Dienraščio „Klaipėda“ konkurso „Šauniausia mama“ nugalėtoja Rūta Žiogienė tikina esanti mama ne tik dviem savo dukroms, bet ir visiems specialiųjų poreikių vaikams, su kuriais dirba jau daugiau nei 20 metų. Gausioje šeimoje užaugusi spec. pedagogė močiute tapo vos 37-erių, tačiau netikėta žinia netrukus tapo dideliu džiaugsmu. Dar daugiau laimės moteriai suteikia suvokimas, kad yra vertinama bei reikalinga ne tik šeimoje, bet ir mokykloje „Svetliačiok“.

Auklėjo brolį

– Augote tarp 9 brolių ir seserų. Ne kiekvienas gali pasigirti tokia patirtimi. Kokią vaikystę prisimenate?

– Iš tikrųjų mūsų buvo net 11. Dviejų jau nebėra. O aš buvau dešimtas vaikas šeimoje. Kadangi amžiaus skirtumas tarp jauniausiųjų bei vyriausiųjų buvo nemažas – visi kartu nuolat negyvenome. Tada, kai gimiau, vyresnieji jau kūrė savarankiškus gyvenimus. Broliui pagrandukui, su kuriuo dabar palaikau nuostabius santykius, buvau ir sesuo, ir mama, nes padykusį berniuką nuolat tekdavo prižiūrėti. Pati buvau labai stropi, gerai mokiausi. Gyvenimas gausioje šeimoje nebuvo paprastas. Grįžusi iš mokyklos apie poilsį galėdavau tik svajoti. Pamenu, įžengi į namus, o ant stalo man ir broliui jau laukdavo paruoštas darbų sąrašas. Tekdavo plušėti už du, nes jaunėlis sėsdavo ant motorolerio ir nurūkdavo savo keliais.

– Ar vaikystėje pakako tėvų dėmesio?

– Mamą matydavome retai, nes ji kiekvieną dieną uždarbiaudavo kaime. Tačiau mes, vaikai, tai priimdavome, kaip savaime suprantamą dalyką. Alkanas? Na, ir kas. Greitai ką nors pats pasigamini. Motina neturėdavo laiko apsilankyti ir mokykloje, todėl už jauniausio brolio išdaigas prieš mokytojus tekdavo atsakyti man. Tačiau mūsų tėvai buvo nuostabūs, nuoširdūs ir darbštūs žmonės, užgrūdinti gyvenimo Sibire.

Tėvų žodis – neginčijamas

– Savarankiškumo jums turbūt netrūko nuo mažų dienų.

– Taip, tačiau visada svajodavau turėti kažką savo. Norėjau baigti mokslus, įgyti profesiją, užsidirbti pinigų. Gyvenimas nelepino, o man, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, norėjosi ir puošnesnio drabužio, ir gardesnio kąsnio.

– Kokias vertybes įskiepijo gyvenimas gausioje šeimoje?

– Tėvai išugdė darbštumo, savarankiškumo, tvarkingumo jausmą. Mamos ir tėčio pasakytas žodis buvo neginčijamas – nuo mažų dienų žinau, ką reiškia pagarba artimui. Mano mama buvo labai religinga, todėl šeimoje Dievas ir malda buvo šventas dalykas. Kiekvieną sekmadienį 7 km keliaudavome, kol pasiekdavome bažnyčią. Dvasingas tėvų pavyzdys šeimos tradicijas įkvepia puoselėti ir dabar. Ypač vertinu Kūčias ir Velykas, kai susirenka artimiausi žmonės, – dalijamės gražiais žodžiais, malda, laikomės tradicijų. Tikiu, jog tai, ką žmogus gauna šeimoje, vėliau perduoda ir kitoms kartoms.

Ryšys su vaikais

– Turite dvi dukras. Ar niekada nesvajojote apie gausesnę šeimą?

– Jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, matyt, būčiau norėjusi susilaukti ir daugiau vaikų. Tačiau tai, ką turiu dabar, dvi dukras ir du anūkus, yra neįkainojama. Likimas nelėmė turėti didelės šeimos, tačiau pateikė alternatyvą ir kompensaciją – specialiųjų poreikių vaikai, su kuriais dirbu, man prilygsta saviems.

– Pedagogika buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Nuo mažų dienų žinojau, kuo būsiu. Dar vaikystėje mėgau dainuoti, jutau potraukį medicinai, visada knietėjo vadovauti, veikti, organizuoti. Meninius sugebėjimus, matyt, paveldėjau iš tėvo, kuris puikiai piešė, gamino įrankius, net namus statė. O dirbti su vaikais norėjau visą savo jaunystę.

Dar prieš mokantis Marijampolės pedagoginėje mokykloje, pradėjau dirbti darželyje. Įstaigos auklėtojos ir vedėja pastebėjo, kad turiu įgimtų gabumų pedagoginiam darbui ir puikiai sutariu su vaikais. Jos paskatino profesines žinias gilinti toliau. Vėliau darželis užsidarė ir tuo metu lyg tyčia pradėjo veikti vienintelė Lietuvoje nevalstybinė specialioji pagrindinė mokykla „Svetliačiok“, į kurią patekau ir įleidau šaknis. Turbūt pats likimas mane nuvedė ten.

„Ne viskas taip blogai“

– Jei gyvenimas suteiktų galimybę pakeisti profesinį kelią, pasirinktumėte darbą su sveikais vaikais?

– Nieku gyvu. Esu per daug laiminga, kad ką nors keisčiau. Specialiųjų poreikių vaikai, su kuriais dirbu, yra neįkainojamas turtas. Žmogui, nesusidūrusiam su neįgaliaisiais, sunku suvokti, kokias gyvenimiškas patirtis jie gali dovanoti. Atėjusi į darbą privalau pamiršti visas problemas, nes kitokie vaikai ypač jaučia nuotaikų svyravimus, liūdesį ir neigiamas emocijas. Auklėtiniai savo jautrumu, įžvalgumu ir akivaizdžiai rodoma meile padeda užmiršti visus rūpesčius, kilsteli emociškai. Kiekvienam reikėtų patirti, kiek daug šiltų jausmų gali dovanoti specialių poreikių vaikai.

– Mokykloje „Svetliačiok“ dirbate daugiau nei 20 metų. Kokių sunkumų patyrėte? Kaip adaptavotės specifinėje aplinkoje?

– Pradžia nebuvo paprasta. Tik atėjusi dirbti mintyse nuolatos galvodavau, kaip man jų gaila. O jautrumo ir emocijų parodyti negalima, nes tėvams, auginantiems tokius vaikus, skaudu. Tačiau pamažu pavyko persilaužti, nuolat būdama su savo auklėtiniais, pradėjau suvokti, kad ne viskas yra taip blogai, kaip atrodė iš pradžių. Su psichinę negalią turinčiais auklėtiniais pradėjau bendrauti, kaip su sveikais. Laikui bėgant pastebėjau, kad šioje įstaigoje besimokantys gali viską – tereikia atkakliai prašyti ir siekti, o jų kūrybinis potencialas toks didelis, kad retas sveikas vaikas būna toks meniškas ir artistiškas.

Kai veide nušvinta šypsena

– Tačiau toks darbas – ne kiekvienam. Kokių asmeninių savybių atradote šiame darbe?

– Per daugiau nei dvidešimt darbo metų kolektyvas labai keitėsi, išėjo daug žmonių. Likau tik aš ir dar dvi kolegės, kurioms šis darbas nebuvo laikinas užmojis. Per ilgus metus suvokiau, kad galiu suprasti ir priimti neįgaliuosius tokius, kokie jie yra. Tam, kad pajausčiau ir ugdyčiau šiuos vaikus, būtinas atsidavimas, meilė ir kūrybinė gyslelė.

– Specialių poreikių vaikams turbūt atrodote lyg mama?

– Taip, jiems esu didelis autoritetas. Dažnai psichinę negalią turintieji su savo mamomis negali nueiti į polikliniką, kirpyklą. Gal todėl, kad su savo auklėtiniais esu užmezgusi ypatingą ryšį, galiu juos nuraminti stresinėse situacijose. Dažnai panikuojantys ir nebesusitvarkantys tėvai kreipiasi pagalbos, prašydami atvykti, kai jų vaikams reikia eiti pas medikus. Pamenu, vienas berniukas nesileido, kad būtų imama kraujo. Vos man atvykus, jo veidas nušvito šypsena ir vaikas pats atkišo pirštą medikui.

Tarsi viena šeima

– Tačiau į darbo valandas tokia veikla neįskaičiuojama?

– Ne, bet atsakyti tėvams negaliu. Neleidžia žmogiškumas. Todėl ir sakau, kad aš, tėvai ir specialių poreikių vaikai gyvename kaip viena šeima. Ir vasaras atiduodavau savo ugdomiems vaikams. Juos veždavausi į kaimą pas seserį ir ten organizuodavau stovyklas – režisuodavau spektaklius, koncertus. Šitaip vasaras ir leisdavau, kol dukros pernai pasakė, jog taip dalyti savęs negalima.

– Iš kur semiatės energijos ir užsidegimo?

– Didžiausią įtaką daro mano šauni šeima – dukros, anūkai ir vyras. Ir taip pat – teigiama atmosfera darbe. Kasdien į jį keliauju su didžiausiu džiaugsmu. Dabartinė mokyklos direktorė Marina Karinevskaja, sveikindama mane su gimtadieniu, nelinkėjo laimės ir sėkmės, bet pasakė, jog aš labai svarbi „Svetliačioke“. Tokie prisipažinimai ir vaikų prieraišumas ir yra tas variklis, skatinantis bei uždegantis siekti dar daugiau. Prisipažinsiu, jaučiuosi labai reikalinga. Mane įkvepia ir mūsų direktorė M.Karinevskaja, kuri kiekvieną dieną palydi šiltu žodžiu ir rūpesčiu. O pati suspėju viską – ir pabendrauti su dukromis, ir pasirūpinti vyru, ir užsiimti su jaunesniuoju anūku ar pasimatyti su vyresniuoju. Matyt, dievas davė daug energijos, o, svarbiausia, nuostabius žmones, supančius mane.

Vizitinė kortelė:

1959 m. balandžio 26 d. gimė Klaipėdos raj. Pakalniškių kaime.

1976 m. baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą, dabartinę „Saulės“ gimnaziją.

1985 m. baigė Marijampolės pedagoginę muzikos mokyklą.

1993 m. Klaipėdos universitete įgijo spec. pedagogės specialybę.

Nuo 1992 m. iki dabar dirba Klaipėdos nevalstybinėje specialiojoje pagrindinėje mokykloje „Svetliačiok“.

Užaugino dvi dukras – Kristiną ir Gintarę. Turi du anūkus – Aurimą ir Kristupą.

2013 m. tapo konkurso „Šauniausia mama“ nugalėtoja.