"Pagaliau nebesijaučiu kaip idiotas, kai kostiumuotas vaikštau tarp įdegusių poilsiautojų", – juokėsi Neringos meras Darius Jasaitis. Prieš septynis mėnesius šį postą užėmęs 39-erių vyras, regis, jau įprato būti gražiausio Lietuvos kurorto vadovu. Tik apgailestavo, jog nebelieka laiko pomėgiams. "Užtat daugiau gyvų briedžių vaikšto", – visose situacijose gerąją pusę stengiasi įžvelgti D.Jasaitis.

Aprodo perimetrą

– Tai kokie buvo tie septyni mėnesiai?

– Turiu pripažinti, kad mero kėdė – labai kieta. Galbūt dėl to, kad į viską labai jautriai reaguoju, išgyvenu dėl tos mūsų Neringos. Matyt, tokia savijauta dar ir todėl, kad meru tapau žiemą, o staiga ir pavasaris, vasara – įtampa tik didėjo, darbų daugėjo, nebėra šeštadienių ir sekmadienių. Namuose nebūnu, šeimos nematau. Į darbą išvažiuoju 7 valandą ryte, grįžtu vidurnaktį. Ką veikiu? Perimetrą aprodau. Pavyzdžiui, neseniai naktį vežiau ministrą parodyti, koks prastas yra dviračių tako tarp Preilos ir Pervalkos ruožas, kad reikia pinigų jo remontui. Naktį vežiau, nes dieną juk važinėja dviratininkai, tai automobiliu neatvažiuosi. Laukiu rudens, gal tada pavyks nors kiek atsikvėpti. Ir dar bus smalsu nuvažiuoti į Vilnių, susitikti su politikais, kurie vasarą lankėsi Nidoje, ir jų paklausti, ar prisimena, ką pažadėjo.

– O ko tikėjotės, kai sutikote užimti mero postą?

– Skaudžiausia tai, jog teko suprasti ir susitaikyti su tuo, kad meras neturi tiek galių, kiek įsivaizdavau. Atrodė, kad ateini, sakai, jog darome, ir padaryta. Tačiau iš tiesų – nieko panašaus. Gal kituose miestuose kitaip, bet Neringa maža, vieni kitus pažįsta. Jei susipyko kaimynai, jie eina aiškintis pas merą, jei žmogui prakiuro namo stogas, jis eina pas merą prašyti pinigų remontui. Sakau, negaliu duoti, ne savivaldybės funkcija remontuoti privataus namo stogą. Ir išgirstu: "Bet anksčiau visi juk duodavo".

Išlipo iš "leksuso"

– Matyt, ir nuspręsti kandidatuoti į mero postą nebuvo lengva, juk prieš jus savivaldybei vadovavo tokios asmenybės kaip Stasys Mikelis ir Antanas Vinkus?

– Ši aplinkybė man padeda. Save raminu, kad bet kas, kuris būtų atėjęs dirbti meru po tokių asmenybių, atrodytų prasčiau nei jos, nes jų tiesiog neįmanoma pranokti. Dažnai A.Vinkaus klausdavau, iš kur jis semiasi tiek energijos, kad sugeba vos ne vienu metu būti keliose vietose. Jis tik nusišypsodavo ir sakydavo: "Išmoksi. Nebendrauk per ilgai, tačiau mylėk žmones, skirk kiekvienam laiko".

– Oficialioje jūsų biografijoje parašyta, kad 1993-iaisiais, kai jums buvo 20 metų, privačioje bendrovėje, kurios akcininku esate, pradėjote dirbti žveju motoristu. Esate dirbęs ir miškininku. Kaip atsidūrėte politikoje?

– Dirbti tikrai pradėjau anksčiau nei 20-ies, tik, matyt, gal nelabai oficialiai, tai ir neįrašyta į biografiją. Kai man buvo 18 metų, vieni didžiausių alaus gamintojų Lietuvoje man siūlė tapti jų atstovu pajūrio regione, patys su tėvais turėjome barą paplūdimyje ir labai neblogai verslas sekėsi. Tačiau išvažiavau mokytis į Kauną – Žemės ūkio akademijos Miškininkystės institutą. Kai grįžau, daugelis verslo nišų jau buvo užimtos, tos bendrovės direktorius, kuris siūlė tapti jų atstovu pajūryje, buvo miręs ir manęs niekas neprisiminė. Tada ir pradėjau žvejoti. Sekėsi tikrai gerai, tačiau verslas manęs visiškai nebuvo įtraukęs, laiko likdavo ir visuomeninei veiklai. Mano tėvelis buvo Neringos savivaldybės tarybos narys. Kiekvieną kartą laukdavau jo grįžtančio iš posėdžių, nes mažame miestelyje greitai pasklisdavo kalbos, jog politikai priimdavo nelogiškų sprendimų. Tėtis grįždavo, o aš sakydavau: "Ar kvaili jūs ten visi, kaip galite už tokius sprendimus kelti rankas?" Tėvelis kaskart ramiai ištardavo, kad meldžia Dievo ir linki man patekti į savivaldybės tarybą tam, jog suprasčiau, kad į posėdį ateini turėdamas savo nuomonę, o išeini jau su kita. Įstoti į partiją pakvietė šviesaus atminimo S.Mikelis, jo autoritetui niekas negalėdavo atsakyti neigiamai. Taip 2007 metais ir buvau išrinktas į savivaldybės tarybą. Ir tėtis tikrai buvo teisus – į posėdį eini turėdamas vieną nuomonę, o balsuoji kitaip. Matyt, todėl, kad prieš tai tiesiog trūksta informacijos.

– Ar gaunate nuo žmonių pylos?

– Ir dar kiek! Tada aiškini neringiškiams, kad kitaip elgtis negalime, nes taip balsuoti turime todėl, kad tokie įstatymai. Žmonės tada rėžia iš peties: "Ir kam jūs iš viso reikalingi?" Jie iš dalies teisūs, nes savivaldoje yra labai mažai savivaldos. Tačiau koks džiaugsmas užplūsta, kai padarai ką nors konkretaus, apčiuopiamo. Pavyzdžiui, atsisakiau važinėtis tarnybiniu "leksusu", taip per mėnesį sutaupome po daugiau nei 3 tūkst. litų, todėl atsirado pinigų įrengti lauko treniruoklių komplektą. Geromis sąlygomis nupirkome mobiliojo ryšio paslaugą, atsirado pinigų dar vienam treniruoklių komplektui. Pavyko pasiekti, kad būtų suremontuotas dviračių tako ruožas tarp Preilos ir Nidos. Remonto laukia dar vienas keliukas ir sulauks. Tokie darbai ir teikia džiaugsmą, pasitenkinimą, suvokimą, kad vis dėlto kažką gali.

Žmoną parsivežė iš Kauno

– Regis, esate nepataisomas optimistas, nenuleidžiantis rankų bet kokioje situacijoje. Tačiau prieš porą metų vieno socialinio tinklo savo paskyroje parašėte gana riebiai: "Vakar padėtis šū...na, šiandien padėtis šū...na, ryt garantuotai padėtis šū...na – atrodo, situacija stabilizuojasi" (kalba sušvelninta – V.S.). Ir kodėl ta situacija buvo tokia?

– Ar tikrai taip parašiau? Prisiminiau – taip aš apibūdinau Kuršių nerijos tvarkybos plano rengimo procesą, kuris nė kiek nejudėjo iš vietos. Tiesa tokia, kad ir dabar situacija šū...na – tikrąja šio žodžio prasme. Planas parengtas ir tapo aišku, kad Kuršių nerijoje reikia nugriauti 21 pastatą. Kompensacijas savininkams mokės valstybė, vadinasi, jūs ir aš, o mano tėvui bus sumažinta pensija. Tai ar situacija gera? Ir viskas tik dėl vienos moters iš Saugomų teritorijų tarnybos užsispyrimo, o ne kažkokios grėsmės Neringai. Man sako, kad blogai elgiuosi taip viešai kalbėdamas, kad niekur negausiu darbo, bet kitaip negaliu. Jei blogai, tai ir sakau, kad blogai, o apie pasekmes, kurios manęs laukia, negalvoju, nes neturiu laiko.

– Pastudijavus jūsų biografiją nustebino faktas, kad esate labai pastovus – Neringoje gimėte, užaugote, joje gyvenate ir dabar. Niekur kitur netraukia?

– Pridėkite ir tai, kad dar ir žmoną į Preilą parsivežiau. Su Indre ir susipažinome paplūdimyje, nes ji Preiloje atostogaudavo su tėvais, bet buvo kaunietė. Studijuodami susituokėme, apsigyvenome Preiloje. Pirmuosius penkerius metus žmonai buvo stresas. Ji – miesto mergina – apsigyveno tokiame miestelyje, kurį žiemą gali pereiti skersai, išilgai ir nesutiksi jokio žmogaus. Lenkiu galvą prieš savo žmoną, kad ji tai ištvėrė, prisitaikė ir nepabėgo. Šiuo metu  ji dirba Neringos savivaldybėje. Tikiuosi, kad yra laiminga, o man reikia pasistengti daugiau laiko praleisti namuose. Su Indre susilaukėme dviejų vaikų. Dukrai Karolinai jau 19 metų, ji įstojo mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir rudenį paliks mūsų lizdą. Sūnui Audriui – 17 metų. Jis veiklus vaikinas, vasaromis dirba, pardavinėja žuvis. Jo siekis – tarnauti Lietuvos kariuomenės Karinėse jūrų pajėgose.

– Minėjote, kad studijavote Kaune. Įprasta, kad iš mažesnių miestų į didesnius studijuoti atvykę jaunuoliai juose pasilieka ir baigę studijas. Kodėl grįžote į Preilą?

– Labai mėgstu ir myliu mišką, grybauti, žiemos neįsivaizduoju be stintų žvejybos, mėgstu rinkti gintarus. Tai ką Kaune man reikėtų daryti? Todėl net nekilo svarstymų, ir grįžome į Preilą.

– Tai studijų metai Kaune buvo kančia be grybų ir stintų?

– Oi ne, buvo linksma. Juk buvau studentas.

Žvaigždžių liga neserga

– O kaip be gamtos gyventi negalintis žmogus ištveria tai, jog dienų dienas reikia leisti kabinete?

– Nemeluosiu, tikrai sunku. Net liūdna tampa, kai pagalvoju, kad šiemet nebuvau žvejoti ešerių, iš jūros traukti plekšnių. Tačiau vis viliuosi, kad atsigriebsiu. Gal jau tikrai turėsiu laiko žiemą išsiruošti į stintų žvejybą. Ir grybauti dar nebuvau, o užpernai tiek buvau pririnkęs baravykų, kad nebežinojome, kur dėti. Medžioklėje paskutinį kartą buvau prieš dvejus metus ir tik todėl, kad į Neringą atvyko Klaipėdos universiteto rektorius pasižiūrėti, kaip medžioklė vyksta įstaigai priklausančiuose plotuose. Abu su rektoriumi buvome be šautuvų. Pasišnekėjome, žvėris medžiotojams pavarėme.

– Mačiau nemažai jūsų nuotraukų iš kelionės po Ameriką. Mėgstate keliauti?

– Amerikoje jau 10 metų gyvena mano brolis, tad vykome jo aplankyti, o jis mus pavežiojo po šalį. Gražu, tačiau nenorėčiau gyventi Amerikoje, tai tikrai nėra svajonių šalis. Ji taip vadinama todėl, kad žmonės gerai uždirba. Tačiau ir Lietuvoje jie uždirbtų tiek pat, jei artų taip, kaip Amerikoje. Ten krūviai – nežmoniški, tačiau, aišku, už viršvalandžius yra mokama, vertinamas faktiškai atliktas darbas. Jei tokia tvarka būtų Lietuvoje, ir joje ne tinginiai gerai uždirbtų.

– Jei jau vėl prakalbome apie darbą, taip ir knieti paklausti – ar sieksite mero pareigų ir antrą kadenciją?

– Atvirai pasakysiu – nežinau. Aš kartais net pagalvoju, ar tikrai noriu išdirbti ir visą šią kadenciją, nes tempas toks, jog atrodo, kad Žemė pradėjo greičiau suktis, išgyvenu tarsi kokią "Švilpiko dieną". Niekada nesirgau žvaigždžių liga, man nereikia garbės, postų. Mero atlyginimas į rankas – 3 tūkst. litų. Susimoki mokesčius, ir pinigų užtenka dar pusei mėnesio, bet kažkaip sukamės. Jei matysiu, kad yra žmogus, kuris geba už mane geriau tvarkytis, tą pačią sekundę jam paspausiu ranką ir užleisiu vietą.

Vizitinė kortelė
1973 m. lapkričio 3 d. gimė Neringoje, Preiloje.
1993 m. pradėjo dirbti bendrovėje "Edita" žveju motoristu.
1995–1996 m. buvo Kuršių nerijos nacionalinio parko miškų urėdijos darbininkas miškininkas.
Nuo 1995 m. – Neringos savivaldybės administracijos kasininkas inspektorius.
Nuo 2008 m. –  Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) vadybininkas administratorius.
2012 m. sausio 24 d. išrinktas Neringos savivaldybės meru.