Ir kapitonas, ir uosto viršininkas

Visi šie žmonės yra įtraukti į Klaipėdos miestui svarbių jūrinių asmenybių sąrašą.

16 metų laikotarpis, nuo 1923 iki 1939 m., Klaipėdos uostui buvo ypatingas. Uostas, kaip teigia istorija, po Pirmojo pasaulinio karo buvęs gerokai apleistas, vėliau prikeltas ir sparčiai didino ne tik krovą, bet ir Lietuvos jūrų prekybos, prekių eksporto ir importo apimtis.

Pradžioje, po 1923 m., kai buvo perimtas Klaipėdos uostas, valdybos viršininku, taip pat ir uosto kapitonu kurį laiką buvo žymiausias visų laikų Lietuvos jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934).

Tai buvo laikotarpis, kai Klaipėdos uoste labiausiai reikėjo sutvarkyti laivybą, pradėti rengtis paties uosto rekonstrukcijai. Jūrų kapitonas L. Stulpinas nebuvo inžinierius, bet buvo Lietuvoje tuo metu itin gerbiamas žmogus. Jam artimesni buvo jūriniai reikalai, todėl po kurio laiko jis tapo vien Klaipėdos uosto kapitonu.

L. Stulpinas kaip autoritetas buvo kviečiamas į įvairius su jūriniais reikalais susijusius renginius ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Jis dalyvavo renginyje Kaune, kai čia kauniečių jūrų kapitonų iniciatyva buvo kuriama Lietuvos jūrininkų sąjunga, kurios filialas vėliau atsirado ir Klaipėdoje.

Pirmasis: R. Vysockis perėmė Klaipėdos uostą iš vokiečių, o po kelerių metų jam vadovavo. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Perėmęs uostą sugrįžo į jį

Ir prieš L. Stulpiną, ir po jo visi vėlesni Klaipėdos uosto valdybos ar direkcijos vadovai buvo inžinieriai.

L. Stulpinas buvo pirmuoju Klaipėdos uosto kapitonu, tačiau nebuvo pirmuoju Klaipėdos uosto valdybos viršininku. Juo buvo Ričardas Vysockis (1882–1950).

1923 m. balandžio 24 d. jis gavo nurodymą iš Lietuvos Vyriausybės perimti Klaipėdos uostą, sutvarkyti jo etatus ir sąmatą. Tų pačių 1923 m. birželio 27 d. aktu buvo perimta uosto valdyba ir tarnautojai. R. Vysockis Klaipėdos uosto vadovu buvo iki 1923 m. rugpjūčio.

Kad R. Vysockis 1923 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas Palangos (Šventosios) žvejų uosto statybos viršininku, liudija apie tai, kad ir atgavusi Klaipėdos kraštą tuometinė Lietuvos valdžia nebuvo tikra, kad jį pavyks išlaikyti.

R. Vysockis tuo metu buvo išsilavinęs inžinierius, buvo baigęs matematikos mokslus Dorpato (istorinis Estijos Tartu miesto pavadinimas) universitete ir mokėsi statybos mokslų Petrapilio (dabartinio Sankt Peterburgo dalis Rusijoje) technologijos institute.

Tačiau R. Vysockis neturėjo hidrotechninių įrenginių statybos patirties. 1925 m. Palangos (Šventosios) uosto statybos viršininko pareigas perėmė Jonas Šimoliūnas, kuris buvo ir Klaipėdos uosto valdybos statybos padalinio vadovu. J. Šimoliūnas turėjo didžiulę patirtį. Tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje jis buvo karo inžinierius, statė uosto įrenginius Ventspilyje, Suomijoje.

Po Klaipėdos uosto perėmimo 1923 m., po darbo Šventosios uoste R. Vysockis 1925 m. buvo paskirtas į tuometinę Lietuvos Plentų ir vandens kelių valdybą, kur tapo vandens kelių tarnybos viršininku.

Likimas pasisuko taip, kad 1928 m. jis vėl sugrįžo į Klaipėdą ir tapo jau ne uosto valdyba, o direkcija vadinamos institucijos pirmininku. Klaipėdos uosto direkcijai jis vadovavo iki 1934 m.

Likimas: T. Norus-Naruševičius turėjo gražių Klaipėdos uosto vystymo planų, bet juos nutraukė netikėta mirtis. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Mirtis nutraukė planus

Prieš R. Vysockio sugrįžimą Klaipėdos uosto direkcijai 1924–1927 m. vadovavo Tomas Norus-Naruševičius (1871–1927).

Tuo pat metu jis buvo ir Lietuvos jūros draugijos pirmininku.

Anuomet buvo įprasta, kad Uosto direkcijos vadovai aktyviai dalyvaudavo visuomeninėje veikloje. Tarkim, R. Vysockis, šalia uosto direktoriaus pareigų, buvo ir pirmuoju Klaipėdos jachtklubo komodoru.

T. Norus-Naruševičius į Klaipėdos uosto direkcijos vadovo postą buvo paskirtas po to, kai 1923–1924 m. Ernesto Galvanausko Vyriausybėje buvo susisiekimo ministru.

Jis baigė Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, dirbo inžinieriumi Maskvos elektrinės statyboje, tramvajų dirbtuvėse. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdė diplomatinį darbą, dalyvavo derybose su sovietų Rusija, Lenkija, kuri iš Lietuvos buvo atplėšusi Vilnių.

T. Norus-Naruševičius buvo geras diplomatas, organizatorius, inžinierius, bet jis neturėjo hidrotechninių objektų statybos patirties. Tiesa, šioje srityje jis turėjo puikų talkininką, Lietuvos uostų statybos tėvų vadinamą J. Šimoliūną.

1927 m. T. Noraus-Naruševičiaus planus nutraukė mirtis, o greičiausiai ir Lietuvos Vyriausybės viltis, kurios buvo susijusios su Klaipėdos uosto atkūrimu.

Įvertinimas: laikomasi nuostatos, kad krašto apsaugos ir susisiekimo ministru buvęs B. Sližys efektyviausiai valdė Klaipėdos uostą. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Efektyviausia veikla uoste

R. Vysockio paskyrimas vadovauti Klaipėdos uosto direkcijai buvo greičiausiai neplanuotas. Kai kuriuose šaltiniuose užsiminta, kad jo vadovavimo laikotarpis nebuvo itin geras.

Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku 1934 m. buvo paskirtas inžinierius Balys Sližys (1885–1957), kuris šias pareigas ėjo iki 1939 m., kai naciai atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos uostą.

Jis 1936–1940 m. buvo ir Lietuvos buriuotojų sąjungos pirmininku, 1934–1939 m. – Klaipėdos jachtklubo komodoru.

Uosto direkcijai vadovavo prieš tai Lietuvos ministrais buvę asmenys.

Iš Utenos krašto kilęs B. Sližys 1912 m. buvo baigęs Lvovo (dabartinės Ukrainos dalis) politechnikumą, 1915 m. Irkutsko karo mokyklą. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. tapo Utenos apskrities viršininku, 1922–1924 m. buvo krašto apsaugos ministru. Istorikai užsimena, kad B. Sližys aktyviai siekė Klaipėdos krašto išlaisvinimo 1923 m., kartu su tuomečiu Lietuvos Ministru Pirmininku E. Galvanausku priėmė keletą svarbių sprendimų dėl Klaipėdos krašto.

1924–1926 m. B. Sližys dirbo susisiekimo ministru. Tuo metu pradėtas statyti Šventosios uostas, tiestas geležinkelis iš Šiaulių į Klaipėdą.

Efektyviausiu uosto plėtros laikotarpiu laikomi 1934–1939 m., kai B. Sližys buvo Klaipėdos uosto direkcijos vadovu. Buvo atnaujinamos, dažniausiai ilginamos ir gilinamos krantinės, statomi galingesni kranai, intensyvinami krovos darbai. Pakelti Klaipėdos uosto efektyvumą leido ir tarp Šiaulių ir Klaipėdos nutiesta geležinkelio linija.

Klaipėdos uosto modernizavimas lėmė, kad tuo metu Klaipėda pagal apyvartą aplenkė Rygos ir Talino uostus, susilygino su Karaliaučiumi.

Į Klaipėdą įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei 1939 m. B. Sližys buvo areštuotas, vėliau paleistas. Grįžo į Klaipėdą, o 1944 m. artėjant sovietams pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV Niujorke.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.