Keturmečiui išrašė pažymėjimą

– Kodėl pasirinkote būtent žurnalistiką?

– Mano abu tėvai – žurnalistai. Mama Nijolė Nastopkienė dirbo Šiaulių miesto laikraštyje atsakingąja sekretore, o tėvas Tautvydas Nastopka buvo Šiaulių rajono laikraščio žurnalistas. Gal todėl ir aš pasirinkau šią profesiją, nors būdamas mokinys tėvų darbu nesidomėjau ir laikraščių neskaičiau, jis man atrodė nuobodus ir visiškai neįdomus. Baigęs mokyklą neįstojau į Teisės fakultetą. Po metų labai rimtai pasiruošiau ir pasukau tėvų pėdomis – mokiausi žurnalistikos. Mokykloje parašiau pirmąjį savo straipsnelį apie mopedų varžybėles. Mama paskaitė ir pasakė, kad mano rašinys primena distiliuotą vandenį. Vaizdžiau, sultingiau rašyti išmokau pasiekęs brandos.

– Ar būdamas vaikas matėte redakcijos gyvenimą, kaip tai atsitinka daugumai žurnalistų vaikų?

– Aš "augau" kitoje redakcijoje. Mano tėvai – biržiečiai. Kai buvome maži, su seserimi įsmukdavome į redakcijos pastatą. Pamenu, pirmajame aukšte buvo tokia dunksinti spaustuvė, o antrajame – dirbo laikraščio žmonės. Buvau mažas berniukas, gal ketverių ar penkerių, ateidavau trukdyti. Mama sakydavo: "Nesirodyk, marš iš čia". O redaktorius Petras Sargautas pasakė: "Nieko nebus". Jis man išrašė dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad šitas Vidutis gali bet kuriuo laiku vaikščioti po visą redakcijos pastatą. Uždėjo antspaudą, ir aš galėjau visiškai teisėtai vaikštinėti po visą tėvų darbovietę. Namie su seserimi žaisdavome darbą. Iš spaustuvės atsinešdavome visokių spalvotų lapukų ir ant jų rašydavome tokias keverzones, klausinėdavome vienas kito, kiek prirašėme "straipsnių".

– Ir vis dėlto tapote žurnalistu iš pašaukimo.

– Buvau šioks toks knygius. Namie turėjome nemažą biblioteką, lentynoje buvo geras metras ar net pusantro humoristinių knygų, daugiausia lietuvių autorių. Šitas knygas perskaičiau dar būdamas mažas, nes juokingi dalykai traukia. Veikiausiai dėl to vėliau, jau dirbdamas "Klaipėdoje", pamėgau juokauti raštu, o redaktoriai mane skatino tai daryti. Nors buvau vyriško būdo, bet kalbos dalykai man nebuvo svetimi, todėl žurnalisto darbą dirbau su malonumu. Vilniaus universitetas, ruošdamas žurnalistus, didelį dėmesį skyrė kalbos reikalams.

Viliojo vakarietiškas miestas

– Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?

– Kai studijos ėjo į pabaigą, su žmona Vilija, kuri buvo mano bendramokslė, nusprendėme važiuoti į jos gimtąjį miestą Klaipėdą. Uostamiestį pažinojau tik iš publicistų tekstų, lankiausi čia gal tik porą kartų. Įsivaizdavau jį kaip barzdotų kapitonų ir baltų laivų miestą, kur gatvėse pilna užsieniečių, žmonės turi valiutos ir vilki džinsus. Labai domėjausi, kas vyksta uostamiestyje, todėl dažną kartą kioske už penkias kapeikas nusipirkdavau "Lietuvos žvejį" ir visą jį perskaitydavau. Kartą sugalvojau parašyti "Tiesai" žinutę apie Klaipėdą. Paskambinau į kažkokią jūrinę organizaciją ir išgirdau: "Aluo. Čevuo?" Mano rusų kalbos įgūdžiai kažkodėl akimirksniu sumenko, susukau tokį griozdišką sakinį: "Skolko korobliov otremontirovali v etom godu?" Pašnekovas atsakė į mano klausimą. Aš daugiau nesugebėjau nieko rusiškai suregzti ir patyriau visišką fiasko.

– Kokį įspūdį jums paliko pirmoji pažintis su "Klaipedka" (taip anuomet buvo vadinama "Tarybinė Klaipėda")?

– Patekau į "Tarybinės Klaipėdos" redakciją, kur dirbo keli sluoksniai darbuotojų. Nemaža žurnalistų dalis rašė tik rusiškai. Kadangi laikraštis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, vienos vertėjos vertė iš lietuvių į rusų, o kitos – iš rusų į lietuvių kalbą. Laikraštis išeidavo milžinišku tiražu, dirbo daug žurnalistų. Taip atsitiko, kad labai lengvai pritapau, bendradarbiai manęs nevengė. Man neteko aprašinėti partinių reikalų ir pritempinėti mito prie realybės.

Pseudonimus turėjo visi

– Ko gero, pažinote nemažai įdomių asmenybių?

– Kai kurios tų pažinčių išlikusios iki šiol. Per savo darbo metus susipažinau su daugybe žmonių ir man tai leido pasijausti tikru miesto bendruomenės nariu. Kai kurie darbo metu pažinti žmonės tapo mano draugais. Vienas pirmųjų mano reportažų buvo apie vairuotojo darbą. Mane įsodino į vienos statybos įmonės sunkvežimį ir visą dieną važinėjau su ZIL-ą vairavusiu Algiu Kaupiu. Tądien viską darėme kartu. Pamenu, kad labai sušalau, daug pamačiau. Jis buvo vienos duonos kepyklos direktorės vyras. Mūsų pažintis ilgai tęsėsi, net naujaisiais laikais jis man skambino ir kvietė į svečius. Viena ryškiausių redakcijos asmenybių buvo Albinas Stubra, kuris buvo ypatingas žmogus. Jis paliko realų, apčiuopiamą ir labai vertingą palikimą. Mane, visiškai žalią žurnalistą, jis sutiko absoliučiai pagarbiai. Su Sauliumi Jokužiu buvome nepaprastai vykęs tandemas. Mūsų – panašus humoro jausmas. Pamenu vieną bendrą darbą. Tada buvusi filharmonija buvo grąžinta tikintiesiems. Vyko jos remontas, pastatytas bokštas, darbininkai jį skardino, o mes su Sauliumi turėjome padaryti reportažą. Nutarėme kopti į patį viršų, S.Jokužiui reikėjo gero kadro, o man – pakalbinti darbininkus. Lipti teko kokio metro pločio laiptais, kurie buvo sumontuoti palei sieną, bet jokių turėklų dar nebuvo, apačioje – gelmė. Pirmas kopė S.Jokužys su keliolikos kilogramų rankine ant peties, pilna fotografavimo technikos. Lipau jam iš paskos ir galvojau, kad tuoj mirsiu iš baimės. Beje, darbininkai tada man davė gabaliuką skardos, aš iš jos pasigaminau blizgę.