Paslaptingas prancūzas, Klaipėdos krašte ieškojęs jo tėvą pažinojusių žmonių, regis, pats įsivėlė į detektyvo vertą istoriją. Kai tik ėmė aiškėti užsieniečio atsiųstoje nuotraukoje užfiksuotų žmonių likimai, pats jis netikėtai dingo.

1943 metais kasė bulves

Į dienraštį „Klaipėda“ Fransua Leklerkas (Fransois Lec lerc) kreipėsi norėdamas rasti žmones, kurie kartu su jo tėvu užfiksuoti 1943 metų nuotraukoje.

Laiške iš Prancūzijos vyras pasakojo, kad jo tėvas Fransis Leklerkas (Francis Lec lerc) Antrojo pasaulinio karo pradžioje tapo karo belaisviu.

Į nelaisvę jis paimtas pietinėje Karaliaučiaus krašto dalyje ir atvežtas į Vakarų Lietuvą. Trejus metus – nuo 1941 iki 1944 metų – jis dirbo viename ūkyje Kuliuose.

Nuotraukoje – saulėta 1943 metų rugsėjo diena. Panašu, kad tądien ūkininko šeima su belaisviais kasė bulves.

F.Leklerkas suskaičiavo, kad į kadrą patekę vaikai dabar jau turėtų būti perkopę 65 metus. Prancūzas tikėjosi, jog bent kuris nors iš jų atpažins save ir atsilieps.

Netikėtai pažino mamą

Paskelbus nuotrauką, labai greitai buvo gautas elektroninis laiškas iš užsienio.

Rašė nuotraukoje užfiksuotos merginos anūkė. Vėliau susisiekėme ir su jos mama.

Balta prijuoste ryšinčios mergaitės dukra klaipėdietė Rūta Daračienė pasakojo pernai vieną vasario dieną, kaip ir kasdien, atsivertusi „Klaipėdą“, tuomet ir pamačiusi laikraštyje savo mamos Rūtos Kazimieros Malakauskaitės jaunystės atvaizdą.

„Pirma į galvą šovusi mintis buvo – ką ji čia veikia. Tokios nuotraukos nebuvau mačiusi, bet mamą pažinau iškart. Ji ir brandaus amžiaus buvo tokia pati – natūraliai šviesių plaukų, atviro veido. Mama dažnai juokaudavo, turėjo gerą balsą, skambino gitara. Kai pradėjau skaityti apie ūkininką, pas kurį dirbo karo belaisviai, iškart prisiminiau mamos pasakojimus apie tai, kaip tais metais ji tarnavo, bei draugystę su svetimšaliais“, – pasakojo R.Daračienė.

Moteris gailėjosi, kad mamos nebėra tarp gyvųjų. Netikėtai iš praeities atklydę jos jaunystės vaizdai būtų tapę labai malonus netikėtumas.

Be to, pati R.K.Malakauskaitė apie žmones iš nuotraukos būtų papasakojusi kur kas daugiau.

Samdinę išsivežė žandarai

Vis dėlto dukros atmintyje išliko mamos atsiminimų nuotrupos.

„Mama dažnai prisimindavo laikus, kai tarnavo pas Šiušelius. Būdama keturiolikos, ji tapo visiška našlaite ir iš savo tėviškės Kretingos rajone Genčių kaime išvyko. 1943-aisiais jai buvo 19-a. Pas šiuos ūkininkus tada ji jau tarnavo ketvirtus metus“, – iš atminties mamos pasakojimus traukė R.Daračienė.

Rūta ūkininko namuose padėjo suktis virtuvėje, melžė karves, šėrė kiaules.

Iš nuotraukos aiškėja, kad tą šiltą bulviakasio dieną samdinė atnešė į laukus valgyti. Todėl buvo užsijuosusi baltą prijuostę.

„Mama pasakodavo, kad Šiušelienė buvo labai gera šeimininkė, kepdavo skanias bandeles. Maisto nei samdiniams, nei belaisviams niekada nestigo, – prisiminė R.Daračienė. – Šeimininkas, kaip pasakojo mama, ją mergino. O ji buvo aštroko būdo ir nenusileisdavo, negailėdama riebesnio žodžio siųsdavo velniop. Kartą dėl tokio konflikto Šiušelis net buvo iškvietęs žandarus. Jie išsivežė mano mamą, bet jos neskriaudė. Ūkininkui padėti darbuose sodyboje buvo apgyvendinti prancūzai, lenkai, belgai, lietuviai. Pamenu, ji pasakojo, kad Šiušelis labai dažnai skųsdavo žandarams lenkus ir prancūzus. Kažkodėl jų nemėgo. Dažnai žandarai juos parveždavo labai žiauriai sumuštus. Kruvinus ir išsekusius belaisvius tiesiog išmesdavo ant kelio.“

Draugavo su belaisviu Janeku

Šiušeliai turėjo dukrą, vardu Fryda, kuri buvo R.K.Malakauskaitės bendraamžė, bet su samdine nesibičiuliavo, buvo pasipūtusi.

Kokie buvo ūkininkų vardai, R.Daračienė neprisiminė.

Nuotraukoje, be prancūzo ir vokiečių kareivių, yra dar du suaugę vyrai. Ar kuris nors iš jų buvo ūkininkas Šiušelis, nežinia.

R.Daračienė prisiminė, kad mama iš lenkių belaisvių buvo išmokusi lenkiškai kalbėti ir nemažai dainų. Galbūt kelios jaunos moterys nuotraukoje ir yra samdinės Rūtos draugės.

R.K.Malakauskaitė labai sugyveno su karo belaisviais. Vakarais vykdavo vakarėliai, jaunimas šokdavo.

Lietuvaitė Rūta artimiau susidraugavo su lenku Janeku. Savo dukroms vėliau apie jį ne kartą pasakojo.

Kodėl jie neliko drauge, neaišku.

Laiškai grįždavo atgal

Po karo R.K.Malakauskaitė Klaipėdoje įsidarbino „Viktorijos“ restorane, susipažino su aukšto rango rusų karininku ir už jo ištekėjo.

Per dešimt bendro gyvenimo metų porai gimė sūnūs Tomas ir Viktoras bei dukros Vanda ir Rūta.

Vienas sūnų žuvo sovietinėje kariuomenėje.

Dukra Vanda, televizijos projekte laimėjusi ekstrasensų mūšį, pastaruoju metu tapo tikra Klaipėdos įžymybe.

Vėliau R.K.Malakauskaitė ištekėjo darsyk ir susilaukė dar vienos dukros Alos.

Ką Šiušelių šeimai lėmė karo pabaiga, ūkininkų samdinės dukra nežino.

Kulių kaimas, kuriame gyveno ūkininkai Šiušeliai, buvo tarp Gargždų ir Dovilų. Dabar jo vietoje driekiasi sodininkų sklypai ir nauji namai. Vietos gyventojų neliko.

Kad ir kiek kartų bandyta žinių apie žmones iš nuotraukos perduoti F.Leklerkui, laiškai grįždavo nepasiekę adresato.

Kas atsitiko smalsiajam prancūzui, galima tik spėlioti. Sprendžiant iš nuotraukos, jo tėvas karo metais buvo nebe jaunuolis.

Galima nutuokti, kad namuose jis buvo palikęs nemažą sūnų. Galbūt laiško autorius dėl senyvo amžiaus nesulaukė atsakymo iš Klaipėdos?

Kalino Rytų Prūsijoje

Prancūzo atsiųsta nuotrauka patraukė ir Klaipėdos karybos istorijos klubo vadovo Egidijaus Kazlauskio dėmesį.

Aktyviai besidomintis Antruoju pasauliniu karu klaipėdietis pastebėjo, kad nuotraukoje, be ūkininkų, jų samdinių bei prancūzo belaisvio, įamžinti ir penki vokiečių kareiviai, apsirengę darbo uniformomis.

Tėvo pėdsakų Lietuvoje ieškančio svetimšalio laiške buvo minima, kad, prieš patekdamas pas ūkininką, F.Leklerkas buvo kalinamas belaisvių stovykloje Stalag 1A.

E.Kazlauskis pasidomėjo ir sužinojo, kad stovykla Stalag 1A buvo įkurta 1934 metais.

Karinei mokymo stovyklai įkurti šalia Stablack vietovės Rytų Prūsijoje Vokietijos vyriausybė skyrė 10 tūkst. hektarų. Tai vietovė vakariau Prūsų Yluvos (dabar Bagrationovskas).

Nuo 1939 metų rugsėjo į stovyklą pradėti gabenti lenkų karo belaisviai, kurie patys statė sau barakus.

1939-ųjų pabaigoje šioje stovykloje buvo registruota 47 tūkst. lenkų karo belaisvių. 1940-ųjų gegužę čia atgabenti pirmieji belgų belaisviai, o netrukus ir prancūzai.

Tais metais šioje stovykloje registruota apie 23 tūkst. belgų, 35 tūkst. prancūzų ir apie tūkstantis rusų belaisvių. Didžioji jų dauguma stovykloje kalėjo iki karo pabaigos.

E.Kazlauskis išsiaiškino, kad belaisviai nebuvo laikomi užrakinti, o dirbdavo fabrikuose, taip pat pas ūkininkus.

Rytų Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje dirbę belaisviai turėdavo periodiškai registruotis kontrolės postuose bei raportuoti apie darbų pabaigą ar gauti paskyrimą į kitą vietą.

Tikriausiai būtent taip laiško autoriaus tėvas pateko į Kulius netoli Klaipėdos.

1945 metų sausį stovyklą Stalag 1A įsakyta evakuoti, išskyrus ligotus ir sužeistus belaisvius.

Kartu su Rytų Prūsijos pabėgėliais jie išgyveno tragišką kelionę ledu padengtomis Aistmarėmis, kai juos bombardavo Raudonosios armijos aviacija.