Sankt Peterburgas – kontrastų miestas

„Protu Rusijos nesuvoksi“, – viešnagės Sankt Peterburge metu ausyse skambėjo poeto Fiodoro Tiutčevo žodžiai. Jie geriausiai nusako įspūdį, kurį paliko ir šis miestas.

Vidurnaktį šviesu lyg rytą

Atvykti į Sankt Peterburgą labiausiai gundo baltosios naktys, kai beveik nesutemsta ir yra taip šviesu, kad galima skaityti. Atrodo keista, kai pirmą valandą nakties būna taip šviesu, kaip pas mus vidurvasarį apie 22 valandą vakare arba 5 ryto.

Naktį klaidžiojant apyšviesėmis Peterburgo gatvėmis tekdavo vis tikrinti laikrodį, kad būtų galima įsitikinti, jog dabar iš tiesų yra metas, kai turėtų būti tamsu.

Kad Sankt Peterburge gili naktis, buvo sunku patikėti ir todėl, jog gatvėse tebevaikščiojo būriai žmonių. Ir ne tik turistų. Šiuo paros metu Peterburge teko matyti ir jaunavedžių. Jų ypač daug savaitgaliais susirenka prie Nevos krantinių, kad drauge su tūkstančiais turistų stebėtų dar vieną įspūdingą reginį – pakeliamus tiltus.

Po Neva kas tunelį

Tiltai per Nevą pakeliami maždaug apie pusę dviejų nakties. Iki to laiko visi miestiečiai skuba sugrįžti į namus, jei šie – anapus upės. Nespėjusieji aname krante liktų iki 5 valandos ryto – tik tada tiltai nuleidžiami.

Pakėlus tiltus, Neva naktį gali praplaukti dideli laivai. Tiesa, jie ne visada praplaukia sėkmingai. Peterburgo gyventojai mena atvejų, kai kapitonai nepataikydavo tiksliai pramanevruoti pro tarp dviejų tilto dalių likusį tarpą ir pridarydavo miestui žalos. Pakeliami tiltai yra savotiška Sankt Peterburgo vizitinė kortelė. Tačiau jų kilnojimas gerokai apsunkina apie 5 milijonus gyventojų turinčio didmiesčio gyvenimą. Kad tai neparalyžiuotų naktinio eismo viename didžiausių Europos miestų, jau puoselėjami planai kasti tunelį po Neva, kuriuo naktį galėtų į kitą pusę patekti transportas.

Ekskursija romano pėdsakais

Įspūdingi ir Sankt Peterburgo priemiesčiai, ypač Peterhofas, kuriame stovi didingi daugybės vienas už kitą nuostabesnių fontanų apsupti carų rūmai.

Paties Sankt Peterburgo pastatai, ypač soborai, yra tokie puikūs, kad nespėji aikčioti žvalgantis į juos ir nebežinai, kurį labiau verta įamžinti, į kurį užsukti.

Malonu paklaidžioti šio miesto gatvėmis, tebemenančiomis A.Puškino, F.Dostojevskio, M.Lermontovo, D.Mendelejevo ir kitų ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje žinomų žmonių žingsnius.

Būtent Sankt Peterburge vyksta daugelio rusų literatūros klasikų knygų herojų veiksmas. Šio miesto gidai netgi siūlosi surengti ekskursiją pagal F.Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ ir parodyti, kur gyveno studentas Roskolnikovas ar jo nužudytoji senė.

O ko verti šio miesto muziejai, visų pirma – Ermitažas – Sankt Peterburgo Luvras, neretai nustelbiantis savo „giminaitį“ Paryžiuje. Vien dėl Ermitažo norisi čia užtrukti bent savaitę. Sakoma, jog mažiausiai tiek laiko reikia skirti apžiūrai muziejaus, kuriame eksponuojami garsiausių pasaulio menininkų – L.da Vinci, P.Picasso, P.A.Renoir, C.Monet ir kitų – kūriniai.

Norintys pigiau mokėti Sankt Peterburgo ir jo priemiesčio muziejuose už bilietus turėtų apsimesti rusais. Jiems bilietai kainuoja perpus pigiau nei užsieniečiams. Bet, neduokdie, kas nors muziejuje išgirstų jus kalbant gimtąja kalba. Tuomet būtų atimtas bilietas ir čia pat suplėšytas, reikalaujant pirkti brangesnį. Jeigu taip nutiktų, kaip patarė gidas, geriau pasiūlyti čia pat primokėti kainų skirtumą, negu leisti plėšyti bilietą.

Nuo žigulių iki jaguarų

Peterburgo miegamuosiuose rajonuose vaizdas visiškai kitoks. Čia stovi dideli tarybiniais laikais statyti daugiabučiai, vadinamosios, „chruščiovkės“, kurias, kaip teko girdėti, ketinama griauti, vietoje jų statant naujus pastatus.

Sankt Peterburge sparčiai dygsta ir nauji monolitai. Nors jų architektūra – įmantresnė, neapleido jausmas, kad po 20, o gal ir po 10 metų jie atrodys lygiai taip pat niūriai ir nuobodžiai, kaip ir planuojamos griauti „chruščiovkės“.

Sankt Peterburgas – kontrastų miestas. Ryškiai kontrastuoja ne tik puošnus senamiestis ir neišvaizdūs miegamieji rajonai. Stebina ir automobilių įvairovė. Miesto gatvėmis rieda ir senučiai žiguliai, moskvičiai, ir naujausi „Jaguar“.

Sentimentai Klaipėdai

Peterburgo gyventojai pasirodė malonūs žmonės. Nepaisant to, kad gyvena viename gražiausių Europos miestų, neteko pajusti jų pasipūtimo.

Parduotuvėse kasininkės su kiekvienu klientu elgėsi kaip su senu pažįstamu, maloniai patardavo ir sveikindavosi bei atsisveikindavo nenutaisydamos kančios iškreiptų veidų.

Kavinėse, kur maistas nepigus (už avižinę košę galima sumokėti apie 20 litų), tačiau – gardus, padavėjos ir barmenės taip pat elgėsi maloniai.

Paklausti kelio praeiviai pasistengdavo nupasakoti, kur eiti taip, kad nereikėtų klaidžioti, o nežinantys, kur nukreipti, labai atsiprašinėdavo, kad negali padėti. Ne vienas tenykštis, išgirdęs akcentą, klausdavo, iš kur mes. Sužinoję, kad iš Lietuvos, maloniai nustebdavo, jog kalbame rusiškai. „Manėme, kad jūsų karta rusų kalbos nebemoka“, – paaiškindavo savo nuostabos priežastį.

Paaiškėjo, kad nemažai Peterburgo gyventojų, kažkada apsilankiusių Lietuvoje, jaučia sentimentų mūsų šaliai, ypač Klaipėdai. Ne vienas aikčiojo, kaip pas mus būdavę gražu, klausdavo, ar Danėje tebestovi laivas, kuriame veikia restoranas, ar prie jūros tebeošia miškas ir kaip dabar atrodo Montės gatvė.

Kad Peterburge Lietuva – svarbi, paaiškėjo ir parduotuvėse. Prekybos centruose teko matyti lentynų su nuorodomis, kad čia prekiaujama lietuviškais produktais.