Iškėlė apdriskusią vėliavą

Rusų kompanijos veiksmai ir civiliais rūbais šautuvu ginkluotas vyras užfiksuotas nuotraukose.

Incidentas įvyko trečiadienio popietę, 14.42 val., prie antrosios betoninės Skirvytės krantinės.

Nemunas ties Rusne salą apkabina iš dviejų pusių, iš dešinės marių link driekiasi Atmatos upė, o kairiau sala apglėbiama Skirvytės upe, kuria ir eina valstybės siena su Rusijos Federacija.

Anapus Skirvytės maždaug tokiu pat metu kasmet išsirikiuoja rusų žvejų stovyklavietės. Vietiniai laukia pasirodančių stintų, kurios būriais traukia iš marių į aukštupį.

Tačiau šiemet stintų nėra. Lietuviai Rusnėje net nestato laikinų palapinių, jų mediniai nameliai užrakinti, visi laukia vis dar neprasidedančio stintmečio.

O štai rusai savo pusėje stovyklavietes įsirengė dar prieš kelias dienas.

Pirmą kartą rusniškiai tikino matantys, kad žvejai išsikeltų stovyklavietėse Rusijos vėliavą, tiesa, apdriskusią ir purviną.

Palei krantą rusai keliose vietose mėgina žvejoti tiek ties pirmąja betonine krantine, kur daug šmirinėjančių žvejų nematyti, tiek ties antrąja, kur matyti įrengta stovyklavietė su būreliu vyrų.

Ginklas to vyro rankose nieko gero nežada. Kur matyta, kad kas eitų stintų gaudyti su ginklu? Skubiai teko palikti krantinę.

Stintų gaudyti – su ginklu

Trečiadienio popietę, stebint rusų žvejų stovyklavietę, susidarė įspūdis, kad žvejų tinklai realiai buvo tušti. Po vieno kito tinklų traukimo, žuvų juose nebuvo matyti.

Krante nerimastingai trypčioję vyrai vis užsukdavo į stovyklavietės palapinę.

Galų gale įraudusiais veidais dalis žvejų sušoko į guminę valtį, įsijungė variklį ir nudūmė Kuršių marių link.

Visą tą laiką ant kranto jokiais darbais neužsiiminėjo tik vienas vyriškis. Gobtuvą dėvintis rusas visą laiką sėdėjo ant žemės lyg ir apsikabinęs lazdą, iš toli nebuvo galima matyti, į ką vyras yra įsirėmęs.

Tačiau kolegoms sušokus į valtį, vyriškis atsistojo ir tuo metu paaiškėjo, kad jo rankose yra ginklas.

Nors stovyklavietėje dar buvo likusių žvejų, šis rusas nusitaikė į proskyną tarp medžių ir palapinės.

"Sunku pasakyti, ar jis taikėsi į medžiuose tupinčius paukščius, ar dar į ką nors kita. Tačiau nuaidėjo keli šūviai. Tai matyti ir girdėti tikrai nėra malonu. Nuo rusų kranto mane skyrė kelios dešimtys metrų. Ginklas to vyro rankose nieko gero nežada. Kur matyta, kad kas eitų stintų gaudyti su ginklu? Skubiai teko palikti krantinę", – pasakojo įvykį matę liudininkai.

Pajudėjus rusų kateriui, Skirvytėje buvo užfiksuotas marių link judantis antras kateris.

Neaišku: kur savuoju kateriu plaukė rusai – mįslė. Aldonos Aleksėjūnienės nuotr.

Netrukus paskui šiuos du judančius objektus nuskubėjo Skirvytėje staiga pasirodęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos kateris.

Tačiau laive buvę pasieniečiai kažin ar galėjo girdėti šūvius, nes jie incidento tašką pasiekė tik po keliolikos minučių.

Pasienis: lietuvių pasieniečių laivas atplaukė po to, kai šūviai jau buvo nuaidėję. Aldonos Aleksėjūnienės nuotr.

Sieną stebi akylai

VSAT Pagėgių rinktinės Vileikių užkardos, kuriai priklauso Rusnės upės kontrolės punktas, vadas Irenijus Mačiulaitis tikino, kad pasieniečių katerio pasirodymas Skirvytėje nėra atsitiktinis.

"Sienos apsauga sustiprinta, patruliavimas vyksta, nenuostabu, kad upėje pasirodė ir mūsų kateris. Tačiau pati laivyba Skirvytėje vyksta, ji nėra uždrausta. Oficialiai valstybės siena eina Skirvytės farvateriu, tačiau ji nėra pažymėta", – paaiškino Vileikių užkardos vadas I.Mačiulaitis.

Visus įvykius prie sienos mes matome, jei tik kyla grėsmė, mes reaguojame. Bet šiuo atveju aš neįžvelgiu, kad būtų buvusi kažkokia grėsmė.

Vietiniai iš tiesų žino, kad laivybai tinkanti vaga upėje nėra stabilus dalykas. Bėgant metams, vienur susidaro seklumos, tad vaga pasislenka.

"Todėl gali būti, kad rusai kartais priplaukia arčiau mūsų kranto, o lietuviai natūraliai gali priartėti arčiau Rusijos kranto. Tačiau valstybės sienos pažeidimas būtų tada, jei rusai atplauktų į mūsų krantą ir išliptų", – paaiškino užkardos vadas.

Pasieniečiai ramino, kad visą judėjimą anapus upės jie mato, termovizoriai fiksuoja visus asmenis pasienyje.

"Mes stebime, kad nebūtų tyčinių, tiek netyčinių pažeidimų. Visus įvykius prie sienos mes matome, jei tik kyla grėsmė, mes reaguojame. Bet šiuo atveju aš neįžvelgiu, kad būtų buvusi kažkokia grėsmė", – ramino I.Mačiulaitis.

Irenijus Mačiulaitis: visus įvykius prie sienos mes matome, jei tik kyla grėsmė, mes reaguojame.

Jei žuvų nėra, ką veikia?

O štai vietos žvejai, dešimtmečiais besisveikinantys su rusų žvejais, išgirdę apie šūvius ties Rusne kraipė galvas.

Vietos žvejys Ramūnas Kriščiūnas pirmiausia stebėjosi tuo, kad šiais metais rusų žvejai išsikėlė vėliavą. Kad ir nutriušusią.

"Ne pirmi metai jie ten žvejoja. Vėliavų nekėlė niekada, pirmą kartą matau. Bet kad šaudytų dienos metu, čia jau kažkas neįprasta. Šūvių girdėdavome tik naktimis. Visada manėme, kad brakonieriai pleškina. O čia jau įdomu. Kaip čia suprasti tą šaudymą vidury dienos?" – stebėjosi žvejys.

Kitas rusniškis Giedrius Griciūnas tikino, kad jam apskritai kyla klausimas, ką rusai veikia kitapus upės?

"Badas. Stintų nėra, ko ten stovėti, aš nesuprantu. Pas mus vieni, kiti bandė, matė, kad nieko gero, ir paliko krantą. Aš nelabai tikiu, kad iš viso bus šiemet stintų", – abejojo vyras.

Kaip čia suprasti tą šaudymą vidury dienos?

Rusniškis, kuris žvejodamas pats dažnai stebi rusų elgesį, tikino, kad brakonieriai ties Rusne dažnokai pašaudo.

"Tai briedį kokį nuverčia, bebrų ieško, antis jie ten pašaudo. Bet keista, kad dienos metu taip. Aš gal nemanyčiau, kad čia provokacija. Čia daug degtinės, matyt, būta", – pastebėjo G.Griciūnas.

Žvejys pasakojo, kad anapus upės žvejojantys rusai bent jau anksčiau nebuvo piktai nusiteikę.

"Ten gyvena daug lietuvių. Visi tai pamiršo. Būdavo taip, kad žvejodami pasikalbėdavome. Jie priplaukdavo, į krantą nelipdavo, tik šiaip lietuviškai pakalbėdavome. Lietuvių daug Rasytėje. Net policijoje dirbančių esu sutikęs lietuvių", – tikino rusniškis.

Iš tiesų prieš kelis dešimtmečius daugybė lietuvių pensiją nusprendė leisti Kaliningrado srityje.

Vienu metu Nemuno vaizdingose pakrantėse buvo daugybė tuščių sodybų, kurios buvo parduodamos pusvelčiui. Jas atstatę lietuviai pasiliko gyventi Kaliningrado srityje, o kartą per mėnesį atvažiuodavo pasiimti pensijos.

Tačiau kokiomis nuotaikomis dabar gyvena anapus sienos likę tautiečiai, sunku nuspėti.

Stintmetis: lietuvių žvejų prie Skirvytės net nematyti, o štai Rusijos Federacijos piliečiai jau kelias dienas gyvena krante įrengtoje stovyklavietėje. Tai rusniškiams kelia klausimų – ko iš tiesų ten sėdima? Aldonos Aleksėjūnienės nuotr.

Tai pirmas taikinys?

Rusniškis G.Griciūnas skeptiškai vertino šalies sienos saugumą ties Rusne.

"Jei atvažiuotų jų desantininkai, jie Klaipėdą pasiektų per valandą. Pontoninį tiltą permestų per pusvalandį. Gal ne ties pačia Rusne, bet, tikėtina, ties Šilininkais. Keliai ten geri, gyventojų mažai, niekas net nematytų. Vienas kariškių dalinys – Šilalėje, kitas – Klaipėdoje. Kol rusai pasiektų Klaipėdą, mūsiškiai kariai dar nebūtų pabudę", – nuomonę išsakė rusniškis.

Vietinių nuogąstavimus, kad sienos Kaliningrado srityje esantys daliniai ties Sovetsku net nekirstų, rusniškis palaiko.

"O kam ten? Yra geresnių vietų. Kol susigaudytų visi, jie jau būtų kažin kur nurūkę. Mano galva, šitą vietą vertėtų atidžiau saugoti. Tik vaizdo kameros stovi. Na, gerai, pasieniečiai stebi sieną. Tarp pasieniečių irgi žvejų yra. Tokiu metu jie irgi stintas pažvejodavo. Dabar nematyt nė vieno, sakė, laksto su ginklais, ruošiasi. Tik nežinau, kaip jie ten ruošiasi", – teigė G.Griciūnas.

Jis patikino, kad nuo pat Rusnės iki Plaškių kaimo valstybės sienos apsaugos ruožas tikrai turėtų būti sustiprintas.

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios sienos apsauga yra sustiprinta tiek ties Baltarusija, tiek ties Rusijos Federacija.

"Jei kameras numuštų, ką ten matys, kur kas juda. Negali sakyti, gal X valandą mums, kaip medžiotojams, gali tekti eiti kariauti", – atsiduso rusniškis.

Pasienyje – aukščiausia parengtis

Valstybės sienos apsaugos tarnybos patarėjas Giedrius Mišutis patikino, kad padėtis prie Lietuvos valstybinės sienos su Rusija yra ypač akylai stebima.

"Nuo pat karo Ukrainoje pradžios sienos apsauga yra sustiprinta tiek ties Baltarusija, tiek ties Rusijos Federacija. Kokių nors incidentų dėl šaudymų nebuvo fiksuota. Tuo labiau, jei tai būtų susiję su uniformuotais pareigūnais. Suprantama, kad visuomenės reakcijos yra jautresnės, bet todėl ir skiriame didesnį dėmesį tam", – ramino G.Mišutis.

Nuo karo Ukrainoje pradžios kai kuriose vietovėse lietuviai priversti kone kasdien klausytis šūvių garsų, sklindančių iš gretimos valstybės.

"Druskininkų gyventojai girdi Gožos poligone vykstančių pratybų garsus. Yra įvairių poligonų ir Rusijos Federacijoje. Lietuvos gyventojai girdi garsus iš militarizuotos Kaliningrado srities. Tiesa, Rusnės gyventojų tokie garsai nepasiekia, tiesiog tokia jau salos geografija. Kol kas nėra jokių grėsmės požymių", – paaiškino G.Mišutis.