Daugelio jaunuolių geidžiamos ir prestižinėmis laikomos specialybės toli gražu negarantuoja, kad pabaigus studijas neteks peržengti darbo biržos slenksčio. Statistika byloja, kad šiandien uostamiestyje darbdaviai graibsto ne teisininkus, ekonomistus, o suvirintojus ar tolimųjų reisų vairuotojus.

Ar ieškant darbo svarbus išsilavinimas

Dauguma bedarbių yra įgiję tam tikrą išsilavinimą, tačiau darbą surasti ne visada pavyksta. Kandidatai piktinasi, kad darbdaviai labiau nei išsilavinimo reikalauja darbo patirties, o jos turi mažiau kandidatų. Kokią įtaką įsidarbinimui daro išsilavinimas, galbūt jis – jau antraeilis ir nieko nebelemiantis dalykas? Darbo paieškos portalo CVbankas.lt atliktos darbdavių apklausos rezultatai patvirtina darbo ieškančiųjų teiginius – dauguma darbdavių, ieškodami tinkamų darbuotojų, didžiausią dėmesį kreipia į darbuotojo patirtį (35 proc. darbdavių). Tik paskui atsižvelgiama, koks kandidato išsilavinimas (23 proc.), kaip kandidatas pristato save pokalbio metu (23 proc.), kokia asmens motyvacija (18 proc.). Paklausti konkrečiai, ar rinkdamiesi būsimą darbuotoją atsižvelgia, koks kandidato išsilavinimas, pusė darbdavių pripažįsta, kad jiems svarbu, kokia kandidato išsilavinimo sritis, bet tik dėl to, kad jie ieško specifinių darbuotojų. Ketvirtadaliui darbdavių svarbu ne sritis, o faktas, kad kandidatas yra įgijęs kokį nors išsilavinimą, dar ketvirtadalis pripažįsta, kad kandidato išsilavinimas jiems nesvarbus, didžiausias dėmesys atrankos metu skiriamas kitiems dalykams. Patys darbo ieškantieji mano, kad turimas išsilavinimas pagrindžia darbuotojo kompetenciją, tačiau pripažįsta, kad pastaruoju metu išsilavinimas, kaip atrankos kriterijus, visai neteko prasmės, o darbo skelbime yra įvardijamas tik dėl fakto. CVbankas.lt apklausoje dalyvavę darbo ieškantieji teigia, kad renkantis darbuotoją svarbesni motyvai yra konkrečios pareigybės patirtis, asmeninės darbuotojo savybės, pažintys, kartais netgi išvaizda.

Gelbsti atvykėliai

Kaip pripažino Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktorius Mindaugas Skritulskas, dėl miesto specifikos populiarių specialybių poreikis nemaža dalimi susijęs su uostu.

„Paklausios laivų korpusų suvirintojų, montuotojų, kitos darbininkiškos profesijos. Tenka pastebėti, kad vietinių pajėgų nebeužtenka – kiekvieną savaitę pasirašomi leidimai šiose pozicijose dirbti užsieniečiams. Daugiausia tai yra ukrainiečiai, rusai“, – vardijo M.Skritulskas.

Tas pats, pašnekovo žodžiais, pasakytina ir apie sunkiojo transporto vairuotojus. Esą negelbsti ir nuo trijų ir daugiau tūstančių litų siūloma alga – darbuotojų gretas tenka papildyti Baltarusijos, Rusijos atstovams.

Pašnekovas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog galbūt darbdaviams atvykėliai iš kitų valstybių parankesni, nes jiems galima mokėti mažesnius atlyginimus nei vietos darbuotojams.

„Teko girdėti, kad baltarusiai mažiau reiklūs, panašiai, kaip ir mūsiškiai, kurie važiuoja dirbti į Vakarų Europos šalis. Tikėtina, kad jie daro tam tikras nuolaidas darbdaviui“, – kalbėjo specialistas.

Nereikia, bet „kepa“

M.Skritulskas pastebėjo, jog darbo pasiūlos rinkoje pastaraisiais metais vyrauja panašios tendencijos, tad mokslo įstaigų inertiška pozicija atrodo keistokai.

Pašnekovo teigimu, neva populiarių, kotiruojamų specialybių atstovams, kaip ekonomistams, vadybininkams ar teisininkams, šiandien itin sunku rasti darbą.

„Suprantama, kad aukštosios mokyklos eina lengvąja linkme. Vis dėlto palyginti vadybininko ir inžinerinių specialybių atstovų parengimą, įkainiai skiriasi daugiau kaip keletą kartų. Todėl plačiąja prasme valstybės politika turėtų būti labiau orientuota į tai, kad aukštosioms mokykloms būtų kompensuojamas tam tikrų trūkstamų specialistų parengimas“, – mano Klaipėdos teritorinės darbo biržos vadovas.

M.Skritulskas patvirtino, jog nepaisant sunkmečio, darbo rinkoje pastebimi nedrąsūs atsigavimo ženklai. Be to, Klaipėdoje nedarbas yra vienas mažiausių Lietuvoje – siekia 8,8 proc.

„Šiandien situacija – stabili, o ypač geras tendencijas fiksavome praėjusiais metais, kai pirmą kartą per krizę tam tikrais mėnesiais laisvų registruojamų darbo vietų skaičius lenkė registruotų bedarbių skaičių, – teigė pašnekovas. – Be to, Darbo birža ES fondų lėšomis subsidijuoja tam tikrų darbo vietų steigimą, iš dalies kompensuoja darbo užmokestį, “Sodros„ mokesčius. Ir kuo toliau, tuo labiau darbdaviai naudojasi šiais instrumentais, nors galbūt jiems parankiau į tam tikrą poziciją būtų priimti didesnę patirtį turintį darbuotoją ir panašiai.“

Nori daug – siūlo mažai

Nors padėtis darbo rinkoje po truputį gerėja, pasak M.Skritulsko, pasiūlos ir paklausos santykis darbdaviams vis dar leidžia diktuoti savas sąlygas.

„Reikalavimai neretai būna įspūdingi – būtinas ir aukštasis išsilavinimas, ir kalbų mokėjimas, o siūlomas minimalus atlyginimas, kas atrodo keistai. Tačiau darbdaviai turi tokią teisę, objektyvios aplinkybės tam suteikia galimybę. Žinoma, jei stigtų darbuotojų, iškart pasikeistų ir požiūris, ir vertinimas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kai dar nežinojome, ką reiškia krizė, darbininkai be kvalifikacijos būdavo samdomi ir už du tris ar net daugiau tūkstančių litų siekiančią algą“, – priminė pašnekovas.

Į darbo biržą darbdaviai užsuka vedami ir originalių pageidavimų. Štai Klaipėdos teritorinės darbo biržos Palangos skyriuje vienas darbdavys pageidavo registruoti laisvą darbo vietą topless šokėjoms, o uostamiestyje gyvūnų globos ir priežiūros įmonė šiuo metu ieško vairuotojo, kuris nebijotų įvairių gyvūnų.

Vieną egzotiškesnių pasiūlymų užregistravo Kauno teritorinė darbo birža. Laikinojoje sostinėje darbdavys ieško žydų filosofijos dėstytojo, kuris mokėtų hebrajų ir anglų kalbas, išmanytų Talmudą ir judaizmo religiją, bei Talmudo dėstytojo, kuriam keliami tokie pat reikalavimai.

Svajoja direktoriauti

M.Skritulskas neneigė, jog kartais save linkę pervertinti ir darbo ieškantieji.

„Štai jokios specialybės neturintis žmogus, kelis mėnesius padirbęs direktoriumi uždarojoje akcinėje bendrovėje, kurioje, be jo, dar dirbo buhalteris, primygtinai reikalauja ne prastesnės kaip direktoriaus pozicijos“, – pripažino specialistas.

M.Skritulsko teigimu, kai kartelė užkeliama per aukštai, galima įtarti, kad žmogus apskritai neieško darbo.

„Tokia problema egzistuoja, jau susiformavo vos ne ištisos kartos, kurios gyvena iš pašalpų. Gauna socialinę pašalpą, kompensaciją už šildymą, vaikams skiriamas nemokamas maitinimas – jei kalbėsime apie visą pašalpų paketą, neretai toji suma pasidaro didesnė nei minimalus atlyginimas. Tikėtina, kad dar šiek tiek prisiduriama nevisiškai legaliais būdais, ir taip metų metais galima patogiai gyventi. Faktiškai reikia pasiūlyti darbą, kuris kelis kartus viršytų minimalų atlyginimą. O to padaryti neįmanoma, nes žmogus tiesiog neturi tinkamos kvalifikacijos ir kompetencijos“, – problemą pripažino pašnekovas.

Kad tokiems žmonėms, M.Skritulsko žodžiais, „apsimokėtų“ dirbti, reikėtų iš esmės peržiūrėti pašalpų skyrimo tvarką ir principus.