Siūlo išsinuomoti paklodę

Trilapio gatvėje šimto vietų viešoji pirtis pastatyta prieš 45-erius metus.

Anuomet nusiprausti čia ateidavo žmonės, kurių namuose nebuvo patogumų.

Tais laikais mieste veikė šešios viešosios pirtys, tačiau iki šių dienų išliko tik viena. Jos aplinka, įranga tarsi laiko mašina nukelia pusšimčiu metų atgal.

Užsukę į pirtį pirmiausia lankytojai pamato bufetą, kur klientus pasitinka kontrolierė-pardavėja.

Čia nusiperkamas talonas pirčiai, o pageidaujant –  ir arbatos, kavos, alaus, užkandžių.

Prekiaujama ir pirties priemonėmis: muilais, šampūnais, vantomis. Užmaršuoliai gali išsinuomoti paklodę ar rankšluostį.

Ši paslauga kainuoja 1,3 euro.

Tame pačiame pastate veikia ir kirpykla, masažo salonas, tačiau šias paslaugas teikia privatūs verslininkai, o ne viešąją pirtį administruojanti įmonė "Vildmina", kuri priklauso savivaldybei.

Užėjus į pastato vidų akį traukia sovietinius laikus menančios plytelės, sienos, akmeniniai suolai.

"Fojė niekas nepasikeitė nuo atidarymo. Persirengimo ir poilsio kambarius, tualetus atnaujinome prieš 14 metų", – pasakojo įmonės "Vildmina" direktorius Vytautas Eitmanavičius.

Metalinių "tazikų" nebeliko

Moterų persirengimo kambaryje stovi ir senus laikus primenantis džiovintuvas – kėdė su gaubtuvu. Išsidžiovinti plaukus galima, sumokėjus keliasdešimt centų.

Tačiau V.Eitmanavičius teigė, kad džiovintuvas nėra senas – įsigytas prieš penkerius metus.

"Gal ir primena sovietinius. Panašūs anuomet stovėdavo kirpyklose", – tvirtino vadovas.

Iš senų laikų yra likusios ir vandens kolonėlės. Anksčiau pirtininkams buvo siūloma naudotis metaliniais "tazikais", dabar sudėti plastikiniai.

"Metaliniais niekas nebeprekiauja", – paaiškino vadovas.

V.Eitmanavičius pabrėžė, kad sovietinio autentiškumo niekas specialiai išlaikyti nenori ir nesiekia. Tiesiog taip jau yra.

"Dabar tokios kainos, kad gali išprotėti. Turime įpareigojimą įrengti vandenį taupančius maišytuvus. Atsiuntė įmonė pasiūlymą, tai pats pigiausias kainuoja apie tūkstantį eurų. Tačiau specialistai pasakė, kad tokie maišytuvai viešajai pirčiai netinka. Reikia montuoti antivandalinius. Vienas toks kainuoja 5 tūkst. eurų, o turime 14 dušų", – pasakojo vadovas.

Kaitinasi ir 90-mečiai

Miesto viešoji pirtis veikia keturias dienas per savaitę: pirmadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais.

Darbo dienomis lankytojai laukiami nuo vidurdienio. O šeštadieniais – 10 val. Kaitintis galima iki vėlumos – 21 val.

Pirmieji pirties lankytojai paprastai būna vyresnio amžiaus žmonės. Prie durų jie pradeda būriuotis likus pusantros valandos iki atidarymo.

Nemaža dalis pensininkų atsineša ir savo vantas.

Laukdami, kada bus atvertos pirties durys, senjorai šnekučiuojasi, aptaria aktualijas, dalijasi savo bėdomis.

Vyriausioji pirties lankytoja jau atšventė 90 metų jubiliejų. Tarp vyrų yra ir dar vyresnių. Vienam pirtininkui sukako 95-eri.

Pirtyje besilankantys senjorai tvirtino, kad be šios atrakcijos neįsivaizduoja savo gyvenimo.

"Bent tokią pramogą turime. Tai mūsų gyvenimo ritualas. Susirenkame, pasikaitiname, pabendraujame ne tik su bendraamžiais, bet ir jaunimu. Sužinome, kuo jie gyvena. Pirtis praskaidrina dieną. Lankausi jau daug metų", – tvirtino vienas senjoras.

Lenkia privačias?

Miesto viešoji pirtis populiari ir tarp apyjaunių žmonių.

Lankytojų amžiaus vidurkis siekia 45 metus. V.Eitmanavičius sakė, kad jauniausi – 30-mečiai.

"Jaunesnių nesulaukiame", – tvirtino vadovas.

Pasikaitinti į miesto pirtį renkasi ir sportininkai bei verslininkai. Prie pirties neretai stovi ir prabangių automobilių. Ateina ir kompanijos, ir pavieniai asmenys.

Lankytojai pabrėžė, kad miesto viešojoje pirtyje išskirtinis, šlapias garas, būdingas vadinamajai rusiškai pirčiai.

Norintieji gali atsukti specialų čiaupą ir sustiprinti kaitrą. Pirtininkai tvirtino, kad tokio garo, kaip viešojoje pirtyje, privačiose nerasi. Pastarosiose dažniausiai yra saunos, kur vyrauja sausas garas.

"Kai kurie žmonės buvo išėję į privačias pirtis, bet vėl sugrįžo. Tvirtino, kad viešojoje kur kas geriau. Čia nereikia ieškoti kompanijos. Ateik ir visada surasi", – pabrėžė lankytojai.

Pirtininkai taip pat akcentavo, kad miesto viešojoje pirtyje juos žavi laisvė – sugalvojai pasikaitinti, sėdi į autobusą, atvažiavai, nusipirkai bilietą ir jau kaitiniesi.

"Nereikia ieškoti draugų ar kompanijos, kas norėtų kartu išsinuomoti privačią pirtį pasikaitinti. Gali važiuoti vienas, gali važiuoti su bendraminčiais", – džiaugėsi pirtininkai.

Užsuka ir užsieniečių

Miesto viešosios pirties paslaugomis naudojasi ne tik vietiniai. Čia atvyksta žmonės iš Palangos, Gargždų, Kretingos, net ir Plungės.

Kartkartėmis užsuka ir užsieniečiai. Tada klaipėdiečiams tenka laužyti liežuvius, kad susikalbėtų.

Dalis lankytojų miesto viešojoje pirtyje kaitinasi kiekvieną savaitę ir yra nusistatę dieną, kada atvyks.

Pirtininkai tvirtino, kad seniai pažįsta vieni kitus. Naujas žmogus iš karto pastebimas.

"Į pirtį su draugais važiuojame paprastai kiekvieną penktadienį. Kartą taip jau susiklostė, kad nuvykau ketvirtadienį. Kiti lankytojai iš karto pastebėjo, kad naujas. Ėmė klausinėti, iš kur esu", – pasakojo vienas gargždiškis.

Kiekvieną ketvirtadienį viešojoje pirtyje stengiasi apsilankyti 1996 ir 2004 m. parolimpinių žaidynių čempionė, daugkartinė planetos neįgaliųjų lengvosios atletikos pirmenybių nugalėtoja ir prizininkė, pasaulio ir Europos neįgaliųjų tinklinio čempionatų medalininkė, Metų klaipėdietė Aldona Grigaliūnienė.

"Man čia patinka erdvi garinė. Lengviau kvėpuoti. Privačiose pirtyse tokios nėra. Be to, į privačią pirtį dažniausiai kartu važiuoja ir vyrai. Susiorganizuoti vienoms moterims sudėtinga. Tada neatsipalaiduoji. Kaitintis turi eiti vilkėdama maudymosi kostiumėlį, o čia dėl to nereikia sukti galvos. Sėdi į autobusą vienas ar su kompanija ir atvyksti į pirtį", – pasakojo sportininkė.

Padėjo susigrąžinti sveikatą

"Paprastam pensininkui sudėtinga suburti kompaniją ir susiorganizuoti privačią pirtį. Senstant draugų ratas mažėja. Be to, privačią pirtį ir pasiekti reikia. Automobilius ne visi turi. O čia ateini ir yra kompaniją. Jei esi vienas, paprašai, kad kas nugarą nutrintų. Ir nutriname, ir pavanojame vieni kitus, ir patarimų iš vyresnių sulaukiame", – pasakojo A.Grigaliūnienė.

Klaipėdietė atviravo, kad dėl ligos gydytojai jai apskritai buvo uždraudę pirtį.

"Buvau prigrasinta, bijojau ir neidavau. Tačiau palaipsniui pradėjau vaikščioti ir susigrąžinau sveikatą. Anksčiau net negalėdavau įeiti į karštą patalpą", – pasakojo sportininkė.

A.Grigaliūnienė teigė, kad miesto viešoji pirtis – dalis klaipėdiečių sveikatos.

"Ne tik išsimaudai, pailsi, bet ir išeini geriau jausdamasis. Pirtyje išsivalo visi šlakai, toksinai. Dar išsivanoji, pasidarai kaukę kūnui su kavos tirščiais, nušveiti odą, atsipalaiduoji. Poilsio kambaryje atsigeri arbatos su merginomis. Išeini išsivalęs, lengvas, jausdamasis daug geriau", – įspūdžiais dalijosi sportininkė.

Smogė emigracija

Praėjusiais metais miesto viešojoje pirtyje apsilankė apie 32 tūkst. žmonių. Bilietas suaugusiems kainuoja 6 eurus.

Nuolaidos taikomos tik neįgaliesiems, pensininkams. Jiems bilietas kainuoja 5 eurus. Senjorai sudaro pusę visų pirties lankytojų.

V.Eitmanavičius pasakojo, kad iki 2011 m., kai prasidėjo masinė gyventojų emigracija, klientų buvo dar daugiau. Iki tol per metus vidutiniškai apsilankydavo apie 50 tūkst. žmonių.

"Būdavo ir 49 tūkst., ir 50 tūkst., ir 51 tūkst., ir 52 tūkst. Tada kilo krizė, žmonės pradėjo išvažinėti. Į užsienį išvyko ir daug mūsų klientų. Tada lankytojų srautai pradėjo smukti, o pernai vėl stabilizavosi", – pasakojo direktorius.

Pasak V.Eitmanavičiaus, kai kurie į užsienį gyventi išvažiavę žmonės, grįžę į Lietuvą, visada apsilanko ir pirtyje: "Pasirodo iš karto. Prisimena."

Pastaruoju metu tarp pirtininkų tvyro nežinomybės nuotaikos. Imta nerimauti, kai pirtį pasiūlyta įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.

Pirtininkai stojo mūru už savo tvirtovę. Surengė piketą, kad ši būtų išsaugota. Miesto meras Vytautas Grubliauskas yra pažadėjęs, kad bent artimiausius kelerius metus pirtis veiks.

"Nežinome, kuo viskas baigsis. Esame vienintelė viešoji pirtis Lietuvoje, kuri save išsilaiko", – pasakojo vadovas.

V.Eitmanavičius tvirtino, kad kai kurie komentarai ir piktina, ir liūdina.

"Aiškina, kad pas mus alkoholis upeliais liejasi. Koks alkoholis? Alus? Nelaikau jo alkoholiu. Pirtyje žmonėms norisi alaus išgerti. Per metus pardavėme 5 tūkst. litrų. Tai yra 10 tūkst. bokalų. Bokalas išeina tik kas trečiam lankytojui. Argi čia alaus upės?" – svarstė vadovas.

Romena Savickienė

Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė

Kad turistai domėtųsi miesto viešąja pirtimi, ji turi būti ypatinga, originali. Sovietinio autentiškumo su nuskurusiomis plytelėmis neužtenka. Norint sulaukti turistų susidomėjimo, miesto viešojoje pirtyje galėtų būtų įvairios lietuviškos pirtys, procedūros su lietuviškais produktais: beržų vantomis, medumi. Viską reikėtų sieti su mūsų kraštu, lietuvybe. Yra pirčių, kur profesionalūs pirtininkai skaito paskaitas, moko, kaip tinkamai kaitintis, pasiekti geriausią rezultatą. Galima būtų prie pirties įrengti ir jūros vandens baseinėlį. Manau, kad tokios atrakcijos viliotų ne tik turistus, bet ir miestiečius.