Pereiti į pagrindinį turinį

Savanoriai: dabar reikia nepalūžti ir atsilaikyti

2023-12-15 03:00

Klaipėdoje nuo karo prieglobstį radę ukrainiečiai bando nepasiduoti pesimistinėms nuotaikoms ir toliau tęsia savanoriškus darbus, siekdami padėti gimtą šalį ginantiems kovotojams. Savanoriai žino – kiekvienas darbas, gaminys ir auka yra ne tik pagalba kariaujantiems, bet ir moralinis palaikymas.

Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams. Misija: A. Bielska geriausiai žino, kaip galima padėti už savo šalies laisvę kovojantiems kariams.

Dirba viešbučio patalpose

Šiemet Pagalbos ukrainiečiams centras Klaipėdoje persikėlė į Galinio Pylimo gatvės 16 numeriu pažymėto viešbučio „Bohema“ patalpas.

Čia jie gavo galimybę prisiglausti šiltoje salėje.

Savanorius burianti ir darbus koordinuojanti Anna Bielska ir jai aktyviai talkinantis Ievgen Kravchenko tarė nuoširdžius dėkingumo žodžius apie centro savanorius į savo patalpas įsileidusį Juozą Tubiną.

Abu centro aktyvistai tikino, kad nuoširdžiausi savanoriai nenuleidžia rankų, bet daugiau žmonių galėtų padaryti daugiau darbų.

Atšalus orams, nemažai žmonių užpuolė ligos, todėl naujai prisijungusių savanorių pagalba būtų labai reikalinga.

Praėjusią žiemą centras sulaukė pagalbos ne tik iš savo tautiečių. Klaipėdoje ir atokiau gyvenantys Lietuvos žmonės ateidavo siūlydami ne tik reikalingus daiktus, bet ir savo darbo jėgą, transportą, klausė, kuo dar galėtų padėti.

Bendraminčiai: savanoriai centre jaučiasi kaip namie, nes juos vienija tie patys jausmai. / A. Bielskos asmeninio archyvo nuotr.

Laukia mezgėjų ir siuvėjų

Kaip ir anksčiau, centro savanoriai sulaukia karių prašymų atsiųsti šiltų, namie megztų vilnonių kojinių, kurios padėtų apšilti po mūšio. Jas kariai aunasi poilsio metu, kai reikia pailsinti ir sušildyti kojas. Kiek plonesnės, bet taip pat šiltos padeda nesušalti mūšio lauke.

Mezgėjos prašomos numegzti ir taktinėmis vadinamų pirštinių, kurios yra pusiau kumštinės, pusiau pirštuotos, su atskirai išmegztais pirštais smiliui ir nykščiui. Šių pirštinių poreikis – ypač didelis.

Dabar mums reikia kaip nors atsilaikyti: Ukrainoje – fronte, čia – nepalūžti nuo įtampos.

Dar vienas nesunkiai padaromas darbas – megzti iš medžiagos atraižų kilimėlius kariams, kad fronte jie galėtų sėdėti ant šių storų paklotėlių, o ne ant šaltos žemės.

Mokančioms nerti rankomis ar dideliais kabliukais moterims duodama žaliava, parodomi pavyzdžiai.

„Turime nemažai darbų, kuriuos moterys gali daryti savo namuose. Lietuvės dažniausiai imasi siūti medžiaginę neštuvų dalį, mes duodame joms ruošinius, belieka juos susiūti. Tokį darbą galima atlikti įprastomis siuvimo mašinomis. Dar vienas visai nesunkus darbas, kurį gali dirbti net vaikai, – parengti naudojimui šalmų maskuotes. Ant kabliuku numegztų kepurėlių, maunamų ant šalmų, reikia užrišti siūlus ir medžiagos atraižas. Tai visai nesunkus, bet labai reikalingas darbas. Mes viską parodome, paaiškiname, duodame pavyzdžius“, – pasakojo A. Bielska.

Kasdienybė: savanoriai mezga kojines, ruošia maskuojamuosius tinklus, siuva pagalvėles, gamina tepalą rankoms. / Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Siuva ypatingas pagalvėles

Centre, kaip ir anksčiau, gaminami maskuojamieji tinklai. Jiems naudojama ypatinga sintetinė medžiaga, kuri nesugeria drėgmės, todėl tinklai net sningant ar lyjant netampa nepakeliamai sunkūs.

Tokie nesudėtingi darbai ne tik reikalingi, bet ir suartina drauge dirbančius žmones. Ypač tai jaučiama gaminant maskuojamuosius tinklus, nes prie vieno jų paprastai stoja keli savanoriai.

Padėti besikaunančiai už išlikimą ukrainiečių tautai pasišovę žmonės pastaruoju metu imasi gaminti ir specialias pagalvėles karo ligoninėms.

Ant tokios pagalvėlės padėta sužeista ranka ar koja nenusvyra. Šiuos gaminius medikai naudoja ir padėti po kaklu.

Šiuo metu tokioms pagalvėlėms gaminti labai trūksta sintetinio užpildo. Todėl centre laukiamos senos sintetinės pagalvės, nebereikalingos striukės ar minkšti žaislai.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Sukūrė balzamo receptą

Ir šiemet centro savanoriai gamina apkasų žvakes. Tai yra iš skardinių, vaško ar parafino bei kartono gaminamos nedidelės, į delną telpančios žvakės, naudojamos sušildyti rankas ar maistą.

Skardinių joms paprastai surenkama nemažai, bet pastaruoju metu labai trūksta vaško.

Ir šią žiemą nebereikalingus žvakigalius ir kitas vaško gaminių dalis padeda surinkti Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka (Herkaus Manto g. 25) ir Klaipėdos savivaldybės I. Kanto viešoji biblioteka (Turgaus g. 8), jose stovi specialiai tam skirtos talpyklės.

Prie Liepų g. 85A apsaugos poste stovi konteineriai, čia vaško ir parafino galima atgabenti bet kurią dieną ir bet kuriuo paros metu.

Dar viena vieta, kur galima atnešti apkasų žvakėms gaminti reikalingų žaliavų, yra Tarptautinė ukrainiečių mokykla Alyvų g. 10A.

Žinodamos apie karių buities aktualijas, centro moterys ėmėsi gaminti balzamą rankoms bei lūpoms. Jis ne tik apsaugo nuo suskirdimo, bet ir gydo.

Viena centro savanorių yra dermatologė. Ji sukūrė šio balzamo receptą, jo pagrindą sudaro bičių vaškas, aliejus bei specialūs priedai iš liepžiedžių, ramunėlių bei kitų vaistažolių, gydančių suskirdusią odą.

Centro savanorės būtų dėkingos bitininkams, galintiems pagelbėti.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Kojinės – iš Žemaitijos

I. Kravčenko priminė, kad centras priimtų dovanojamą tvarsliavą.

Kariams labai trūksta šiltų apatinių rūbų, ypač vertinami ilgi apatiniai drabužiai, kurie priglunda prie viso kūno (termorūbų).

„Ką ir kaip gaminti, mes ne patys sugalvojame. Visų šių dalykų prašo mūsų kariai. Darbo yra daug ir poreikis labai didelis. Kas nemoka megzti ar siūti, turime kitų darbų ir esame dėkingi už pagalbą. Laukiame bet kokio amžiaus savanorių. Prisimename darbščiąsias mezgėjas iš Žemaitijos, kurios praėjusią žiemą mums atvežė labai daug kojinių ir pirštinių. Viena moteris iš Drevernos pernai mezgė kojines ir šiemet atvažiavo siūlų, laukiame jos mezginių. Jautėme begalinį jos nuoširdumą. Džiaugiamės, kai ateina ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai bei kitų tautybių žmonės“, – kalbėjo A. Bielska.

Centras daugeliui savanorių yra tapęs antraisiais namais ir ne tik todėl, kad čia jie praleidžia daug laiko. Žmonės čia bendrauja nuoširdžiai, paprastai ir per šį bendravimą net labiau pažįsta savąjį kraštą.

Mat didelė Ukraina turi daug etnografinių regionų su skirtingais papročiais, tradiciniais patiekalais ir tarmėmis.

A. Bielska pasakojo, kad artėjant šventėms moterys pradėjo dalintis tradicinių savo tėviškių patiekalų receptais, pasakoti, kaip jų šeimose vadinamas vienas ar kitas daiktas.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Centre – kaip namie

„Mums čia labai jauku, visi – savi, draugiškai nusiteikę, vienodai galvojantys, niekas nesibara. Gatvėje, parduotuvėse ir kitose miesto vietose sutikti lietuviai – geranoriški, bet turite įvairių žmonių, tenka visko išgirsti, nors dauguma atvejų žmonės – malonūs, bent man neteko sutikti nusiteikusių priešiškai“, – pasakojo A. Bielska, kartu atviraudama, kad šiuo metu ukrainiečių nuotaika, švelniai tariant, apniukusi.

Pastarojo meto įvykiai pasaulyje, pagalbos stabdymas Ukrainai lemia pesimistinį nusiteikimą. Atviraudama savanorė kalbėjo: „Atrodo, kad ateitis nebus šviesi. Baisus dar ir tas kalbėjimas, kad kitą žingsnį agresorius žengs į Lietuvą.“

Ievgen Kravchenko / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Grįžo į Klaipėdą

Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai dalijasi žiniomis apie savo pažįstamus tautiečius.

Viena kirpėja liūdėjo pasakodama, kad daugelis jos klienčių dar vasarą išvažiavo iš uostamiesčio. Pasak jos, tik maža dalis jos tautiečių grįžo namo į Ukrainą. Dauguma išvyko į Vakarų Europos valstybes.

I. Kravchenko pasakojo, kad šiemet nemažai ukrainiečių išvyko ne tik į Europą, bet ir į Kanadą.

Tiesa, kai kurie jų po kelių mėnesių sugrįžo į Klaipėdą, nes kitose šalyse tenka rinktis – gyventi iš socialinių pašalpų ar užsidirbti patiems. Dažniausiai darbas – nekvalifikuotas ir apmokamas kukliai, išgyventi sunku.

Grįžusieji į Klaipėdą tikino, kad čia lengviau – nors uždarbis nėra didelis, bet ir pragyvenimas ne toks brangus.

Lietuva ukrainiečius vis dar vilioja galimybe įsidarbinti pagal specialybę, čia mokytojais dirba nemažai pedagogų, grožio paslaugas teikiančių moterų ir kitų profesijų žmonių.

Be to, Lietuvoje ukrainiečiams kur kas paprasčiau susikalbėti nei kitose šalyse. O ir vaikams sudaromos sąlygos mokytis gimtąja kalba.

Moterys, kurios išvažiavo į Ukrainą, buvo nenutraukusios darbo santykių tėvynėje, darbdaviai paprašė grįžti į darbą. Be abejo, dalį ukrainiečių namo parvedė tėvynės ir saviškių ilgesys.

„Dabar mums reikia kaip nors atsilaikyti: Ukrainoje – fronte, čia – nepalūžti nuo įtampos. Kiekvienas praskrendantis sraigtasparnis, lėktuvas, kiekvienas bumbtelėjimas uoste ukrainiečiams iškart sukelia paniką. Bandome informuoti apie pratybas, numatomas sirenų patikras, bet vos išgirdę neįprastus garsus žmonės sunerimsta ir pasipila lavina klausimų“, – atvirai kalbėjo I. Kravčenko.

Daugiau naujienų