Komandiruotė į Klaipėdą

LSSR KGB Kontržvalgybos 4 skyriaus 2-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Leonidas Ostapko, tuomet penkiasdešimtmetis, 1989-ųjų kovo 13 d. skubiai iš Vilniaus komandiruotas į Klaipėdą.

Jo skyrius kuravo transporto sektorių, nes oro, jūrų uostų, magistralių, geležinkelių bei ryšių objektų apsauga buvo svarbi sovietinės kontržvalgybos sritis, kurią nuo 1981 m. kuravo naujai įkurtas LSSR KGB 4-asis skyrius, veikęs iki 1991 m.

Kad visai greitai bus uždaryta jo kontora, L. Ostapko turbūt nesapnavo nė baisiausiame savo košmare.

Jis tik vykdė savo „darbą“.

O svarbiausi to skyriaus uždaviniai buvo užtikrinti tam tikrų Lietuvos teritorijų uždarumo režimą ir judėjimo Lietuvos teritorijoje kontrolę, pasitelkiant agentūrines ir operatyvines priemones, apsaugoti svarbius transporto sektoriaus objektus nuo užsienio specialiųjų tarnybų žvalgybinės veiklos, užtikrinti įrenginių, skirtų karinei pramonei, pervežimų slaptumą, apsaugoti transporto objektus – laivus ir lėktuvus nuo bandymų juos pagrobti.

Bet L. Ostapko į Klaipėdą atvyko ne dėl užsienio šnipų ar laivo užgrobimo.

Problemų tąkart sukėlė autobusų vairuotojai, surengę „stichišką“ streiką ir pateikę lig tol neregėtus reikalavimus.

Operatyviniam įgaliotiniui reikėjo suvaldyti situaciją ir nubausti šio incidento kaltininkus, kad kitiems ateityje nekiltų noras maištauti.

Kaip tik kariniai komisariatai renka vairuotojus darbui Černobylyje. Ištirti, kokios yra galimybės ten pasiųsti streike dalyvavusius vairuotojus ir streiko aktyvistus.

Agentas naudos nedavė

Kagėbisto įspūdžiai iš Klaipėdos atspindėti 1989 m. balandžio 3 d. jo paties pažymoje viršininkams.

„Nuo 1989 m. kovo 13 iki 17 dienos buvau komandiruotėje Klaipėdoje, kad išsiaiškinčiau konfliktinės situacijos priežastis Autobusų parke. Tuo tikslu susipažinau su agentų, dirbančių autotransporto sistemoje, asmeninėmis ir darbo bylomis“, – rašė L. Ostapko.

Pasirodo, tuo metu Autobusų parke KGB turėjo keturis agentus, kurių pirmojo pavardė dabar viešai prieinamuose dokumentuose retušuota.

Veikiausiai asmuo X po nepriklausomybės paskelbimo deklaravo apie savo bendradarbiavimą su sovietų represinėmis struktūromis ir taip įgijo teisę į slaptumą.

Natūralu, kodėl vienas buvusių KGB agentų nusprendė legaliai „užsimaskuoti“, nes iš operatyvininko ataskaitos matyti, kad tada jis užėmė aukštas pareigas ir veikiausiai Klaipėdoje buvo žinomas asmuo.

Vis dėlto, o tai matyti iš dokumentų, jis nebuvo labai aktyvus sistemos bendradarbis.

„Agentas X dirba I autobusų parko padalinyje, jo užimamos tarnybinės pareigos sudaro sąlygas stebėti, išaiškinti ir kontroliuoti tiek autobusų parko vairuotojų, tiek ir administracijos nuotaikas. Per 1988 metus jis pateikė du pranešimus (1988 05 20 ir 1988 06 07), vieną jų dėl streiko (jau post factum), kitas buvo apie operatyvinę padėtį autobusų parke“, – ataskaitoje rašė Klaipėdoje apsilankęs KGB karininkas iš Vilniaus.

Rūta kažkur pradingo

Kitų Autobusų parke 1989 m. pavasarį veikusių KGB agentų pravardės – Artūras, Larsenas ir Rūta.

L. Ostapko savo ataskaitoje parašė, kad kiti agentai Artūras ir Larsenas dirba taksi vairuotojais IV autobusų parko padalinyje.

„Ypatingo aktyvumo mūsų darbe nerodo. Per 1988 metus agentas Artūras pateikė vieną pranešimą (1988 05 28) apie įvykusį streiką, o agentas Larsenas du pranešimus (1988 01 05 ir 1988 06 08) dėl operatyvinės padėties autobusų parke. Agentas Rūta dirba kasininke, pardavinėja bilietus Klaipėdos autobusų stotyje. Pastarasis jos pranešimas buvo gautas 1986 m. sausio 2 dieną“, – rašė operatyvinis įgaliotinis.

KGB karininkas pridūrė, kad įmonėje yra dar keturi patikimi asmenys ir verbavimui numatyti dar du kandidatai, kurie „pagal jų užimamas pareigas galėtų būti naudingi saugumo organams“.

Tačiau kagėbistas buvo nepatenkintas „padriku“ agentų darbu.

„Kaip sužinojau, šiame sektoriuje kurį laiką nebuvo operatyvinio įgaliotinio, o naujai paskirtas dirba tik vieną mėnesį“, – ataskaitoje rašė L. Ostapko.

Dokumentas sukėlė nuostabą

Tuomet, kai vyko antrasis darbuotojų streikas, Klaipėdos autobusų parkui vadovavo dabartinis Klaipėdos universiteto prorektorius Benediktas Petrauskas.

Po daugiau nei 30 metų susipažinęs su slaptais dokumentais B. Petrauskas teigė labai nustebęs, kad tas įvykis tada sukėlė tokį galvos skausmą ir KGB.

„Mes žinojome, kad įmonėje tų KGB stebėtojų-agentų yra ir ne vienas. Ypač daug jų turėjo būti tarp taksistų, kurie vežiodavo jūrininkus iš užsienio. Ir jų įdarbinimas būdavo gana keistas, sulaukdavome telefono skambučio iš tos tarnybos ir privalėdavome priimti tam tikrą žmogų, nevertindami jo profesinių įgūdžių ir nieko neklausinėdami. Dabar po tiek metų sužinojome, kad tų agentų buvo ne tiek ir daug, maniau, kad turėjo būti daugiau“, – prisiminė B. Petrauskas.

Nustebino: po daug metų perskaitęs KGB dokumentus apie Klaipėdos autobusų parko streiką, anuometis jo vadovas B. Petrauskas teigė esąs nustebęs, kad tiek mažai agentų tuomet dirbo įmonėje. L. Dambrausko nuotr.

Buvęs Autobusų parko vadovas teigė, kad pas jį, esant reikalui, apsilankydavo oficialus KGB karininkas pasikalbėti profilaktiškai.

„Manęs, klausdavo, kaip sekasi įmonėje, kaip mes čia gyvename. Jis turbūt pagal tarnybines instrukcijas privalėdavo periodiškai pas mus ateiti. Tik man keista, kad tose ataskaitose apie streiką esu tik epizodiškai paminėtas, nes, pamenu, kad po tų įvykių privalėjau ne kartą atsiskaitinėti Komunistų partijos centro komitete“, – teigė B. Petrauskas.

Reikalavo didesnių algų

1989 m. kovo 13 d. Klaipėdoje prasidėjo antrasis per dvejus metus autobusų parko vairuotojų streikas, tą pačią dieną čia prisistatė ir L. Ostapko.

Jo ataskaitoje pateikta nubraižyta lentelė – autobusų parko struktūra, kurioje matyti, kiek tą dieną autobusų neišvažiavo numatytais maršrutais.

Pasirodo, iš 222 miesto autobusų tądien į reisus nepajudėjo 104, iš 148 tarpmiestinių išvažiavo tik vienintelis, o lengvųjų taksi vairuotojai (autobusų parke buvo 334 automobiliai, vairuotojų – 1 580) nestreikavo ir dirbo visi.

Kagėbistas rašo, kad pabendravo ne tik su jau minėtais agentais, bet ir tuomečiu Autobusų parko direktoriumi B. Petrausku bei vietos partinės organizacijos sekretoriumi Skrypkinu (vardas dokumentuose nenurodytas).

Atvykėliui iš Vilniaus paaiškinta, jog vairuotojai nepatenkinti atlyginimų tarifų įkainiais, tuo metu už vienos valandos darbą jie gaudavo 1,98 rublio.

Vairuotojai reikalavo peržiūrėti ir pakelti tarifus, diferencijuoti darbuotojų premijavimą pagal darbo sąlygas, nes kai kuriems tenka važinėti neasfaltuotais vieškeliais.

Reikalavo peržiūrėti tarpmiestinių autobusų grafikus ir atsisakyti nerentabilių maršrutų.

Tarp reikalavimų buvo ir per 1989–1990 m. pastatyti 18 butų gyvenamąjį namą Autobusų parko darbuotojams.

Reikalavo, kad autobusų stotelėse atsirastų pavadinimai ir ten pat būtų organizuotas abonentinių bilietų platinimas.

Sudaryti sąlygas, kad ne tik galinėse stotelėse vairuotojai galėtų pasinaudoti tualetais, bet ir tarpinėse, pakeliui esančiose įstaigose.

Reikalavo pietinėje miesto dalyje autobusų vairuotojams pastatyti pastatą jų buitinėms reikmėms.

„Jie norėjo didesnių algų, bet mes padidinti jų neturėjome teisės, nes vadovavomės dokumentais, kurie buvo išleisti centralizuotai visai Sovietų Sąjungai. Dėl tų algų kilo ir vienas, ir kitas streikas. Tuomet siūliau viena kapeika pakelti važiavimo bilietėlio kainą, jis pas mus kainavo 4 kapeikas, kad taip sukauptume pinigų algoms. Pavyzdžiui, Minske ar Maskvoje toks bilietas tada kainavo 5–6 kapeikas. Ir mes galėjome galbūt taip padidinti, bet mums tada niekas to daryti neleido, neva reikėjo pačios Maskvos leidimo“, – prisiminė B.Petrauskas.

Po metų vėl sukilo

Pirmasis Autobusų parko streikas, tuomet nesukėlęs tokio didelio ažiotažo, vyko 1988 m. gegužės 18 d., tuomet esą vairuotojų reikalavimai buvo įvykdyti.

Bet jau kitų metų sausį KGB buvo informuota, jog kai kurie tarpmiestinių reisų vairuotojai ėmė kalbėti, kad būtina reikalauti dar kelti algas, bet naujojo streiko data ir konkretūs darbuotojų reikalavimai nebuvo žinomi.

KGB apie būsimą streiką informavo tuometį LSSR transporto ministrą P. Makricką, padėtį aiškintis Klaipėdos autobusų parke išsiųstas ministro pavaduotojas A. Kriščiūnas.

1989 m. vasarį Autobusų parko vairuotojai Vladimiras Božokas ir J. Kajutis esą išsakė mintis dėl būsimo streiko.

Jau tų pačių metų vasario 14 d. Autobusų parko administracija sulaukė darbuotojų pareiškimo, kurį pasirašė 70 priemiestinių autobusų vairuotojų ir kontrolierių. Buvo reikalaujama, kad jiems prie algos būtų priskaičiuojami 6 proc. pelno, gauto pervežant keleivius, jei šio reikalavimo esą bus nepaisoma, buvo grasinama streiku.

Šis klausimas buvo sprendžiamas Autobusų parko profsąjungos susirinkime ir esą prieita prie išvados, kad yra galimybė mokėti nuo pelno 5 proc. priedų.

Tačiau klausimas taip ir liko šakėmis ant vandens rašytas.

Planai: jei po streiko KGB inicijuotoje vairuotojų konferencijoje dauguma renginio dalyvių būtų balsavę už streike pareikštus reikalavimus, Klaipėdos autobusų parką buvo suplanuota panaikinti. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Administracija – per didelė?

Jau paskui KGB stebėtojas savo ataskaitoje akcentavo, kad parko administracija su darbuotojais taip ir nesutarė, tad streikas kovo 13 d. prasidėjo „stichiškai“, nes diskutuojant su vairuotojais, administracija neva buvo „pamiršusi“ prieš mėnesį jiems įteiktus reikalavimus dėl algos padidinimo.

Todėl vairuotojai pateikė naujus reikalavimus, kad valandos darbo tarifas autobusų vairuotojams būtų pakeltas iki 2,5 rublio, o taksistams – iki 1,74 rublio.

Vairuotojai reikalavo, kad iki liepos 1 d. Autobusų parko administracijos personalo būtų sumažinta per pusę.

Buvo reikalaujama miesto ir priemiesčio maršrutuose panaikinti važiavimo lengvatas, kurias tuomet gaudavo ne tik sovietų jėgos struktūrų darbuotojai, bet ir karo veteranai.

Taip pat autobusų konduktoriams reikalavo mokėti priedus, priklausomai nuo jų surinktų pinigų.

Maža to, streiko dalyviai norėjo, kad už kovą algos būtų mokamos jau pagal naujus reikalavimus.

Be to, užsiminta, kad būtina pakeisti asfaltą autobusų stoties stotelėse, atstatyti 13-ojo atlyginimo fondą – 30 tūkst. rublių.

O bufetas autobusų stotyje turėtų pradėti dirbti nuo balandžio 13 d.

Reikalaujama atskirti individualių ir valstybinių taksi stovėjimo aikšteles.

Reikalavimai turėtų būti įvykdyti iki balandžio 3 d., jei ne, buvo grasinama streiku.

Dokumentas nusiųstas transporto ministrui, kuris pažadėjo peržiūrėti reikalavimus.

Tos dienos popietę streikas baigėsi ir vairuotojai išvyko savo maršrutais.

Žmonės skuba ryte į darbą ir nesulaukia autobusų, laikraštis gi negalėjo apie tai nerašyti.

Maištininkų vieta Černobylyje?

KGB karininkas savo ataskaitoje įvardijo didžiausius „ramybės drumstėjus“, tarp jų buvo trys rusų tautybės ir trys lietuviai vairuotojai, visi nuo 40 iki 59 metų amžiaus.

Jų pavardės įamžintos sovietų saugumiečio dokumente – tai V. Božokas, Aleksandras Bogomolovas, Elvidas Daukantas, Olegas Apoloninas, Arvydas Bauskas ir Vaclovas Stončius.

„Kovo 15 dieną įvyko uždaras partinis susirinkimas, jame dalyvavo 59 komunistai. Dalyvavo ir atsakingas Lietuvos KP CK darbuotojas. Streikas buvo pasmerktas, kaip neteisėtas, nes streikuotojų reikalavimai nebuvo suderinti ir pateikti administracijai. Partijos komitetas buvo įpareigotas principingai įvertinti padėtį kolektyve ir komunistų elgesį, atsisakiusių dirbti kovo 13 dieną“, – rašė KGB pasiuntinys.

Laikraštyje komunistai buvo priversti atsiprašyti klaipėdiečių dėl patirtų nepatogumų, nes tądien nuo ryto iki pat 17 val. pusė miesto autobusų maršrutuose nepasirodė.

Buvo nuspręsta sužaisti demokratiją ir sukviesti vairuotojų konferenciją, kurioje Vilniaus valdžia ketino paaiškinti, kurie jų reikalavimai bus išpildyti, o kurių įgyvendinti neįmanoma.

„Tuo atveju, jei dauguma konferencijos dalyvių nubalsuotų už per streiką vairuotojų iškeltus reikalavimus, reikėtų kelti klausimą dėl Autobusų parko išformavimo, kaip nerentabilaus (tarpmiestinius reisus perduodant kitų miestų autobusų parkams, o miesto reisams sukurti atskiras įmones)“, – užfiksuota KGB ataskaitoje.

Ir tai dar ne viskas. Kad toliau tokie dalykai nepasikartotų, saugumiečiai nusprendė išstudijuoti straipsnius spaudoje apie streiką ir sutelkti dėmesį į streiko aktyvistų sukompromitavimą.

„Šiuo metu kaip tik kariniai komisariatai renka vairuotojus darbui Černobylyje. Ištirti, kokios yra galimybės ten pasiųsti streike dalyvavusius vairuotojus ir streiko aktyvistus. Be to, imsimės priemonių stiprinti operatyvines pozicijas Autobusų parke tam, kad laiku išaiškintume ir užkirstume kelią incidentams, situacijos eigą nukreipiant mums reikiama linkme“, – reziumavo KGB operatyvinis įgaliotinis po streiko Klaipėdoje.

Spaudimas – žurnalistams

Dienraščio žiniomis, diskredituoti reikėjo ne tik streiko aktyvistus, bet ir žurnalistą Valerijų Bucyką, Klaipėdoje rašiusį šia tema.

Buvęs tuometis dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius labai stebėjosi, kuo nusikalto žurnalistas, nes visame mieste kalbėta apie streiką ir jo nuslėpti net ir labai norint buvo neįmanoma.

„Keista, juk jis parašė apie tą streiką labai santūriai. Tokio įvykio gi nenuslėpsi. Visas miestas kalba, o mes nerašysime, kaip tai atrodytų? Žmonės skuba ryte į darbą ir nesulaukia autobusų, laikraštis negalėjo apie tai nerašyti. V. Bucykas buvo apie pramonę ir transportą rašančio skyriaus vedėjas. Čia buvo jo tema“, – prisiminė A. Stanevičius.

Nepasitenkinimas: buvęs dienraščio „Tarybinė Klaipėda“, vėliau „Klaipėda“ redaktorius A. Stanevičius tikino, kad, M. Gorbačiovui paskelbus viešumo politiką, laikraščio žurnalistai neretai būdavo linčiuojami partijos komitete. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Redaktorius teigė, kad V. Bucykas jau yra miręs, jis buvo kovingas ir geras žurnalistas.

„Jis buvo vienas pačių protingiausių žurnalistų, buvo labai darbštus, tik jo bėda, kad jis taip ir neišmoko gerai lietuviškai. Lietuviškai jis ir nekalbėdavo. Nepaisant to, partijos komitete nuolatos būdavo nepatenkinti jo rašiniais, jie būdavo ekonomiškai aštrūs. Man vis sakydavo, kad V. Bucykas taip rašo, norėdamas išsikovoti sau pigų populiarumą, tai mes abu kartą rašėme atsikirtimą apie tai, kuo skiriasi pigus populiarumas nuo brangaus populiarumo“, – juokėsi A. Stanevičius.

Buvęs „Klaipėdos“ vadovas prisiminė, kad V. Bucyką kritikavo net „Pravda“, nepaisant, kad tuo metu jau buvo šiokia tokia laisvėjimo pradžia, gyvavo M. Gorbačiovo „glastnost“ – viešumo politika.

Ir net pati „Pravda“ apie klaipėdiečių streiką tuomet parašė.

„Kad Domijonas Šniukas tuomet parašė apie streiką į sąjunginį leidinį „Pravda“ ir kad tą straipsnį išspausdino, mums buvo didelė nuostaba. Mes buvome labai nustebę, kad šitą dalyką apskritai praleido“, – prisiminė buvęs Klaipėdos autobusų parko vadovas B. Petrauskas.

„V. Bucykui po šio streiko aprašymų jokių tyčinių nelaimių nenutiko, bent aš nežinau. Tada eižėjanti sistema daužė jau mūsų visą redakciją, ne tik V. Bucyką. Laikraštyje atsirasdavo minčių apie Lietuvos nepriklausomybę. Manyčiau, kad rusiškoji imperialistinė visuomenė bijojo skerdynių, panašių, kokios tuo metu vyko Vidurinės Azijos sovietinėse respublikose, gal todėl paprasčiausias vairuotojų streikas jiems sukėlė tokį siaubą“, – svarstė A. Stanevičius.