplikuotas požiūris į save ir aplinkinius. Shutterstock nuotr.

Internetas klaidina

Tačiau žvelgiant į interneto platybes dažnai atrodo, kad visi yra laimingi, kadangi demonstruoja tik gražiąją gyvenimo pusę, tarsi nieko kita nėra.

Toks vienpusiškumas gali ypač paveikti jaunuolių, išgyvenančių ne tokius šviesius patyrimus, emocinę ir psichologinę būseną ir nuvesti į destruktyvias, kartais net ir suicidines mintis.

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių medicinos psichologė Ina Vasiulienė teigė, kad dažniausiai jaunuoliai į psichologus kreipiasi dėl elgesio pokyčių artimoje aplinkoje ar ugdymo įstaigoje; sustiprėjusio baimingumo, nerimastingumo ir jo raiškos formų; emocinių krizių ir daugelio kitų priežasčių.

Vaikų psichologai padeda atpažinti emocinius ir jausmų procesus, pereiti krizes, vykstančias jaunuolio viduje.

"Psichologai nelinkę patarinėti. Jie siekia emociškai palaikyti jauną žmogų ir padėti kartu išsiaiškinti jo psichologinius sunkumus. Taip, paaugliai kalba apie savo jausmus. Jie turi skirtingus gebėjimus suvokti savo ir kitų jausmus, įvardyti juos, skirtingas asmenybines savybes. Paauglį emociškai gali slėgti daug kas. Išskirčiau skaudinantį santykį su savimi (gebėjimai, pasiekimai, išvaizda ir t. t.), bendraamžiais, su reikšmingais jam suaugusiais", – paaiškino I.Vasiulienė.

Padeda ir tėvams

Apie depresiją su paaugliais bei jų tėvais kalba ir Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro specialistai, jie lankosi ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose.

Pasak šio biuro vadovės Jūratės Grubliauskienės, tėvai užima labai svarbų vaidmenį, nes būtent jie pastebi vaiko elgsenos pokyčius, darančius įtakos ir jų pačių emocinei būsenai. Dėl to biure siūlomi užsiėmimai ir tėvams.

"Tėvams, tiek esamiems, tiek būsimiems, organizuojame grupinius užsiėmimus apie pozityvią tėvystę "Tėvystė be streso", kurių metu nagrinėjami vaiko raidos ypatumai, aptariami raidoje kylantys iššūkiai bei kasdienybėje susidarančios komplikuotos situacijos, galimi sprendimo būdai. Sveikos šeimos akademijos metu, kiekvieną mėnesį siūlome paskaitą "Pogimdyminė depresija ir jaunos šeimos psichologija", kurios metu psichologas supažindina tėvus su depresijos po gimdymo tema, pristato depresijos atpažinimo ir įveikos būdus, pagalbos galimybes. Be viso to, biuro psichologai konsultuoja tėvus vaikų emocinės savijautos klausimais", – nurodė J.Grubliauskienė.

Ieškančiųjų pagalbos – daugiau

Higienos instituto duomenimis, sergančiųjų depresija Klaipėdoje 2021-aisiais buvo 3 377, 2020 m. – 3 207, o 2019-aisiais – 3 349.

Anot Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių medicinos psichologės I.Vasiulienės, depresija sergančių vaikų skaičius kasmet – panašus.

Psichologas G.Navaitis tvirtino, kad išaugo ne depresija sergančių, o dėl jos į specialistus besikreipiančių žmonių skaičius.

"Kadangi daugiau apie tai kalbame, tai atrodo, kad žmonių gausėja. Anksčiau daug žmonių ieškodavo ir nerasdavo pagalbos. Manau, dabar ieškančių ir randančių pagalbą yra daugiau ir todėl atrodo, kad ir sergančiųjų – daugiau. Nemanau, kad ligos smarkiai padaugėjo, bet besikreipiančių pagalbos ir gydomų tikrai padaugėjo", – pripažino G.Navaitis.

Depresija yra liga ir turi būti gydoma.

Kaip ir gripo, nevalia ignoruoti

G.Navaitis pabrėžė, kad pagalbą šiomis dienomis galima rasti daugelyje gydymo įstaigų, kurios kvalifikuotai įvertins situaciją.

"Labai svarbu pabrėžti, kad dar vis paplitę pasakymai "susiimk", "valdykis" šiuo atveju labai netinka. Mes juk nesakome žmogui, kuris serga, pavyzdžiui, gripu, "tu susiimk ir nekreipk dėmesio į temperatūrą". Depresija yra liga ir turi būti gydoma", – priminė psichologas.

Norint atpažinti, ar prasta savijauta – laikina, siūloma palaukti dvi savaites. Jeigu po jų būsena nepasikeičia, patariama kreiptis į specialistus.

"Kartais specialistai kalba apie mėnesį. Aš siūlau dvi savaites. Manau, kad ieškoti pagalbos geriau anksčiau negu vėliau. Nes anksčiau pradėtas gydymas visada yra sėkmingesnis nei tais atvejais, kai liga yra užleista", – sakė G.Navaitis.

Pasak jo, gydymą pradėjus laiku, pakaktų pas specialistus lankytis pusmetį, o galbūt ir trumpesnį laikotarpį. Pradėjus gydymą vėliau, jis gali trukti iki dvejų metų.

Tiek psichologai, tiek psichiatrai pataria kreiptis kiek įmanoma anksčiau dar ir dėl to, kad ligai nespėjus pažengti, gydymas nebus toks sunkus ir skausmingas.

Mindaugas Būta. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Stebuklingų tablečių nėra

Esant sunkiai depresijos formai, neužtenka vien psichoterapijos, tam būtini vaistai ir psichiatro pagalba.

"Depresija savaime tikrai nepraeina nesigydant. Gali praeiti tik laikini nuotaikos pablogėjimai", – kalbėjo M.Būta.

Nėra jokių panacėjų, nei stebuklingų tablečių, kurios vienu mostu išgydytų depresiją ar kokią nors kitą ligą.

Specialistai įspėjo, kad visiškai nieko nedarant, gali prasidėti komplikacijos.

"Negydoma per porą metų gali praeiti pati arba pavirsti sunkesniais sutrikimais. Komplikacijos gali būti labai skausmingos. Manau, kad didžiajai daliai reikia vienokių ar kitokių vaistų. Pabrėšiu, kad kalbame ne apie blogą nuotaiką, liūdesį, apatiją, o apie ligą. Taip, ją galima įveikti be vaistų, bet tai – retesnis atvejis", – patvirtino G.Navaitis.

Psichologas pastebėjo, kad žmonės dažnai baiminasi žodžio "psichiatras", dėl to nutaria kreiptis į psichologus. Tačiau esminio skirtumo tarp šių specialistų nėra.

Svarbiausia, kad būtų atpažinta liga ir žmogus nukreiptas teisinga gydymo linkme.

"Nėra jokių panacėjų, nei stebuklingų tablečių, kurios vienu mostu išgydytų depresiją ar kokią nors kitą ligą. Lygiai taip pat sunkiais atvejais neužtenka psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos. Labai sunkios depresijos atvejais, kai žmogus nugrimzdęs į sunkią būseną, ir psichoterapija yra neveiksminga, reikia gydyti vaistais", – tikino gydytojas psichiatras M.Būta.

Priežasčių niekas nežino

Tačiau dėl ko apskritai kyla depresija, galima tik spėlioti.

To paklaustas G.Navaitis atsakė atvirai – yra bent dešimt teorijų, bet nė viena jų nėra šimtu procentų pagrindinė depresijos priežastis.

"Atsakysiu paprastai – nežinau. Įtariu, kad niekas nežino. Kol kas. Tai gali būti genetinės priežastys, aplinkybės, stresas. Galbūt išskirkime stresą kaip vieną iš postūmių, kuris priklauso nuo mūsų. Kitos priežastys nuo mūsų nepriklauso", – samprotavo G.Navaitis.