Didįjį vandenį su krantu susiejantys švyturiai – vieni romantiškiausių, paslapčių ir legendų apgaubtų statinių. Audrų metu jie prabyla paslaptingais garsais, o kasdienybėje traukia minias smalsautojų.

Pasislėpė Juodkrantės miške

Daugybėje užsienio šalių senieji švyturiai ne tik rodo jūrininkams kelią, bet ir išnaudojami kranto žmonių potyriams suvirpinti.

Vienuose jų įrengti brangiai kainuojantys viešbučiai, kur už pirmąją jaunavedžių naktį imamas kelių tūkstančių eurų mokestis.

Kitur veikia muziejai, pasakojantys apie švyturių istoriją, ar tiesiog apžvalgos aikštelės.

Lietuvoje kol kas laisvai aplankyti galima ne jūrinius ir ne pačius aukščiausius švyturius. Bet kuriuo metu įmanoma užkopti į Ventės rago ir Uostadvario mūrų viršų.

Jūriniai švyturiai yra veikiantys, tad lankytojai čia laukiami tik kartą per metus – rugsėjo viduryje, kai minima Švyturių diena.

Daugelis klaipėdiečių mano pažįstantys visus Lietuvos pamario švyturius, bet beveik tiek pat daug jų iš tiesų klysta.

Lietuvos saugios laivybos administracijos Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjo pavaduotojas Jurijus Gleikinas vadina švyturius vartais į mūsų šalį.

Artėdami laivais prie Lietuvos, jūrininkai pirmiausiai pamato Nidos, toliau jiems kelią rodo Juodkrantės švyturys, kiek toliau – Klaipėdos, o plaukiantiesiems į šiaurę – Šventosios švyturys.

Dažniausiai žmonės būna nieko negirdėję apie Juodkrantės švyturį, nes mažai kas yra jį matę. Mat šis bokštas – miške, vos įvažiavus į miestelį tektų sukti į dešinę jūros link, jis nėra aptvertas ir jame nebudi prižiūrėtojai.

Tai nėra daugeliui įprastas mūrinis, storą kaminą primenantis statinys. Jis yra ažūrinės konstrukcijos, aukštos elektros įtampos stulpą primenanti konstrukcija su būtina įranga jo viršuje.

Kaip ir į bet kurį kitą, į Juodkrantės švyturį įkopti bet kas negali, priėjimas prie kopėčių yra užrakintas, o jame įrengta signalizacija iškart praneša apie bandymą brautis.

Ketino klaidinti priešus

Kiekvienas švyturys šviečia skirtingai, kiekvienas jų turi savo šviesos kodą, panašų į morzės abėcėlę.

Pavyzdžiui, Šventąją jūrininkai atpažįsta iš trijų trumpų ir vieno ilgo blyksnio. Baltijos jūros pakrantėje besikartojančių šių kodų nėra.

Klaipėdos ir Juodkrantės šviesos kodai mažai tesiskiria.

Sovietmečiu būta planų karo atveju Juodkrantės švyturį panaudoti klaidinant priešų laivus. Uostamiesčio spindulys būtų užgesintas, tikėtasi, jog priešai apsiriks ir įklimps Kuršių nerijos pakrantės smėlyje.

Nidos ir Juodkrantės švyturiai skleidžia signalą ir į Baltijos jūrą, ir į Kuršių marias.

39 metrų aukščio Šventosios švyturys – metalo konstrukcija su apžvalgos aikštele viršuje bei būtina šiam įrenginiui technika patalpoje.

Ne vienas, įlipęs į šį švyturį, tvirtino, kad kopiant jo kopėtėlėmis gaunama kur kas daugiau adrenalino, nei Klaipėdos švyturyje.

Vėjas, neaprėpiami toliai ir aukščio baimė sukuria sunkiai nusakomą jausmą, kurio lipant vidiniais uostamiesčio švyturio laiptais neįmanoma pajusti.

Vis dar padeda orientuotis

Klaipėdos švyturys ne tik skleidžia šviesos spindulį, bet ir sudaro tam tikrą įplaukos į uosto vartus sistemą.

Naftos bazėje yra dar vienas ženklas, vadinamas Klaipėdos įplaukos pirminiu. Spindulys tarp abiejų šių įrenginių sudaro farvaterio liniją, kurios laikydamiesi laivai gali saugiai įplaukti į uostą.

Ši linija vadinama vedline.

"Švyturiai ne tik šviečia, jie yra ištisi įrenginių kompleksai. Nors kartais sakoma, kad šiuolaikiniai laivai yra aprūpinti nauja navigacine įranga, iš vokiečių laivavedžių esu girdėjęs, kad mūsų švyturiai puikiai rodo kelią, pamatę juos jūrininkai nesunkiai susigaudo, kur yra", – pasakojo J.Gleikinas.

Visi jūriniai Lietuvos švyturiai laukia netrukus juose atsirasiančių naujovių.

Praėjusiais metais Susisiekimo ministerija skyrė nemažai pinigų atgyvenusioms švyturių lempoms pakeisti į LED apšvietimo sistemas.

Jas tieks estų kompanija, kurios gaminiai kokybe prilygsta Skandinavijos šalių gamintojų įrangai ir yra net geresni jau vien todėl, kad kur kas ilgiau negenda.

Jau šiemet švyturiuose nebeliks besisukančių dalių, apkrautų galingais optiniais įrenginiais.

Įdiegus šias naujoves palengvės ir švyturių prižiūrėtojų darbas. Visas sistemas galima bus stebėti, kompiuteriu prisijungus prie monitoringo centro.

"Nidos, Juodkrantės ir Šventosios švyturiuose paliksime senąsias sistemas su kalnų krištolo optika, kaip rezervines. Kai senieji įrenginiai bus tiek atgyvenę, kad net atsarginiam atvejui nebetiks, juos laikysime toje pačioje vietoje, kaip muziejinius eksponatus", – pasakojo Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjas Viktoras Liulys.

Dabar elektros energijos tiekimo sutrikimų atvejui Klaipėdoje yra dešimt akumuliatorių, o netrukus, kai senoji lempinė švyturių sistema bus pakeista LED žibintais, pakaks dviejų akumuliatorių.

Neatsisveikino su jūra

Filmų prisižiūrėję žmonės mano, kad švyturys yra tik bokštas, kurio viršuje šviečia stipri lempa.

Iš tiesų, tai – visas ūkis: ne tik pats bokštas, bet ir pagalbiniai pastatai, teritorija.

Klaipėdoje ir Šventojoje prižiūrėtojai budi visą parą.

Nidoje naktį prižiūrėti švyturius nebūtina, todėl ten pamaina trunka pusę dienos.

Nidos švyturį jau daug metų prižiūri sutuoktiniai Irena ir Anatolijus Aleksandrovai. Pora gyvena netoliese, švyturys yra tapęs jų gyvenimo dalimi ir namais.

"Prižiūrėtojai nebūtinai turi būti vienišiai ar turintys ypatingų žinių. Reikia truputį išmanyti techniką, elektrą, bet svarbiausia – kad būtų gero, sugyvenamo būdo ir galėtų dirbti savarankiškai", – pasakojo J.Gleikinas.

Klaipėdietis Algirdas Piera 17 metų dirbo Klaipėdos švyturyje, per tą laiką daug kartų keitėsi jo pareigų pavadinimas, kol galiausiai jis tapo vyriausiuoju techniku.

"Ko gero, pačius ryškiausius išgyvenimus patyriau per uraganą, pavadintą Anatolijumi. Turėjau budėti viršuje. Mačiau visą jūros siautėjimą, bangos siekė septynių metrų aukštį, gražu buvo tik pažiūrėti iš tolo. Švyturys traškėjo, braškėjo ir net lingavo, bet ne tai buvo baisiausia. Visas švyturys gaudė, vėjas sudarė tokias žemo dažnio bangas, kurios siaubingai veikia žmogaus psichiką. Anksčiau nieko panašaus nebuvau patyręs. Atrodė, kad prarandu orientaciją. Teko skaityti, kad kažkada ketinta sukurti tokių bangų ginklą", – dalijosi įspūdžiais A.Piera.

Dar viena ypatinga situacija buvo vieną audringą 2011 m. vėlaus rudens naktį, kai įvyko gedimas. Teko bandyti remontuoti sugedusį švyturį, galiausiai buvo įjungtas avarinis švyturys ir akumuliatoriai.

A.Pierai su žmona teko švyturyje kartą sutikti Naujuosius metus.

Senam jūrininkui, baigusiam 35 metų karjerą laivuose, darbas švyturyje buvo savotiškas ryšys su jūra.

1994 m. remontuojant Klaipėdos švyturį, tvarkyta ir jo aplinka. Kasinėdami vyrai rado įdomių XX a. pradžios bei pokario daiktų ir net šulinį, pilną sprogmenų. Tiesa, jį teko užkasti. Iš šio šulinio į švyturį vanduo atitekėdavo švininiais vamzdžiais.

Sąnašos užmigdė Uostadvarį

Kuršių mariose yra keli vidaus vandenų švyturiai. Jie nestulbina aukščiu, tačiau turi ilgą istoriją ir puošia kraštovaizdį.

Vienas jų – Pervalkos švyturys, pastatytas 1900 m. Kuršių marių seklumoje ant betono blokais sutvirtintos salos. Kartais neoficialiai jis dar vadinamas arklių švyturiu. Jo aukštis siekia 14 metrų, signalas matomas už 13 kilometrų.

Į Uostadvarį, Minijos žiotis, lankytojai plūsta apžiūrėti 1873 m. pastatyto ir jau gal dešimtmetį nebeveikiančio aštuonkampio formos švyturio, sujungto su gyvenamuoju namu.

Šalia jo 36 metus gyvena ir dirba sutuoktiniai Stepas ir Dagmar Marija Gintalai.

Moteris dar pamena, kaip šis švyturys rodydavo kelią baržoms, plukdžiusioms malkas, žvyrą, druską ir net egzotinius vaisius bei kitokius krovinius.

Bet srauni upė sunešė daug sąnašų ir nuo marių kranto jį atitolino jau apie penkis kilometrus. Tad dabar šis švyturys yra tik technikos paminklas.

"Jis nebežybsi, yra tik lempa nuo bujoko. Dabar kas nori užlipa, pasižvalgo į gražias apylinkes, čia matyti ir Nidos kopos", – pasakojo D.M.Gintalienė.

Kai krantas atitolo, prie pat marių ant mūrinio pamato buvo suręsta medinė konstrukcija, ji taip pat turėjo atlikti švyturio funkciją.

Bet ir šis įrenginys per laiką atsidūrė atokiau nuo marių.

Ventėje – smalsuolių minios

Prie Ventės rago yra vadinamasis posūkinis plūduras. Vien todėl, kad yra didesnis už kitus ir laikosi ant pontono, žmonės jį praminė Pilypu, o kartais dar vadina Generolu.

Ventės rago švyturys, ko gero, yra dažniausiai lankomas žmonių. Pirmasis medinis švyturys čia buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa.

Dabartinis 11 metrų aukščio raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Nuo švyturio bokštelio atsiveria Kuršių marios, matyti Kuršių nerija, Rusnės sala, Nida, kopos ir net Preila.

Dabar šis švyturys yra labiau simbolinis, dažniausiai jis rodo kelią poledinės žūklės mėgėjams žiemą. Švyturys pavaldus Ventės rago ornitologijos stočiai.

Porą metų, kol laukta šio švyturio rekonstrukcijos, žiedavimo stoties specialistai užgesusį žibintą buvo pakeitę mėlyna signalizacijos lempa. Nors šviesos ji skleidė nedaug, bet kai kurie žvejai tikino, jog ji neleido pasiklysti.

Faktai ir skaičiai

Nidos švyturio (pirmasis pastatytas 1874 m.) spindulio ilgis – 22 mylios, jis siekia pagrindinius jūros kelius. Nuo Klaipėdos molų galima pamatyti Nidos švyturio šviesą.

Šalia Nidos švyturio yra šulinys. Vietos gyventojai ir nemažai poilsiautojų žino, kad jame yra tyriausias ir skaniausias vanduo. Neseniai šulinys suremontuotas, vandens iš jo nebereikia semti kaip senais laikais – kibiru. Vanduo teka paspaudus mygtuką.

Juodkrantės ir Klaipėdos spinduliai siekia 18–20 mylių, šiose vietose jūros keliai yra arčiau kranto. Juodkrantės švyturio šviesa gerai matoma iš Klaipėdos bei Kuršių marių.

Šventosios švyturio skleidžiama šviesa sklinda apie 17 jūrmylių (per 30 kilometrų) į jūrą. Jis pastatytas 1957 m.

Pirmasis Klaipėdos švyturys, pastatytas 1796 m., yra seniausias ir aukščiausias (44,5 metro) mūsų šalyje.

Mūrinis bokštas ant medinių polių siekė 20 metrų. Švyturyje buvo įrengti 9 žalvariniai įgaubti dubenys, nuo kurių atsispindėjo lajumi kūrenamų lempų šviesa.

1819 m. švyturio bokštas paaukštintas iki 30 metrų. 1874 m. švyturys iš jūros pusės pradėtas dažyti baltais ir raudonais kvadratais, o šiaurinio molo gale buvo pastatytas mažas baltas švyturys.

1881 m. švyturio šviesos šaltinis buvo iškeltas į 29,5 m virš jūros lygio ir sklido balta nepertraukiama šviesa. 1933 m. švyturyje įrengta radijo stotis ir radijo švyturys. 1945 m. jis buvo susprogdintas, o po penkerių metų atstatytas. Naujasis šviesos šaltinio aukštis – 44,5 metro.

Pietinio molo gale kurį laiką irgi buvo šviesos signalas. 1927 m. jo vietoje pastatytas 7,35 m aukščio švyturys. Jis švietė žalia šviesa. Tiek ant šiaurinio, tiek ant pietinio molų buvo siauruko geležinkelio bėgiai, skirti vežti į juos anglį bei remonto ir priežiūros darbams.

1945 m. sausį atsitraukiantys naciai susprogdino Klaipėdos švyturį. Neliko ir Baltojo – šiaurinio molo švyturio.