"Jei negalėčiau treniruoti "Žuvėdros" šokėjų, išvis niekur nedirbčiau. Turbūt būčiau namų šeimininkė", – juokdamasi prisipažino klaipėdietė Daina Bertulienė.

20 metų pralėkė nejučia

Kad neretai yra pavadinama dešiniąja Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių ranka ir didele dalimi prisideda prie stulbinamų garsiojo klubo pergalių, moteris nesureikšmina.

Pasak Dainos, jau tapo įprasta, kad tiek "Žuvėdros" vadovai, tiek kiti treneriai, be tiesioginių pareigų, užsiima visais įmanomais ūkiniais bei vadybos klausimais – nuo kelionių organizavimo iki rėmėjų paieškų.

– Daina, ar prisimenate savo pirmuosius žingsnius "Žuvėdroje"?

– Iš tiesų nepamenu, kaip tie šokiai prasidėjo. Mama pasakojo, kad pati labai prašiausi. Iš pradžių mane atvedė į "Žiogelį". Tada šis ansamblis repetuodavo vienuose rūmuose su "Žuvėdra". O aš visada stovėdavau ant laiptų ir žiūrėdavau, kaip šoka anie, "žuvėdriečiai". Taip mane vis bežiūrinčią pastebėjo vadovas R.Idzelevičius ir prisišnekino. "Žuvėdroje" šokau nuo septynerių, buvau pačioje pirmoje jos komandoje.

Net ir dabar, kai važinėju su ansambliu kaip padedančioji trenerė, padėjėja, man atrodo, kad aš jame vis dar šoku, esu tarsi kokia atsarginė narė.

– Tad jei kokia šokėja prieš pasirodymą susilaužytų koją, galėtumėte ją pakeisti?

– Oi, ne, jau tikrai nebepavyktų, galiu tik iš šono stebėti.

Šį rudenį, beje, sukaks 20 metų, kai dirbu trenere. Kažkada turėjau užpildyti vienus dokumentus, kur reikėjo nurodyti, nuo kada pradėjau dirbti. Kai suskaičiavau, buvo labai netikėta. Turbūt taip yra dėl to, kad kai darbas malonus, nebejauti, kaip bėga laikas.

Šiuo metu treniruoju 6–7 metų vaikus, turiu 34 šokėjų grupę. Jie šoka po dvejus trejus metus, dalyvauja įvairiose varžybose. Be abejo, ilgainiui nemažai vaikų atkrinta – išlieka darbščiausi, gabiausi, ir tai – būsimoji "Žuvėdros" pamaina.

Kavos su šokėjais negurkšnotų

– Ar nejaučiate, kad darbas su vaikais visuomenės vertinamas mažiau nei su suaugusiaisiais, ypač tokiais šokėjais, kurie jau spėjo sužibėti prestižiniuose čempionatuose, pelnyti nemažai laurų?

– Tikrai ne. O darbas iš principo mažai kuo skiriasi – ir iš mažųjų tenka reikalauti taip pat, kaip ir iš suaugusiųjų. Man patinka dirbti su vaikais. Ko gero, su jais lengviau nei su vyresnėliais, kurie jau turi galybę ambicijų, neretai prieštarauja, juos sunku įtikinti, kad esi teisus. Su vaikais lengviau – kitąkart jie vadovų klauso labiau nei tėvelių.

– Ar galite pavadinti save griežta trenere? Gal net ašarų repeticijose pasitaiko?

– Pasitaiko. Tačiau ne dėl to, kad kažką užgaučiau, įskaudinčiau. Štai vienam berniukui susakau pastabas ir jis labai stengiasi ištaisyti savo klaidas, bet jam vis kažkas nepavyksta. Reakcija – ašaros. Bet jis pyksta ne ant manęs, o savęs. Tada ir vaiko pasidaro gaila, ir nebežinai, ko griebtis.

Iš tiesų, prisipažinsiu, esu labai reikli. Ne tik kitiems, bet ir sau – mėgstu tvarką, punktualumą. Kitąkart pagaunu save, kad galbūt esu per griežta. Tačiau norint pasiekti rezultatų, tenka imtis ir savotiško muštro.

Ne kartą teko girdėti, kad kai kurie treneriai su šokėjais geria ir kavutę, ir arbatėlę, nežinau, ar tai gali lemti geresnius rezultatus – gal net priešingai. Kai per daug susibičiuliaujama, šokėjai praranda reiklumą sau, gali prasidėti ir trenerių nuolaidžiavimai.

Suaugusi su "Žuvėdra"

– Ar tokio pagarbaus atstumo laikotės ir bendraudama su "Žuvėdros" vadovais?

– Mus sieja labai šilti ir bičiuliški santykiai. Ir kavos išgeriame, ir papietaujame, ir kai kurias šventes sykiu atšvenčiame. Tik tokiems pabendravimams pristinga laiko. Jaučiu vadovų globą. Kitąkart pagalvoju, kad aš jiems labiau esu dukra negu savo tėvams, drauge praleidžiame daugiau laiko.

– Baigę aktyvią karjerą šokėjai neretai skausmingai išsiskiria su scena. Kokia buvo jūsų patirtis?

– Su trumpomis pertraukėlėmis šokau labai ilgai. Studijuodama paskutiniame kurse ne tik buvau "Žuvėdros" narė, bet ir ėmiau treniruoti vaikus. Vienu metu dirbau dėstytoja universitete.

Išėjusi iš ansamblio nesijaučiau, kad aš kažką žiauriai praradau ir buvau priversta imtis visiškai kitokios veiklos. Tad man tai nebuvo skausminga patirtis – labai nenutolau nuo to gyvenimo: laukė kasdienės repeticijos, įvairūs konkursai.

– Dabar tapo populiaru, kad buvę šokėjai ima steigti savo klubus, mokyklas, imasi individualios veiklos. Niekada nebuvo šovę į galvą panašių minčių?

– Savo gyvenimo be "Žuvėdros" neįsivaizduoju, aš su ja jaučiuosi tiesiog suaugusi. Tad net neįmanoma tokia mintis, kad galėčiau dirbti kitame klube.

Be kepurinių neapsiėjo

– Ar, be jūsų, kas nors iš šeimos narių dar yra užsikrėtęs šokio virusu?

– Dukra Eglė šoka "Žuvėdroje", pirmoje jaunučių grupėje. Kol kas jai gerai sekasi, su partneriu tapo praėjusių metų Lietuvos čempionais. Sūnus, kol buvo darželinukas, taip pat bandė šokti. Metus palankė ir atsisakė, nors gabumų tam tikrai turėjo. Dabar Ignas lanko lauko teniso treniruotes.

– Gana įprasta, kad scenos partnerius ilgainiui ima sieti ne tik kolegiški, bet ir santuokiniai ryšiai. Kaip nutiko jūsų atveju?

– Su būsimuoju vyru susipažinome kavinėje. Jis tuo metu taip pat aktyviai sportavo, tačiau kultivavo laisvąsias imtynes, kurį laiką dirbo treneriu, o šiuo metu yra verslininkas. Nors mūsų sritys kiek skiriasi, tačiau jis supranta mano darbo specifiką, neretai padeda man konsultacijomis.

Bendro gyvenimo pradžioje, be abejo, sulaukdavau priekaištų, kad gal pernelyg daug laiko ir dėmesio skiriu darbui, bet galiausiai vyras įsitikino, kad aš tiesiog negaliu be to gyventi.

Mokykloje, beje, puikiai sekėsi tikslieji mokslai, vidurinę baigiau su medaliu – galbūt ir kažkur kitur būčiau save realizavusi. Tačiau pasirinkau kitą kelią. Net vadovė buvo nustebusi, kai pasakiau, kad stosiu į konservatoriją.

Pamenu, sakė – vaikeli, pagalvok, kažin ar dar pavyks įstoti. Mat tada dar nebuvo sportinių šokių katedros, reikėjo stoti į tautinius šokius. Konkursas – penki į vieną vietą. O pramoginių šokių specializacija įtraukta tik nuo trečio kurso.

– Taigi iš pradžių teko ir kepurines šokti?

– Be abejo. Ir "Vėtrungėje" šokau, ir istorinių šokių ansamblyje "Saltanda". Visko buvo.

Pragyventų ir iš mezginių

– Kokiems malonumams skiriate savo laisvalaikį?

– Labai mėgstu megzti, nerti – tai geriausias mano poilsis, atsipalaidavimas. Kartais užsimirštu ir virbalų iš rankų nepaleidžiu iki išnaktų. Šią aistrą paveldėjau iš savo mamytės.

Dabar net turime tokią savotišką vizitinę kortelę – dukra šoka su mano nertomis suknelėmis. Kai neseniai dalyvavome čempionate Rygoje, viena moteris priėjo ir paprašė parduoti dukros suknelę. Štai vyras, pažįstami vis pajuokauja, kad galėčiau net užsiimti verslu.

Beje, mano pavyzdžiu pasekė ir kitų vaikučių tėveliai – galima sakyti, kad į šokių aikštelę sugrąžinome mezginių madą.

– O ar savo sutuoktinį išmokėte šokių subtilybių?

– Draugai pastebėjo, kad jau išmokiau šokti, nors jis, tiesa, didelio entuziazmo nerodo. Tačiau ritmą jaučia, skirtingų stilių šokius skiria.

Apskritai prašymų pamokyti šokti sulaukiu gana dažnai – susidarytų nemaža grupelė entuziastų. Tik kad tam neužtenka laiko – jeigu paroje būtų bent kiek daugiau valandų.

Kai su artimiausiais draugais organizuojame šventes, prisigalvojame įvairiausių teminių vakarų. Tarp jų būna ir šokių repeticijų. Tad gan dažnai ir ne darbe tenka pabūti trenere.