Klaipėdietė Seimo narė Irena Šiaulienė dirba sostinėje, o gyvena uostamiestyje. Nelinkusi afišuoti asmeninio gyvenimo moteris pasakojo apie savo pomėgius, literatūros ir muzikos rytmečius, keliones bei bendravimo su kolegomis Seime ypatybes.

Sūnus priminė pažadus

– Penktą kadenciją dirbdama Seime nepersikėlėte į Vilnių, likote klaipėdiete. Kas jus sieja su Klaipėda?

– Realybė yra tokia: Klaipėdoje yra mano namai, o dirbu Vilniuje. Pagal zodiaką esu Žuvis, todėl džiaugiuosi galimybe gyventi prie jūros. Be to, visa mano giminė kilusi iš Klaipėdos krašto, o ir mano pačios sąmoningas gyvenimas glaudžiai susijęs su Klaipėda. Tai perspektyvus miestas, turintis savo tradicijas, šventes ir dar daug ką, ko gali pavydėti kiti miestai. Net nežinau, ar yra tai, kas man nepatiktų. Nebent, kad Klaipėda ne „sostinė“, kai aplink Baltijos jūrą besirikiuojančių šalių sostinės yra prie jūros. O ko verta istorija? Klaipėdos krašte XIX a. antroje pusėje tvarkingi ūkininkai jau gėrė kafiją, skaitė laikraštį, žinojo, kas yra taupomoji knygelė ir daugelį kitų dalykų, kurie bylojo apie šio krašto kultūros lygį.

– Ar nepavargstate važinėti?

– Jaučiu didžiulį malonumą vairuodama. Trijų šimtų kilometrų atstumas man tampa savotišku atsipalaidavimo laiku. Kol važiuoju, išvalau smegenis, „prasuku“ galvos kasetes. Tai savotiška terapija.

– Būdama labai aktyvi politikoje neviešinate asmeninio gyvenimo. Gal galėtumėte kiek praverti savo namų duris?

– Sūnus Eitaras jau suaugęs. Sutariame. Apie tai liudija ir „priekaištai“, kad aš dažnai nerandu 7 minučių – juk tiek tėvai statistiškai Lietuvoje skiria laiko vaikams – jo problemoms. Sūnus – ekonomistas, finansininkas, tačiau gerai jaučia visus politikos niuansus, o jo rinkimų prognozės paprastai išsipildo. Jis turi sveiko kandumo, moka pasišaipyti ir iš kai kurių mūsų politinių pastangų. Kartą, dar būdamas moksleivis, kažko labai norėjo, bet aš priešinausi, tada, nutaisęs nuskriaustojo veidelį, kyštelėjo mano pačios priešrinkiminį kalendorių su nuotrauka ir šūkiu „Jūsų neapvilsiu“.

Dalijasi tuo, ką laiko vertinga

– Klaipėdiečiai jus pažįsta ne tik kaip Seimo narę, bet ir kaip aistringą literatūros gerbėją. Smalsu daugiau sužinoti apie mieste jūsų rengiamus literatūros ir muzikos rytmečius.

– Esu istorikė, po studijų dirbau socialinių mokslų dėstytoja Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete (dabar – Klaipėdos universitetas). Ko gero, nuo tada manyje liko pedagogės užtaisas, kuris verčia dalytis kažkuo daugiau nei politika, nors viskas, kas nėra meilė, yra politika. Dabar jau sunku ir suskaičiuoti, kiek metų, gal keturiolika, tiems mūsų literatūriniams muzikiniams rytmečiams. Kasmet kovo pradžioje Simono Dacho namuose – esu labai dėkinga šių namų šeimininkams – organizuoju ir vedu renginį, skirtą Tarptautinei moters dienai ir Kovo 11-ajai. Temą siūlau pati. Pirmenybė teikiama asmenybėms, turėjusioms ar turinčioms įtakos mūsų dabarčiai ir kultūriniam palikimui, medžiagai, susijusiai su Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorija. Dažniausiai tai būna naujos knygos, dalyvaujant autoriui, pristatymas. Klaipėdiečiai galėjo susipažinti su prof. V.Daujotytės, D.Kauno, V.Bagdonavičiaus monografijomis, A.Juozaičio, N.Strakauskaitės, J.Saulėnienės, B.Aleknavičiaus knygomis, vyko Šatrijos Raganos („Nė viena ašara nenukrenta veltui“), G.Petkevičaitės-Bitės („Sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve“), Žemaitės („Nėra vargo, nėra širdies skausmo, kurio nebūčiau kentėjusi“), I.Simonaitytės („Aš niekam nesilenksiu“), karalienės Luizės („Klaipėdietiškoji karalienės Luizės legenda“), Vydūno („Spindulys esmi šviesos begalinės“) biografiniai skaitymai, buvo pristatyta V.Jasukaitytės, A.Juozaičio, V.Bubnio bei jo žmonos E. Kurklietytės kūryba, su F.Taunyte ieškojome tikro lietuvio.

Kelionėse tampa gide

– Teko girdėti apie Jūsų rengiamas vasaros keliones.

– Išvykos dažnai papildo rytmečių metu aptartas temas. Siekiame gerai pažinti savo kraštą ir jam artimą aplinką, todėl lankėmės Karaliaučiuje ir keliavome po „Karalių miestą be karalių“, lydimi tuomet čia kultūros atašė dirbusio ir knygą parašiusio A.Juozaičio, pūtėme dulkes nuo Rytprūsių istorijos ir įsitikinome, kad kiekvieną lietuvį baltiška siela turi atvilioti prie karalių pilies griuvėsių, kur buvo išspausdinta pirmoji mūsų knyga. Esame vykę į Ventspilį, Rundalę, Rygą. Kelionės visada susilaukia didžiulio pasisekimo. Dažniausiai keliauja kultūros žmonės, besidomintys ir patys galintys nemažai papasakoti apie lankomas vietoves.

– O kas šių kelionių metu yra gidai?

– Tai yra mano sumanymas, todėl pati ir pasakoju. Kitam išaiškinti, kaip įsivaizduoju kelionę, užtruktų ilgiau, nei man pačiai pasiruošti. Juk esu istorikė, man nesudėtinga patikslinti, prisiminti, atnaujinti žinias. Kartais kelionėje turime ne vieną gidą, pakaitomis kalba keli išmanantys temą žmonės. Taip keliavome praėjusią vasarą į Biržų kraštą. Apie jo istoriją, Biržų pilį ir su ja susijusią Radvilų giminės atšaką pasakojo doc. A.Baublys, J.Saulėnienė. Jei keliaujame per dvarus, muziejus, tai neišvengiamai juose sulaukiame I.Maknavičienės muzikinės dovanėlės. Visada grįžtame kupini teigiamų emocijų.

Frakcijoje – lyg kunigas

– Ką mėgstate veikti laisvu laiku?

– Jau paminėjau vairavimą, keliones, dažnai esu alkana paskaityti ką nors naujo ir nebūtinai tik lietuvių autorių. Mėgstu gėles. Dar mėgstu sukinėtis virtuvėje. Esu įsitikinusi, kad per šventes namai turi kvepėti pyragais. Toks supratimas atėjo iš vaikystės, kai atvažiuodavo močiutė ir kepdavo šventėms ką nors skanaus. Boba, medaus, varškės ir braškių tortas, obuolių pyragas, pelnę mano bičiulių pripažinimą, dažnai tampa dovana ir draugų šventėms.

– Ar Seime turite galimybę atskleisti savo moteriškąsias savybes?

– Trečią kartą esu frakcijos seniūnė. Turime savų tradicijų. Pavyzdžiui, rengiame Kūčių pusryčius. Pati juokauju, kad tada tampu frakcijos kunigu. Tai yra valanda be politikos, kai skiriame vieni kitiems dėmesio. Susirenkame prie baltai padengto stalo, ant kurio būna žvakės, kūčiukai, prisimename išėjusius. Visi žino, kad aš ką nors ypatingesnio paskaitysiu, bus įdomu, todėl kasmet laukia iš manęs vis „naujos vinies“. Pavyzdžiui, apaštalo Pauliaus I laiškas korintiečiams. Geresnio himno meilei nežinau. Susiformavo tradicija ir kolegos vyrai pritaria mano programai – yra kūrę epigramas vieni kitiems, sekę labiausiai įsiminusią pasaką.

Charizma būtina ir vyrams

– Lyginant vyrus ir moteris, teigiama, kad moterys dažnai vadovaujasi intuicija ir siekdamos tikslo įjungia visą savo žavesį. Ar ir Seime taip yra?

– Nepasakyčiau. Politikoje žavesys ir intuicija reikalinga ne tik moterims, bet ir vyrams. Bet kuriam viešam asmeniui būtina charizma. Gebėjimas derinti išmintį ir humorą, mąstymo lankstumą, frazių taiklumą, nebūti nykiam ir sugebėti sudėtingą problemą išspręsti paprastai – tokios savybės būtinos kiekvienam viešam asmeniui nepriklausomai nuo jo lyties. O jei moteris greta viso to dar sugeba šiltinti santykius komandoje – tai didžiulė vertybė, nes politikoje įtampos daug. Kai viso to nėra, o bandoma „imti“ tik išore, galima pritaikyti posakį: „Kuo aukščiau beždžionė lipa, tuo geriau matosi užpakalis“.

– Tiek laiko dirbant Seime teko sutikti ne vieną išskirtinę asmenybę. Kuri iš jūsų padarė didžiausią įspūdį?

– Neabejodama paminėsiu šviesaus atminimo Algirdą Brazauską. Tai buvo šiltas ir paprastas, bet orus žmogus, gerbęs kito orumą, gebėjęs ir žinojęs, kaip spręsti Lietuvos klausimus. Česlovas Juršėnas – mūsų parlamentarizmo tėvas, unikalus korektiškumu, atidumu kitam žmogui ir ypač moteriai. Tai nesuvaidintos kultūros ir išsiauklėjimo žmogus, turintis savybių, kurios daugeliui naujų politikų, deja, nėra būdingos.

– Ar būdama politike nesijaučiate vieniša kaip moteris?

– Aš visiškai pritariu mano mėgstamo O.Vaildo posakiui, kad niekas taip negriauna šeimyninės laimės kaip parlamentinė veikla. Užsiėmę žmonės nėra vieniši.