Panašių šiaudinių indų šiandien už kelis eurus galima įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tačiau pačių rankomis pagaminti daiktai esą turi visai kitą, emocinę vertę.
"Pirmiausia norisi sužinoti ir išmokti kažką naujo, iki šiol nesu bandžiusi pinti nei iš šiaudų, nei iš vytelių", – teigė dirbtuvėse kalbinta klaipėdietė Jolita.
"O aš anksčiau iš šiaudų rišdavau sodus. Tačiau indų pinti niekada neteko. Tai labai įdomu, nes ši tradicija yra mūsų šaknys", – antrino Laura.
Iš Klaipėdos kilusi ir jau kurį laiką, kaip pati sako, tarp Klaipėdos ir Vilniaus gyvenanti archeologė S.Ramoškienė prieš penkerius metus Dzūkijoje surengtoje etnokultūros stovykloje pabandė pinti iš šiaudų ir nuo tada moko šio amato kitus.
Dzūkijos nacionaliniame parke pynimas iš šiaudų buvo labai populiarus, ši gyvoji tradicija yra išlikusi ir puoselėjama.
"Tam tikra prasme šis pynimas iš šiaudų yra archeologinė rekonstrukcija. Žinoma, kasinėjimų metu niekada nesame radę nieko panašaus. Lietuvoje tokie gaminiai neišlieka, tačiau Izrelyje yra rasta senovinių avilių, pintų iš šiaudų", – pasakojo S.Ramoškienė.
Lietuvoje tokie gaminiai neišlieka, tačiau Izrelyje yra rasta senovinių avilių, pintų iš šiaudų.
Be lėkščių ir avilių, iš šiaudų dar buvo gaminami gorčiai (5,8 litro) ir pusgorčiai (1,8 litro) – senieji tūrio mato vienetai.
Lietuvoje nuo XIII iki XVI a. tokiais gorčiais buvo saikomi grūdai ir kiti birūs produktai.
Lietuvoje, anot S.Ramoškienės, pusgorčiai, kaip tūrio mato vienetas, naudoti iki pat 1920-ųjų.
Klaipėdietės noriai įsitraukė į senovinių šiaudinių indų gamybą, taip tarsi prisiliesdamos prie labai gilios senovės.
Naujausi komentarai