Kasmet sukdami galvas, kaip Lietuvos valstybės šventėms suteikti naują prasmę, klaipėdiečiai nebesusimąsto, jog dar visai neseniai, norėdami įamžinti garbingus šalies praeities faktus bei asmenybes, kūrėjai buvo priversti kalbėti Ezopo kalba.

Kęstutis tapo sargybiniu

Buvo 1982 metai – 600-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties metinės. Garsiai apie tai tada nebuvo kalbama, bet jauno skulptoriaus Kęstučio Musteikio galvoje gimė mintis tą datą pažymėti.

„Jeigu skulptūroje būčiau pavaizdavęs kokius nors lietuviškus pagoniškus ženklus, tuo metu tokios skulptūros tikrai niekas nebūtų leidę statyti. Sukūriau į skydą pasirėmusį vyrą. Svarsčiau taip: kunigaikštis Kęstutis išlaikė valstybės sienas, tai buvo rūpestingas valdovas, todėl pavaizdavau jį panašų į rūpintojėlį. Kaip valdovui jam derėtų turėti ir kardą, bet jis pasirėmęs tik į skydą, todėl gali tik gintis. Pavadinau darbą „Sargyboje“, nes Kęstutis nebūtų gavęs teisės čia stovėti. Didinga Lietuvos praeitis nebuvo tas objektas, kuriam buvo galima statyti paminklus“, – prisiminė skulptorius.

Dabar K.Musteikis nenorėtų perrašyti skulptūros pavadinimo. Tas tikrovės neatitinkantis pavadinimas, jo manymu, jau yra tapęs savotišku paminklu sovietinei praeičiai, kai negalima buvo sakyti to, ką manai ar darai.

Būtent todėl skulptorius mano, kad pasikeitus istorinėms aktualijoms nereikėtų griauti senųjų paminklų, nes taip istorijos neįmanoma perrašyti, o tik nuskandinti į praeitį tikrus įvykius.

Kai suprato, kad niekas iš partinių funkcionierių prie skulptūros neprisikabino ir ji gavo teisę išvysti dienos šviesą, autoriui palengvėjo.

Kultūrą uždarė žiede

Kitas Skulptūrų parke stovintis K.Musteikio darbas „Gėlės žiedas“ taip pat turi paslėptą mintį, kurią sovietmečiu drausta garsiai išsakyti.
„Pienės pumpuras turi labai gražią struktūrą, lyjant lietui žiedas užsidaro. Lietuvoje dažnai lyja, tad pienėms dažnai tenka užverti žiedlapius“, – svarstė autorius.

Panašią paralelę autorius vedė su kultūra, kuriai sovietmečiu nebuvo sąlygų vystytis, todėl ją simbolizuojantis žiedas yra užsidaręs. Tačiau atrankos komisijai tokių dalykų skulptorius neaiškino. Ant žiedo autorius uždėjo antikinės kolonos kapitelį, simbolizuojantį gilias tautos kultūrines tradicijas, ir "užvėrė" jį žiedlapiais.

Kalant šią skulptūrą, nuo apatinės jos dalies nulūžo dalis akmens. K.Musteikis ant jo iškalė žodžius – „Tauta, jėga, žemė“ – ir nulūžusią dalį priklijavo.

„Negalėjau parašyti frazės „Tautos jėga – vienybėje“, bet šie žodžiai reiškia tą patį. Tai reiškia, kad čia gimę visi turime tą patį kodą. Tikėjausi, jei kada nors ta dalis nukris, po daugelio metų archeologai ją ras ir perskaitys žodžius. Praėjo nemažai metų, bet priklijuotas fragmentas dar laikosi. Matyt, tada niekam neužkliuvo tie žodžiai, gal tiesiog nepamatė“, – pasakojo K.Musteikis.

Panašu, kad daugelio paslėptų simbolių sukūrusių skulptorių sovietmečiu naudotą Ezopo kalbą dabar mažai kas beiššifruoja.

Už teatro – vieta skulptūrai

Skulptorius Algirdas Bosas Klaipėdoje gali parodyti ne vieną savo kūrinį. Tačiau jis gali kalbėti ne tik apie miestą puošiančias savo skulptūras, bet ir apie darbus, kurių sovietiniai ideologai neleido statyti.

Vienas jų 1979 metais turėjo atsirasti tarp Dramos teatro ir Danės upės. Būtent tam buvo supilta kalvelė, kuri turėjo pakylėti skulptūrą aukštėliau, ir net išpiltas pamatas. Skulptorius A.Bosas sugalvojo nevienprasmišką skulptūrą „Ikaras“.