Klaipėdiečiui Vasilijui Safronovui vos 27 metai. Jo biografija stebina ne asmeninių faktų gausa, o stulbinamu mokslo darbų, kurie jau įvertinti ne tik Lietuvoje, skaičiumi. Netrukus jam bus įteikta ir solidi I.Kanto premija Vokietijoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1984 m. liepos 21 d. Klaipėdoje.

Baigė „Smeltės“ vidurinę mokyklą.

2002–2006 m. studijavo Klaipėdos universitete.

2007 m. apgynęs darbą „Santykis su praeitimi pokario Klaipėdoje: atminimo politika ir paminklosauga“, įgijo istorijos magistro kvalifikacinį laipsnį ir įstojo į jungtinę Lietuvos istorijos instituto ir KU istorijos krypties doktorantūrą.

2008 m. gavęs Goethe instituto stipendiją, stažavosi Berlyne.

Nuo 2008 m. dirba dėstytoju KU Humanitarinių mokslų fakultete, Istorijos katedroje.

Nuo 2010 m. Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslinis darbuotojas.

Nuo 2010 m. KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto tarybos narys.

2011 m. apgynė humanitarinių mokslų srities istorijos krypties daktaro disertaciją „Tapatybės ideologijų konkurencija Pietryčių Baltijos jūros regiono mieste: XX amžiaus Klaipėdos atvejo tyrimas“.

2012 m. gegužę tapo vienu iš 7 Lietuvos jaunųjų mokslininkų, kurio disertacija pripažinta geriausia savo srityje.

Istorijai subręsta jauni

– 27 metų mokslų daktaras – nebloga pradžia. Prisiminus A.Šapoką, jis savo garsiąją „Lietuvos istoriją“ išleido irgi sulaukęs panašaus amžiaus.

– Yra daugybė pavyzdžių, kai būdami tokio amžiaus istorikai subręsta mokslinei veiklai.

– O kaip jums pačiam atsirado tas domėjimasis istorija, poreikis tai žinoti?

– Tas domėjimasis istorija prasidėjo jau mokykloje. Paskui įstojau į universitetą, tikslingai pasirinkdamas tą specialybę. Klaipėdoje gimiau, Klaipėdoje augau, bet tai nereiškia, kad mano pasaulėžiūra apsiriboja tik Klaipėda.

– Bet juk akademinis darbas – sunkus dalykas. Juk ne kiekvienam užtenka kantrybės kiekvieną sakinį, jo patikimumą įrodinėti šaltiniais?

– Jis tuo ir įdomus. Nes tai, kas kartais pateikiama viešojoje erdvėje, ne visada yra tiesa. Egzistuoja dokumentai, kuriuose rašoma visai kitaip.

Nebijoti išgirsti tiesą

– Kokia jūsų kaip istoriko nuomonė: ar reikia šiandien viešojoje erdvėje erzinti visuomenę, iškeliant nelabai patogias temas?

– Svarbu suvokti, ko mes siekiame. Jei mūsų siekis gyventi patogiai, kad istorija mums gyvenimo nejauktų, kad mes tik didžiuotumės, kas vyko praeityje, ar siekiame, kad vis dėlto istorija taptų mūsų vertybių orientyru dabartyje. Jei laikomės šios krypties, negalime vengti nepatogių klausimų. Kad ir to paties lietuvių dalyvavimo holokauste. Primityvus vaizdinys yra toks – lietuviai sovietų ir vokiečių aukos, jie mus privertė tai daryti. Na, galbūt kas nors ten ir dalyvavo, bet ne mes patys. O juk, pasižiūrėjus giliau, visa tai jau ateina iš XIX amžiaus tam tikrų kultūrinių suvokimų. Ir ta vokiečių okupacija buvo tik kibirkštis holokaustui. Tai tik vienas pavyzdžių.

– Kodėl, istorikų nuomone, žydų tauta sukėlė lietuviams tokias emocijas?

– Sukėlė dėl to, kad jie buvo kitokie. Nes jie išsiskyrė iš visų. Nes tradicinis lietuvio būdas kaime yra valstietiškas, tradicinis darbas – žemės apdirbimas. O žydai žemės nearia, sekmadieniais į bažnyčią nevaikšto, jie išsiskiria.

Mokykla sustabarėjo?

– Kalbama, kad šiandieninėje Lietuvos mokykloje formuojamos konservatyvios pažiūros. Ar tai tiesa?

– Tuo metu, kai mokomasi mokykloje, viskas yra pateikiama taip, kad dėl nieko nekiltų klausimų. Apskritai visa istorijos dėstymo programa mokykloje yra orientuota į tai, kad žmogus ateitų ir išlaikytų egzaminą ir, aišku, jis turi iškalti tam tikrus dalykus, aksiomas, dogmas, taip buvo, ir viskas. Kai jie ateina į universitetą, prasideda problemos. Mes jiems sakome: gal palaukite, gal apsvarstykite, apgalvokite, gal kelkime klausimą, ar tikrai taip yra.

– Klausimų kelti mokykloje nemoko. Nuo ko tai priklauso, nuo personalijų – pedagogų, ar yra dar kažkas giliau?

– Negalima sakyti, kad kažkas konkrečiai kaltas, nes čia susipina daugybė veiksnių. Yra nemažai pedagogų, kurie visa tai kuo puikiausiai supranta ir jie bando suteikti daugiau pasirinkimo mokiniams, bet visas istorijos ugdymas mokykloje yra orientuotas į konservatoriškas pažiūras. Istorijos mokslas yra labai politizuotas. Pažiūrėkime, kaip moksleiviams yra pateikiamas sovietmetis. Nieko daugiau sovietmečiu nevyko, tik pasipriešinimas okupacijai, trėmimai ir taip toliau. Visas sovietmetis yra vien tik negatyvu, tarpukaris, atvirkščiai – vien tik pozityvu. Ir dabar į universitetą ateina žmonės su savo giliais įsitikinimais, iš mokyklos atsinešę idėjas, kad sovietmečiu viskas buvo blogai ir mes labai kentėjome. Visi tie dalykai yra neatsitiktiniai. Esu rašęs straipsnį „Atminties politika dabarties Lietuvoje“, kur per pastaruosius dešimtmečius iš visų tų duomenų, kuriuos man pavyko surinkti, tikrai galima susidaryti įspūdį, kad labai aiškiai tendencingai sukurta koncepcija nuo pat Sąjūdžio laikų ir palaikoma dešiniųjų jėgų bei jų politinio elektorato, kuris yra labai suinteresuotas pateikti vienokį savo vaidmenį, bet taip pat labai dažnai nutyli kitus dalykus.

Tęstinumo nėra

– Kalbant apie klaipėdiečių tapatybę nuo tų 1918 metų, kaip ji formavosi?

– Savo disertacijoje nagrinėjau, kaip viešoje erdvėje buvo kuriamos tam tikros reikšmės, kurios tą mūsų tapatybę orientuoja. Šiandien klaipėdiečiai – tokie pat žmonės, kaip ir visoje Lietuvoje, yra čia ir konservatyvių pažiūrų. Tas konservatyvumo elementas nėra toks ryškus, kaip kitur. Jei pažiūrėtume to paties Persitvarkymo sąjūdžio kūrimosi laikotarpį, tai Klaipėdos sąjūdžio grupė savo pažiūromis buvo kur kas liberalesnė nei Kaune.

– Dabar dažnai pasigirsta, kad Klaipėda nuo seno buvo daugiatautis miestas, kuriame vyravo pakantumas skirtingo mąstymo žmonėmis. Todėl Klaipėdą mėgstama vadinti liberalų forpostu. Kiek tiesos šiuose pamąstymuose?

– Nieko bendra su anais laikais čia nėra. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje visiškai pasikeitė žmonės ir tikrai kažkokio tęstinumo dirbtinai ieškoti nereikia. Vienintelis dalykas, kad čia sovietmečiu nebuvo taip aiškiai artikuliuojama tarpukario Lietuvos alternatyva, kurios pagrindas buvo palaikomas Kaune ir Vilniuje. O Klaipėdoje tai buvo išvystyta gerokai silpniau.

– Gal tai ir lėmė liberalių pažiūrų formavimąsi mieste?

– Neaišku, kiek čia to liberalizmo. Partijoms, žinoma, labai patogu kalbėti, kad Klaipėda – liberalus miestas, nes jie tikisi tokia retorika paveikti rinkėjus, ir jiems tai iš dalies pavyksta.

Paveldą saugojo ne klaipėdiečiai

– Kaip Klaipėdoje pavyko išsaugoti tą senąjį vokišką paveldą, juk nuostata buvo, kad viskas nevertinga?

– Praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Klaipėdoje vyko avarinių namų likvidavimo kampanija. Senamiestyje planuota nugriauti apie 400 pastatų. Beveik tuo pat metu prasidėjo paminklosauginis judėjimas, kuris aiškiai pasakė, kad tai yra vertybė. Jie paveikė ir tuometę Klaipėdos miesto administraciją, kuri ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad griovimas būtų sustabdytas.

– Kam kilo iniciatyva saugoti Klaipėdos paveldą?

– Tikrai ne klaipėdiečiams, nes jiems tai buvo nelabai svarbu. Iniciatyva atėjo iš Vilniaus ir iš Kauno. Ten paveldosaugos institucijos veikė jau anksčiau. Jie rengė tyrimus ir Klaipėdoje, tai buvo tie žmonės, kurie įtikinėjo tuometę Klaipėdos valdžią, kad pagaliau imtųsi tvarkyti senamiestį. Savo prisiminimuose buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys maždaug taip viską pateikė – nuėjau ant Jono kalnelio, atsistojau ir štai man stuktelėjo į galvą, kad reikia atstatyti senamiestį. Nieko panašaus nebuvo. Teko labai ilgai vietinius įtikinėti to imtis ir jie apsisprendė tvarkyti senamiestį tik po ilgo laiko.

Disertacija – atradimas

– Disertacijos tema „Tapatybės ideologijų konkurencija Pietryčių Baltijos jūros regiono mieste: XX amžiaus Klaipėdos atvejo tyrimas“. Kokiais šaltiniais rėmėtės?

– Vienas pagrindinių šaltinių – periodinė spauda. Nes joje atsispindi ne tik tam tikro laikmečio įvykiai, bet vienokie ar kitokie simboliai, praeities vaizdiniai. Aišku, tie vertinimai buvo ideologiniai. O spauda yra vienas šaltinių, kuris leidžia atskleisti, kaip tie vertinimai keitėsi. Tai, ką padariau, nauja, ir visa disertacija man – tarsi atradimas.

– Vos daugiau nei prieš savaitę jūsų disertacija Lietuvoje pripažinta viena geriausių savo srityje. Žinome, kad jums paskirta ir I.Kanto premija Vokietijoje.

– Ta premija yra paskirta, tik dar oficialiai neįteikta. Tai įvyks birželio 15 d. Vokietijoje. Tačiau pinigai atiteks ne autoriui. 2013 metais Vokietijoje bus išleista knyga „Praeitis kaip konflikto šaltinis“, parašyta mano disertacijos pagrindu. Jau pradėtas vertimas. Tie premijos pinigai ir bus skirti tai leidybai.