Kai viskas virsta pelenais
"Rankos nekyla tapyti, visos mintys – Ukrainoje. Mano dukra iki karo gyveno Černigove, tėtis – prie Odesos. Ten, ačiū Dievui, kol kas dar ramu, tėtis liko ten. O iš Černigovo neliko nieko. Viskas labai blogai. Įkalbinėjau dukrą atvažiuoti čia, į Klaipėdą, bet ji apsisprendė likti Ukrainoje. Iš Černigovo tik iš trečio karto jai pavyko kažkaip ištrūkti ir pervažiuoti už 100 kilometrų į Čerkasus, ten dabar kiek saugiau", – sunkiai žodžius dėliojo Klaipėdoje gyvenantis ukrainietis dailininkas.
Jis tvirtino, jog stebuklas, kad dukrai išvis pavyko iš Černigovo ištrūkti.
Kai bandė tai padaryti pirmą kartą, kelią buvo užtvėręs kulkų suvarpytas lengvasis automobilis, o ant plento gulėjo sprogimo perplėšto žmogaus kūno pusė.
Nebuvo kaip viso to apvažiuoti. Po šitokio šokiruojančio nuogo karo vaizdo mergina grįžo atgal, tris dienas slėpėsi rūsyje, paskui vėl bandė išvykti, bet rusai vėl ėmė atakuoti.
Po kelių dienų jau ne keliais, o laukais pavyko ištrūkti.
"Mano dukra devynerius metus studijavo Klaipėdoje, įgijo profesiją, gavo puikų darbą Ukrainoje, susikūrė buitį. Bet turėjo tiesiog atsistoti ir išeiti iš namų. O rusų kareiviai visą jos ir kitų žmonių turtą susikrovė į "kamazus" ir išsivežė. Girdėjote įrašytus jų pokalbius su žmonomis? Jie klausė, kokio dydžio rūbų paimti, kitas džiaugėsi, kad pagaliau "rado" diskinį pjūklą. Panašu, kad karas jiems ima patikti. Kažkas pavadino juos orkomis. Tokie jie ir yra. Laksto, pjūklo ieško, geriau jau kokią akvarelę pavogtų", – ironizavo Sergiy.
Dėl karo baisybių milijonai ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus ir dauguma jų veikiausiai nebeturės kur grįžti, nes miestai, namai virtę pelenais.
"Neįsivaizduojamai sunku turėtų būti palikti namus, o ir ką pasiimti su savimi? Paveikslų gi neimsi. Nors kažkam tai – visas gyvenimas. Taip ir palieki savo gyvenimą okupantams. Todėl didžioji dalis ukrainiečių ir nusprendė niekur nevažiuoti iš savo žemės. Žmonos nenori palikti savo kariaujančių vyrų, nors visi jau ties visiško išsekimo riba", – kalbėjo dailininkas.
Rankos nekyla tapyti, visos mintys – Ukrainoje.
Jie kvaili ar akli?
S.Lysyy pasakojo, kad turėjo daugybę draugų dailininkų Rusijoje.
Su jais prieš tai nuoširdžiai bendravo, kartu dalyvaudavo parodose, tačiau, prasidėjus karui, jie tarsi pasikeitė.
"Jie tarsi kokie bepročiai, baisiausia – visi. Juk dailininkai – kuriantys žmonės, kurie labiau nei politikai ar kas nors kitas turėtų suvokti, kas dabar vyksta ir ką tai reiškia. Bet jie apsimeta, kad nieko nenutiko, jie tvirtina nieko nenorintys apie tai žinoti. Jie aiškina, kad moka tik piešti, o visa kita jiems neįdomu. Ir jiems visai nesvarbu, kad jų pašonėje žudo nekaltus žmones? Nesuprantu, jie kvaili ar akli?" – savo kolegų iš Rusijos nihilizmu piktinosi Sergiy.
Dailininkas stebėjosi – dabar juk ne 1941-ieji, kai informacija iš fronto užnugarį pasiekdavo po kelių mėnesių.
Todėl esą apmaudu dėl tokio išsilavinusių, inteligentiškų žmonių požiūrio ir abejingumo.
"Ir ko gali iš jų tikėtis? Kad jie tą padarą (V.Putiną – A.D.) nuvers? Jie tiesiog pieš toliau, ir viskas", – sunkiai tvardė apmaudą ukrainietis.
S.Lysyy tvirtino, kad protu nesuvokiama, kaip galima XXI amžiuje tokiais metodais kariauti.
Griaunama ir naikinama viskas, žmonės žudomi itin ciniškai, maža to, didžioji dalis šalies agresorės gyventojų tam pritaria.
"Nesuvokiu, kaip taip galima. Mačiau statistiką, 70 procentų Rusijos gyventojų palaiko šitą karą. Nusibraižo "Z" raidę ir valio, pirmyn! Kur pirmyn? Dėl ko? Pasirodo, juos visas pasaulis įžeidė, atėmė kokakolą ir dėl to dabar jie prieš visus kariaus ir žudys. Kažkoks košmaras. Esu tikras, kad ukrainiečiai šitą antplūdį atlaikys, pažiūrėkite, kaip jie susitelkė, kaip susivienijo. Negaliu nesižavėti. Šaunuoliai. Pergalė vienareikšmiškai bus mūsų, tik kokia baisia kaina", – prognozavo Sergiy.
Siekis: ukrainietis dailininkas S.Lysyy artimiausiu metu nusiteikęs sutelkti savo kolegas lietuvius kūrybinei akcijai Vilniuje, ten nutapytus kūrinius parduoti ir pinigus skirti su Rusijos okupantais kovojančiai Ukrainai. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Tapybai pabudo Klaipėdoje
S.Lysyy – ypatingo talento dailininkas akvarelininkas, jo akvarelės iš pirmo žvilgsnio primena fotografijas.
Kūrėjas tikina, kad dailės mokslų akademijoje ragavo vos vieną kursą ir menus užmetė keliolikai metų.
Tuomet, Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, reikėjo kažkaip išgyventi ir teko imtis verslų.
Kaip pasakojo dabar jau žinomas dailininkas, iš Ukrainos į Klaipėdą tada jis vežė svogūnus, o iš čia atgal į tėvynę – silkes.
"Akivaizdu, kad tai buvo visai ne man. Bet dar po kiek metų, 2012-aisiais, vis tiek grįžau į Klaipėdą ir uosto įmonėje jau užsiėmėme medienos pervežimu ir tuo pat metu ėmiau rasti laiko tapybai. Gal tam tiesiog subrendau, jau norėjosi tapyti. Nutapiau kelis uosto vaizdus, atnešiau į mūsų biurą, pakabinau ant sienos. Pamatė tuos paveikslus tiekėjas, dabar mano geras bičiulis Arūnas, ir paprašė, kad leisčiau parodyti juos vienos paveikslų galerijos vadovui, sutikau. Paskui pasiteiravo, ar iki rudens galėčiau dar kokius dvidešimt nutapyti. Paklausiau, kam? Jis sako, parodai. Vos iš koto neišvirtau. Labai jau netikėta viskas buvo", – pasakojo Sergiy.
Praėjo pirmoji personalinė paroda, kuri vėliau iš galerijos buvo perkelta į biblioteką, paskui – į Juodkrantę.
Per pirmuosius metus Klaipėdos regione buvo surengtos devynios parodos.
Darbą uoste pakeitė tapyba. Po metų dailininkas sulaukė kvietimo surengti parodą Prancūzijoje.
"Pradžioje pagalvojau, kad čia kažkokia apgaulė. Kas aš toks, kad ten važiuočiau? Juk ten pasaulinio garso dailininkai savo darbus veža, kone gyvieji dievai. Dabar, kai prisimenu tuos laikus, šito karo fone viskas atrodo tarsi iš praėjusio gyvenimo", – kalbėjo S.Lysyy.
Viskas – Ukrainos pergalei
Netrukus Sergiy tapo prestižinės Amerikos akvarelininkų asociacijos nariu.
Neseniai vienas jo paveikslas buvo atrinktas naujausios parodos afišai.
S.Lysyy supratimu, paveikslas turi skambėti kaip muzika. Galima nupiešti tiesiog puikiai techniškai, bet paveiksle "melodijos nesigirdės".
Sergiy teigė, kad kartais savaitę mąstąs, kaip nutapyti, jog paveiksle namo durys suspindėtų kaip stebuklas.
"Buvo gandas, kad štai šio paveikslo originalą nupirko princas Charlesas, jis, beje, ir pats tapo akvareles, ir W.Churchillis buvo akvarelininkas, ir, tiesą sakant, – A.Hitleris. Ačiū Dievui, kad V.Putinas nėra tapytojas", – šmaikštavo pripažintas meistras.
Jau spėjusio pagarsėti dailininko darbai nuolat pastebimi ir Vakaruose, ir Rytuose.
Keli jo kūriniai įtraukti į prestižinį pernai Kinijoje vykusio plenero katalogą.
Tik pats dailininkas tikina, kad dabar ne laikas tuo girtis, kai toks sielvartas užgriuvęs jo gimtinę.
Naujausi S.Lysyy paveikslai dar prieš karą buvo išsiųsti į Prancūzijoje suplanuotą parodą, ten netrukus turėtų vykti ir pats jų autorius, bet jis tikino, kad dabar tokioms išvykoms – ne laikas.
"Paskui suplanuotos parodos Italijoje, Armėnijoje, Turkijoje. Visur esu pakviestas. Tik važiuoti negaliu, tiesiog tai būtų begėdiška, kai mano tėvynėje vyksta karas. O ir tapyti dar negaliu, per daug juodos mintys", – neslėpė dailininkas.
Artimiausiu metu Sergiy yra nusiteikęs su kolegomis iš Klaipėdos ir kitų miestų Vilniuje surengti plenerą, kad tapybos procesą galėtų stebėti visi norintieji, paskui ketina ten nutapytus darbus parduoti, o pinigus skirti kovojančiai Ukrainai.
