Atkurtas gyvenimas

„Šis albumas yra kelerius metus trukusio tyrimo rezultatas – šaltiniai apie A. Ingelevičių saugomi įvairiose paveldo institucijose ir privačiuose archyvuose. Dabar surinkta informacija pirmą kartą sugulė į vieną leidinį“, – pasakoja viena iš leidinio sudarytojų, Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografijos rinkinio kuratorė Vitalija Jočytė.

Knygoje – per 800 fotografijų ir jas kontekstualizuojantys muziejininkų Vitalijos Jočytės ir Gyčio Grižo, fotografijos istorikės dr. Margaritos Matulytės ir architektūros istoriko dr. Vaido Petrulio straipsniai.

Iš bajorų šeimos šeimos kilęs, lietuvišką tapatybę pasirinkęs A. Ingelevičius (1892–1947) 1920 m. apsigyveno Kaune, tapusiame Lietuvos valstybės politiniu ir kultūros centru, vaidino „Vilkolakio“ teatre, dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje. Sukūrė šeimą su Arija Olga Karnauskaite, susilaukė dviejų sūnų: Rymanto Dionyzo ir Silvijaus Tauručio. A. Ingelevičiaus pėdsakai pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai jis persikraustė į Vilnių, kuriame gyveno iki mirties 1947 m.

Fotoaparatą į rankas paėmęs dar vaikystėje, A. Ingelevičius visų pirma tapo šeimos fotografu. Asmeninės nuotraukos jo archyve sudaro nemažą dalį. Jos buvo paskata knygos sudarytojams – V. Jočytei ir G. Grižui – rekonstruoti A. Ingelevičiaus ir jo šeimos istoriją ir pabandyti įminti fotografo asmenybės paslaptis.

„Prieš septynerius metus muziejininkės nuojauta pakuždėjo atidžiau pažvelgti į negatyvų rinkinį. Juos siejo tuo pačiu braižu ant vokų užrašyti neinformatyvūs kelių žodžių pavadinimai su prierašu „Fot. Ingelevičius“. Atspaudus kelis atspaudus, kolega G. Grižas atpažino savo gimtąjį miestą – Kauną. Supratome, kad rankose laikome išskirtinį tarpukario Lietuvos fotografo archyvą“, – prisimena V. Jočytė.

Knygos sudarytojai rekonstravo fotografo gyvenimo ir kūrybos istoriją, identifikavo asmenybes, įvykius, vietas. Šio tyrimo rezultatus buvo galima išvysti net keliose parodose Vilniuje ir Kaune, o dabar jie įdėmiai nagrinėti ir išleistame leidinyje.

A. Ingelevičiaus ir jo šeimos gyvenimo istoriją pavyko aprašyti tik prisijungus prie tyrimų kitų paveldo institucijų darbuotojams. Labai svarbiu informacijos šaltiniu tapo ir fotografo giminės, kuriuos po ilgų paieškų atsekė G. Grižas: „Artimiausi giminaičiai pasklidę po pasaulį, po nemažų pastangų pavyko juos surasti JAV ir Latvijoje, deja, jau buvo pasikeitusios kartos ir tiesioginių liudijimų apie A. Ingelevičių niekas negalėjo parašyti. Šeimose liko tik legendinis asmuo ir prisiminimų nuotrupos.“

A. Ingelevičiaus archyvo atradimo istorija sudomino ir režisierių Mindaugą Meškauską. Jo sukurtas filmas „Archyvų detektyvas“ pradeda kelionę po Lietuvos kino teatrus.

Antanas Ingelevičius. Šilutės gatvė link Gardino (dab. Puodžių) gatvės. Kaunas, XX a. 3 deš.

Archyvas vienoje knygoje

Leidinyje kūryba pristatoma pagal A. Ingelevičiaus interesų ir veiklos kryptis: atverčiamas šeimos ir kasdienybės dienoraštis, atskleidžiamos socialinio ir urbanistinio Kauno atodangos, atspindimas estetinis sąlytis su kraštu, pristatoma dokumentavimo ir reportažų praktika. Kai kurios temos, nors ir daug neplėtotos, tačiau itin netipinės, pvz., moterų sportininkių treniruotės tarpukario Kaune.

„Per A. Ingelevičiaus asmenybę, jo gyvenimo istoriją ir kūrybinį palikimą atsiskleidžia platesnis modernios Lietuvos ištakų vaizdas“, – sako vienas iš leidinio sudarytojų, Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas G. Grižas.

Leidinyje publikuojamas visas Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas A. Ingelevičiaus negatyvų archyvas, kurį sudaro 836 vienetai.

Nefasadinis Kaunas

Susipažinus su A. Ingelevičiaus fotografijomis, didžiausiu atradimu tampa tarpukario Kaunas. Prieš jo fotoobjektyvą miesto kasdienybė atsiskleidė visai kitomis spalvomis.

Anot architektūros istoriko dr. V. Petrulio, parengusio vieną iš leidinio straipsnių, A. Ingelevičiaus kūryba yra svarbi architektūros istorijos požiūriu, nes Kaunui skirtoje darbų serijoje jis portretuoja ne žmones, bet miesto erdves. Jose skaitytojai atpažins, o kai kur ir visai neatpažins, Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, kitas erdves.

Jam rūpėjo paprasto, neatitinkančio politikų deklaruojamų nacionalinių standartų žmogaus, kurį jis sutikdavo lūšnynuose, gyvenimas.

„Jeigu į A. Ingelevičiaus kūrybą pažvelgsime, priimdami visą XX a. miestų raidos patirtį, pamatysime, kad Kauno reprezentavimas ne per paminklų, bet per kasdienybės prizmę mums suteikia unikalią galimybę į optimistinį Kauną pažvelgti kitu kampu. Formuodami miesto architektūrinių erdvių istoriją, neretai renkamės įprasminti vizualinius orientyrus, progreso liudijimus, herojiškas arba bent jau akivaizdžias pastangas kurti modernybę, atsiplėšti nuo purvinų gatvių, kurios dar tarpukariu įgijo neigiamos konotacijos ir buvo tapatinamos su carinės Rusijos palikimu. Taip skurdžioji Kauno pusė tarsi eliminuojama iš modernėjančios sostinės pasakojimo“, – sako Petrulis.

Šį išskirtinumą pabrėžia ir fotografijos istorikė, leidinio mokslinė redaktorė dr. M. Matulytė, įvardydama A. Ingelevičių kaip vieną pirmųjų Lietuvoje, įžengusių į socialinės fotografijos lauką ir iškėlusių opiausias mieste susikaupusias problemas.

„Jam rūpėjo paprasto, neatitinkančio politikų deklaruojamų nacionalinių standartų žmogaus, kurį jis sutikdavo lūšnynuose, gyvenimas. Ypač tai matyti nuotraukose, kurios fotografuotos Brazilkoje, Argentinkoje ir kitose proletarinio kontingento gyvenamosiose vietose, beje, net ir Senamiestyje“, – sako dr. M. Matulytė“.

Ne romantika, bet kasdienybė

A. Ingelevičiaus nuotraukose leidinio skaitytojai išvys negrįstas ir vietomis neišvažiuojamas gatves su atvirais srutų kanalais, nevalyvas iš lentų sukaltas medines pašiūres ir lauko tualetus, pakrypusias kaimiškas tvoras, o kiemuose – sukabintus skarmalus, išmėtytus rakandus.

Architektūros istorikas leidinyje publikuotame straipsnyje kelia ir kitą klausimą: „Kas buvo to meto kaunietis?“. „A. Ingelevičius fotografuodavo miestą, visgi, dažnai jis nėra tuščias. Čia užfiksuotas visas to meto socialinių sluoksnių spektras. Pažvelgus į šias fotografijas architektūros istoriko žvilgsniu, galima atkreipti dėmesį į žmogaus vaidmenį formuojant urbanistinį charakterį“, – atkreipia dėmesį V. Petrulis.

A. Ingelevičiaus ir miesto architektūros santykį straipsnyje nagrinėjančiam architektūros istorikui įdomi pasirodė ir fotografo naudojama miesto tyrimo ir meninės reprezentacijos metodologija.

„A. Ingelevičiaus užfiksuoti miestovaizdžiai dažnai nutolę nuo reprezentacinių Kauno vietų ir pasiekiami siauromis, purvinomis gatvėmis. Tai leidžia spėti, kad fotografas Kauno gatves ir jų užkaborius tyrinėjo vaikščiodamas pėsčiomis. Architektūros tyrėjui tai svarbi detalė“, – sako V. Petrulis.

Anot jo, būtent A. Ingelevičiaus fotografijos tampa reikšmingu skurdžios darbininkų buities liudijimu. Taigi kritiškas žvilgsnis į modernizuoto per beveik dvi dešimtis metų miesto mitą leidžia suformuoti aiškesnį, tikresnį santykį su Kaunu, atsisakant romantizuoto, ant UNESCO pjedestalo užkelto Kauno modernizmo įvaizdžio.

A. Ingelevičiaus nuotr.

Iliuzija ir tikrovė

A. Ingelevičius atsiskleidė ir kaip profesionalus kultūros įvykių dokumentalistas, asmenybių portretistas ir pirmasis Lietuvos teatro fotografas, nuosekliai fiksavęs spektaklių scenas, repeticijas ir teatralų gyvenimą. Anot dr. M. Matulytės, A. Ingelevičiaus fotografijose chimeriškas pasaulis susipina su tikrove taip, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo iliuzijos.

Vienos įspūdingiausių archyvo fotografijų yra iš 1919–1925 m. Kaune veikusio „Vilkolakio“ teatro gyvenimo. Šiame kultūros žmonių sambūryje su fotoaparatu rankose A. Ingelevičius sukosi nuo 1920 m. pradžios.

„Teatro ir fotografijos magija atsiskleidžia viename 1920 m. vaizde, kai A. Ingelevičius objektyvą nukreipia ne į „Vilkolakio“ sceną, o į žiūrovus. Verta atidžiau įsižiūrėti į šią fotografiją, nes toks įspūdingas efektas, jos autoriaus natūraliai pasiektas uždaroje patalpoje, yra retas reiškinys“, – teigia M. Matulytė.

Ant išlikusio originalaus atspaudo kitoje pusėje yra autentiškas įrašas: „Vilkolakio žiūrovai prieš uždangą atleisiant (Žvilgsniai nukreipti į degantį magnijų, kad nežiniomis nufotografuoti salėje esančius)“.

„Kabančios žibalinės lempos ir šviestuvas su elektrine lempute užgesinti, o vienintelis šviesos šaltinis sklinda iš už kadro. Nuotraukos apraše minimas „magnijus“ – tai labai degus metalas magnis, kuris dega ryškia balta liepsna, kadaise naudota kaip šviesos šaltinis fotografavimo metu. Salytėje – spūstis, žiūrovai vos telpa, o jų visų žvilgsnius tarsi drugelius traukia magiška šviesa“, – nuotraukos vaizdą nupasakoja dr. M. Matulytė.

Estetinis sąlytis su kraštu

Pasižvalgymų po Lietuvą temoje skaitytojus pasitiks gamtos ir pajūrio vaizdai, taip pat etnografiniai motyvai. Šią knygos dalį pristatanti dr. M. Matulytė atkreipia dėmesį, jog iš išlikusių vaizdų galima spėti, kad A. Ingelevičiui teko dalyvauti keliose kraštotyrinėse ekspedicijose. Jose fotografas fiksavo lietuviško kaimo etnografiją: sodybas, kryždirbystės paminklus, lauko darbus, vietinius tipažus.

„Tą jis darė metodiškai, tiesa, be ypatingų pastangų. Tačiau kai A. Ingelevičius atsiranda prie jūros, supranti, kad tai jo stichija. Jūros vaizdus lydi vienur kitur šmėžuojančios poilsiautojų grupelės: romantiškai stebintys saulėlydį, palengva grįžtantys nuo jūros gal po saulės palydėjimo ceremonijos, kopose pozuojanti žmona Arija Olga. Viename kadre bangomūšos motyvas – toks čiurlioniškas“, – sako dr. M. Matulytė.

Ji priduria, kad ekspedicijose ir privačiose kelionėse sutiktų žmonių fotografijos išduoda jautrią, laisvą ir gana valiūkišką A. Ingelevičiaus natūrą: kai tik pasuka objektyvą į žmogų, tuoj pat viskas atgyja, gamta pabunda, atsiranda nuotaika.