Klaipėdos vaikų ligoninėje jau beveik keturis dešimtmečius tyliai ir nuoširdžiai iš ligos gniaužtų naujagimius vaduojanti Tamara Tiroško Naujagimių patologijos skyriaus durų ramia širdimi neužveria ir darbo dienai pasibaigus. Ji žino, kad už jų laukia ne tik su ligomis kovojantys ką tik pasaulį išvydę vaikai, bet ir neramiai virš lovelių palinkusios jų mamos.

Apie darbą

Pirmosiomis gyvenimo dienomis sunkiau ar lengviau sergantys uostamiesčio mažyliai pajunta šiltas Klaipėdos vaikų ligoninės Naujagimių patologijos skyriaus vedėjos T.Tiroško rankas.

Beveik keturis dešimtmečius vaikučius nuo įvairių negalavimų gelbstinti moteris patikino – žmones gydyti svajojo nuo mažens.

„Po mokyklos įstojau į Medicinos institutą ir jau trečiame kurse supratau, kad būsiu vaikų daktarė“, – prisiminė T.Tiroško.

Baigusi mokslus Kaune ji atvyko dirbti į Klaipėdą. Čia plušėjo Klaipėdos vaikų ligoninės Vaikų reanimacijos skyriuje, vėliau nelengvos misijos ėmėsi Naujagimių patologijos skyriuje.

„Tai nėra įprastas naujagimių skyrius. Čia nėra sveikų vaikų. Jie visi serga“, – pastebėjo pretendentė į Metų klaipėdietės apdovanojimą.

Švelni ir nuoširdi gydytoja neretai tampa ir psichologe sergantį kūdikį auginantiems tėvams. Neretas jų palūžta – visi tikisi susilaukti sveiko ir sėkmingai augsiančio vaiko. Tačiau dažniausiai gimusį mažylį perkėlus į minėtą skyrių kiekviena motina sunkiai tvardo ašaras ir emocijas.

„Turime ne tik sergantį vaiką, bet ir besikremtančią mamą. Turime du pacientus“, – neslėpdama liūdesio dėstė gydytoja.

Pašnekovė pripažino, jog būna akimirkų, kai nuo nesibaigiančių ašarų, triukšmo ir pati labai pavargsta. Tačiau jėgų toliau kovoti su išbandymais suteikia patys
vaikai.

„Paimu tą vaikutį ant rankų, jis kvepia pienu, toks mažas ir geras – grįžta jėgos“, – pasakojo T.Tiroško.

Pašnekovė suskaičiavo, jog per metus tenka gydyti apie 500 ligonių.

Per savaitę medikė turi tik vieną laisvą dieną – sekmadienį. Tačiau kaskart, kai jos nėra skyriuje, budintys darbuotojai sulaukia vedėjos skambučio, nes medikė domisi, kaip tądien laikosi ligoniukai.

T.Tiroško pasakojo tiesiog kitaip dirbti negalinti ir esanti suinteresuota, kad kūdikiai kuo greičiau sveiktų ir iškeliautų į namus.

„Čia ne fabrikas, negali tiesiog 17 val. visko sustabdyti ir išeiti. Nemoku kitaip. Esu tokia ir, matyt, kitokia jau nebūsiu“, – konstatavo medikė.

Pašnekovė pabrėžė suprantanti, jog vienas lauke – ne karys, todėl labai vertina kolegas, kurie kasdien daug jėgų skiria šiam nelengvam darbui.

„Personalas yra mano akys, mano ausys, mano rankos. Jaunos mamos dar negali pastebėti, ar vaikui yra kokia patologija. Jos mato, kad vaikas ne toks, koks turėtų būti, bet nežino, kas jam. Aš būčiau niekas be šių žmonių“, – gerų žodžių skyriaus darbuotojams negailėjo T.Tiroško.

Apie šeimą

Viena iš septynių moterų, kurios šiemet pretenduoja gauti Metų klaipėdietės titulą, gimė Baltarusijoje, augo įvairiuose miestuose, mat tėvas buvo karininkas, todėl tekdavo keltis gyventi ten, kur šis tarnavo.

Galiausiai atvyko į Klaipėdą, nusprendė studijuoti Kaune, o dirbti vėl sugrįžo į uostamiestį. Čia sukūrė šeimą, užaugino du vaikus.

„Mano atžalos gyvena Lietuvoje, tikiuosi, kad iš čia ir neišvažiuos. Klaipėdoje mūsų namai, mūsų gyvenimas“, – dėstė pašnekovė.

Tiesa, matydami, kaip sunkiai pluša mama, gelbėdama mažųjų ligoniukų gyvybes, klaipėdietės vaikai nepasirinko mediko specialybės.

Apie pomėgius

Nors T.Tiroško daug jėgų skiria darbui, tačiau, kaip pati sakė, yra gyvas ir aktyvus žmogus.

Laisvais sekmadieniais gydytoja stengiasi atrasti laiko draugams, šeimai, aplankyti teatrus, koncertus, pasimėgauti literatūra.

Pašnekovė pabrėžė itin mylinti gamtą, todėl kai tik gali, traukia į sodą arba prie jūros.

Bėgant laikui, keitėsi ir pomėgiai. Anksčiau iš prigimties linksma medikė mėgo aktyviai leisti laisvalaikį, o dabar vis dažniau jaučia poreikį pabūti tyloje, pati su savimi.

„Keičiasi ir knygos. Anksčiau buvo klasika, vėliau – detektyvai, o dabar labai pamėgau kryžiažodžius“, – bėrė T.Tiroško.

Apie Klaipėdą

Jau ilgus metus pretendentė gyvena uostamiestyje ir laiko jį savo namais, o save – klaipėdiete.

Jeigu gydytojai tenka kur nors ilgiau išvykti, ji pradeda ilgėtis pajūrio ir namų.

Tiesa, pašnekovė prisiminė ir kitokią Klaipėdą. Jos teigimu, anksčiau miestas buvo tiesiog kitoks – gyvesnis, gatvės knibždėjo žmonių.

„Dabar po budėjimo einu M.Mažvydo alėja į autobusų stotelę, o ji visai tuščia. Vakarais čia nėra žmonių, o anksčiau gyvenimas virė“, – prisiminė T.Tiroško.

Dabar uostamiestyje esą daugiau laisvės – jūros neriboja tvoros. Anksčiau bangas buvo galima išvysti tik Melnragėje ar Giruliuose.

Atvirai ir geraširdei moteriai uostamiestyje pažįstama kiekviena gatvė, kiekviena jų jai turi savą istoriją.

„Mūsų skyriaus langai yra į K.Donelaičio gatvės pusę. Ten augo kaštonai. Tai buvo neatsiejama – mūsų ligoninė ir kaštonai. Pavasarį jie žydėdavo, o rudenį rinkdavome jų vaisius“, – pasakojo T.Tiroško.

Stebint medžių kirtimo darbus siauroje gatvelėje gydytojai kilo mintis, jog tai simbolinis naujos kartos atėjimo ženklas.

„Man kilo tokia asociacija, kad čia ir yra mano darbų finišas. Žinoma, žydės nauji medžiai, žydės liepos, bet tai bus jau kitos kartos medžiai“, – kalbėjo medikė.
Gyvenimo credo

T.Tiroško ne tik kasdien susigrumia su ligoniukams siųstais išbandymais, bet ir įsitraukia į socialinę veiklą. Šiuo metu vis daugiau žmonių į jos vadovaujamą skyrių atneša nebereikalingų daiktų, kad šie būtų išdalyti sunkiau besiverčiančioms šeimoms.

„Jeigu gali padėti kam nors, daryk tai šiandien. Nesvarbu, ar tai bus šuniukas, žmogus, labdaros asociacija, neatidėk, daryk tai šiandien“, – sakė pašnekovė.

Apie Metų klaipėdietę

Girtis nelinkusi gydytoja patikino, jog sužinojusi, kad pretenduoja gauti apdovanojimą, ne juokais nustebo. Pirmoji žinią jai pranešė dukra.

„Aš nepatikėjau. Su vyru nuvažiavome į parduotuvę, nusipirkome dienraštį „Klaipėda“ ir pamačiau: 34 numeris – Tamara Tiroško“, – prisiminė pretendentė.

Medikė tikino nustebusi, kad atsirado tiek ją palaikiusių ir pasiūliusių nominuoti. Ligoniukų tėvų mylima gydytoja niekada nepriklausė jokiai politinei jėgai, tiesiog tyliai ir uoliai dirbo nuo mažens išsvajotą darbą.

Savo konkurentėms pašnekovė linkėjo sėkmės jų veikloje ir dar laukiančiuose darbuose.