Lygiai dvidešimt metų Klaipėdos merus vežiojantis Rimantas Baužys į savo darbą žiūri itin atsakingai. Keturis vadovus – Silverijų Šukį, Eugenijų Gentvilą, Rimantą Taraškevičių ir dabartinį – Vytautą Grubliauską jis pažįsta gana gerai, tačiau per daug neatvirauja. Klaipėdietis yra delikatus ir santūrus žmogus, negailintis savo asmeninio laiko darbui. Jis ne tik atsakingas už tai, kad meras visur, kur reikia, atsidurtų laiku. Vyras šiuo metu rūpinasi sidabriniu "Volvo S80", kuris, jo žodžiais, negali "pavesti".

Dirba ir naktimis

– Vairuotojo profesija turbūt verčia apsišarvuoti kantrybe. Ką veikiate, kol laukiate mero?

– Kartais darbas tikrai monotoniškas. Sėdi lauki, sėdi lauki. Bet, kai tau penkiasdešimt, daug nepribėgiosi. Tai klausau radijo, skaitau laikraščius, kartais planšetėje žaidžiu žaidimus. Būna, kad netyčia belaukdamas užsnūstu.

– O kada tenka laukti ilgiausiai?

– Tuomet, kai meras lankosi Vilniuje ar komandiruočių metu. Kai esame vietoje, tai yra Klaipėdoje, galiu jį paleisti ir atvažiuoti, kada tik paskambins. Sostinėje niekur nepabėgsi – išvažiuoji anksti ryte ir grįžti tik vidurnaktį. Meras specialiai susidėlioja darbotvarkę taip, kad išvyka būtų kuo labiau užimta ir suspėtų atlikti visus darbus. Juk kasdien į Vilnių neprivažinėsi. Taip pat tenka vežti paryčiais, kai parskrenda iš komandiruočių. Tarkime, lėktuvas nusileidžia 1 val. nakties ir tu leki į oro uostą. O ką darysi?

– Kaip žmona reaguoja į jūsų darbą? Nepyksta, jei užtrunkate?

– Ji per tiek metų apsiprato. Pradėjau dirbti vairuotoju tik grįžęs iš armijos, būdamas dvidešimties. Iš pradžių vežiojau medicinos seseles, gydytojus. Tuo metu Kretingos gatvėje veikė vadinamasis sanitarinis autoūkis. Aptarnaudavome miesto poliklinikų, ligoninių personalo darbuotojus. Taip besidarbuojant vienas pažįstamas paklausė, ar norėčiau dirbti merijoje. Sudvejojau, baisu pasirodė vežioti merą, juk – valdžia. Ilgai mąsčiau, ar aš sugebėsiu. Tai buvo savotiškas iššūkis.

Vežiojo vogta "Audi"

– Bet sutikote?

– Taip. Tuo metu, 1995 m., kaip tik keitė mašiną. Savivaldybė įsigijo 1992-ųjų gamybos juodą "Audi 100" markės automobilį. Tokia graži mašina pasirodė, kaip nesusigundysi? Klaipėdoje tik kelios tokios tebuvo. Dirbti aš atėjau lapkričio gale. Labai tiksliai tai prisimenu. Pirmasis mano vežiotas meras buvo Silverijus Šukys. Bet po pusantrų metų jį pakeitė Eugenijus Gentvilas. Anksčiau viena mero kadencija trukdavo trumpiau nei dabar – tik dvejus metus. Atėjus E.Gentvilui, buvo patvirtintas keturių metų kadencijos laikas. S.Šukys buvo savotiškas – psichologas, blaivininkas, visai negėrė, nerūkė. Vos pasibaigus renginiui, iškart skubėdavo namo.

– Turbūt "Audi" – ne tik graži, bet ir brangi buvo?

– Jau nebeprisimenu, kiek kainavo, gal apie 60 tūkst. litų. Bet nutarus ją perregistruoti sužinojome, kad mašina vogta. Paaiškėjo, kad automobilis yra įvirintais numeriais. Nors buvo pirkta konkurso būdu iš "Audi" centro. Tikrasis savininkas buvo vokietis, bet jis neatsiliepė į pareigūnų raginimus atsiimti mašiną, tai ji taip ir liko Klaipėdoje. Ir iki šiol matau miesto gatvėse. Su E.Gentvilu spėjome šia juoda šimtine įvairius Lenkijos miestus išnaršyti. Mat buvęs meras turėjo diplomatinį pasą – prie šalies pasienio parodydavo dokumentą, ir niekas mūsų netikrindavo. Miesto mero pareigas pradėjus eiti Rimantui Taraškevičiui, buvo nupirkta ryškiai mėlynos spalvos "Honda Accord". Miestiečiai iš tolo matydavo, kad meras važiuoja. Iš pradžių šiek tiek jaudinausi, bet visai normalus automobilis buvo. Svarbiausia, kad būtų saugi, ypač žiemą ir pašalus keliams. Važinėjau ja apie trejus metus. Na, o 2004 m. savivaldybė įsigijo dabartinę – naują sidabrinę "Volvo S80", kuria iki šiol vežioju V.Grubliauską. Kainavo, kiek žinau, apie 100 tūkst. litų. Patogus automobilis, yra kondicionierius ir autopilotas.

Anekdotų pasakotojas

– Kartais tenka važinėti autopilotu?

– Labai patogu. Autostradoje nustatai vieną greitį ir važiuoji. Šiaip tai nelakstome, visada stengiamės išvykti laiku. Paprastai automagistralėje renkuosi optimalų 110 kilometrų per valandą greitį. Jaučiu didelę atsakomybę, juk ne paprastą žmogelį vežioju. O kad ir paprastą...

– Daug laiko tenka praleisti kelyje?

– Jei vykstame į Vilnių, tai mažiausiai septynias valandas per dieną. Jei į užsienį, pavyzdžiui, Gdynę ar Gdanską, užtrunka dar ilgiau. Su E.Gentvilu esame važiavę į Malborką. Matyt, toliausiai su meru nukakome iki Mogiliovo Baltarusijoje, apie 800 km. Ten vyko miesto dienos, identiškos mūsų Jūros šventei. Žinoma, tokios kelionės paprastai būna su nakvyne. Kartais per mėnesį nukankame ir apie 3–4 tūkst. km. Tai priklauso nuo komandiruočių skaičiaus, kurios "suvalgo" daugiausia laiko ir degalų.

– Ar pretenduodamas dirbti vairuotoju sulaukėte specifinių reikalavimų?

– Tiesiog turiu nuolat būti pasitempęs – vilkėti kostiumą, ryšėti kaklaraištį. Buvau įspėtas, kad kartais reikės atidaryti dureles, bet tai nėra būtina. Nebent iš mandagumo moteriai ar kokiam diplomatui. Dabar jau atpratau nuo kaklaraiščio, leidžiu sau būti laisvesniam. Visi merai buvo žmoniški ir konfliktų neturėjome.

– O ką kelionių metu veikia meras?

– Kartais tiesiog plepame. Būna, kad varto dokumentus, ruošiasi būsimam susitikimui. Jo telefonas netyla, tai nespėja atsiliepinėti. Jis nemoka atsakyti, todėl kviečiamas stengiasi suspėti į visus renginius. Kartais net pavalgyti neturi kada. R.Taraškevičius mėgdavo pasakoti anekdotus, V.Grubliauskas irgi juokingų istorijų mesteli. O Silverijaus neprisimenu.

– Dažnai tenka užkandžiauti automobilyje?

– Būna, kad neturėdami laiko sustojame degalinėje ir ten sukertame kokį sumuštinį. Pats į darbą stengiuosi atsinešti maisto. Negali žinoti, kada paskambins meras ir reikės išvažiuoti. Ne viską galima suplanuoti iš anksto.

Nekalbumas – privalumas

– Kokį, jūsų manymu, garbingiausią žmogų yra tekę vežti?

– Gal ministrą. Dabar jau nepamenu, per tiek laiko juk visko nutiko. Pernai senovine mašina per Klaipėdos pilies džiazo festivalio dvidešimtmetį vežiau visus Klaipėdos merus. Tik vienas – Benediktas Petrauskas – buvo "ne mano". Gana įdomi patirtis.

– Ar buvote kada patekęs į avariją?

– Ačiū Dievui, ne. Ir banditai niekada nesivijo. Tik audi šimtinę man liepdavo akyliau saugoti, tuomet juk buvo neramūs laikai. O volvas – retai vagiama mašina. Šiaip gyvenime būna visokių situacijų. Pavyzdžiui, ekstremalių oro sąlygų, kai tenka įsitempti. Arba koks gyvūnėlis kelią perbėga.

– Pareigūnai jau turbūt atpažįsta volvą ir yra atlaidesni?

– Žino, bet baudų kartais neišvengiame. Už greitį neseniai nubaudė Rygoje. Prisipažinsiu – pasiėmiau merą, išvažiavau iš Rygos oro uosto ir netikėtai užsišnekėjome. Nepamačiau stovinčių pareigūnų ir mus staigia sustabdė. Paaiškėjo, važiavau 69 kilometrų per valandą greičiu, nors reikėjo neviršyti 50-ies.

– Turbūt vairuotojas žino nemažai paslapčių: su kuo meras susitinka, ką veikia...

– Be abejonės. Bet nuo pat pradžių stengiuosi tiesiog gerai atlikti savo darbą ir į merų pokalbius nesigilinu. Kas pro vieną ausį įeina – pro kitą išeina, todėl ir dirbu tiek metų. Manimi, matyt, pasitiki.

Jaučiasi naudingas

– Dažnai tenka dirbti savaitgaliais?

– Anksčiau tikrai taip. Dabar, kai vadovauja V.Grubliauskas, jau rečiau. Mano darbo valandos – nuo 8 ryto iki 17 val., bet tai nieko nereiškia. Reikia dirbti, ir dirbu – nesvarbu, šventės ar savaitgaliai. Atsimenu, prieš tai buvęs meras ir per atostogas paprašydavo pagelbėti, jei koks ministras atvažiuodavo. Negaliu nesutikti. Valdžia. Dabartinis meras neretai vairuoja pats ir neužlaiko.

– Atlygis motyvuoja dirbti?

– Maži tie atlyginimai, taupo, matyt, kažkam. Bet dirbsiu, kol sveikata leis.

– Ar merui tikrai reikalingas vairuotojas? Tai nėra prabanga?

– Manau, kad ne. Dažnai jis tiesiog visur nesuspėja. Laksto iš renginio į renginį, o vietų stovėjimo aikštelėje nėra. Tai aš esu tas pagalbininkas, kuris ne tik jį saugiai nugabena, bet tvarkingai pastato automobilį. Iš tiesų jaučiu, kad esu naudingas.

– Esate ne klaipėdietis. Kaip atvykote į uostamiestį?

– Būdamas dešimties atvažiavau iš nedidelio Telšių rajone esančio Brėvikių kaimelio. Jį sudarė trys keturios trobos. O į Klaipėdą atvykau vienas, baigęs tris klases. Kadangi tėvai tuo metu Melnragėje statėsi namą ir buvo bebaigią jį įrengti, turėjau kur apsistoti. Sesuo labai ragino išvykti, nors mane taip traukė kaimas. Tik prasidėdavo atostogos, iškart lėkdavau pas tėvus. Bet mane prižiūrėjo sesuo, buvusi man tarsi antra mama. Klaipėdoje susipažinau su savo žmona, kuri šiuo metu dirba buhaltere mokykloje. Ji irgi apsikrovusi darbais. Taigi jei baigiu anksčiau ir paskambinu – didelė tikimybė, kad bus užsiėmusi, žodžiu, gerai supranta ir mane.

Vizitinė kortelė

Gimė 1965 m. Brėvikiuose, Telšių rajone esančiame kaime.

Mokėsi Klaipėdos S.Dacho progimnazijoje.

Baigė Klaipėdos 1-ąją profesinės technikos mokyklą ir įgijo tekintojo specialybę.

Dvejus metus atliko privalomąją karinę tarnybą Rusijoje.

Vedęs, turi du vaikus.