– Pasirodė informacijos, kad ruošiatės imtis darbų rekonstruojant Klaipėdoje esantį Herkaus Manto g. 1 pastatą. Kada galima būtų tikėtis darbų pradžios, kas bus po rekonstrukcijos?
– Tai mūsų seniai gvildenta idėja, norai prie istorinio „Victorios“ viešbučio atstatyti ir senąjį Herkaus Manto g. 1 pastatą. Deja, supratus, kad su šio pastato rekonstrukcija susijęs projektas nebus lengvai įgyvendinamas, teko jį atskirti, kad netrukdytų viešbučio rekonstrukcijai.
– Kas sutrukdė ir kodėl galvojote, kad nepavyks viską įgyvendinti vienu metu?
– Pradžioje įstrigome su butų pardavėjais, nes kai atskleidėme savo planus, keletas buvusių savininkų ženkliai pakėlė butų pardavimo kainas. Supratome, jog numatytas finansinis modelis griūva. Kad nereikėtų atidėlioti viešbučio rekonstrukcijos, projektą padalinome į dvi dalis, o šiandien galvojame, kad teks dalinti net į tris dalis.
– Kodėl dabar projektą dalinate į tris dalis. Kodėl toks sprendimas?
– Kad galima būtų išryškinti, atstatyti senojo pastato vaizdą, architektai pasiūlė tarp viešbučio ir to namo suprojektuoti intarpą, skiriantį šiuos du pastatus. Mūsų supratimu, tai geras architekto Edmundo Andrijausko pasiūlymas. Jis išryškina to meto architektūrą šiuolaikiškos architektūros intarpu. Vieta įpareigoja, kad vizualinis vaizdas būtų gražus, akį traukiantis, primenantis ne tik šių dienų statinius, bet ir tų laikų architektūrą.
Jau keletą metų kalbamės, deramės, bet rezultatas vienas ir tas pats: tau reikia, mokėk „kosminę“, tai yra rinkos neatitinkančią kainą.
– Kada planuojate pradėti šiuos darbus? Dabar vaizdas tikrai keliantis daug klausimų. Atrodo, kad pastatas neprižiūrimas, apleistas, gadinantis miesto ir šalia esančio viešbučio įvaizdį.
– Dar nežinau, kada pradėsiu, todėl ir sakau, kad bus trys, o gal ir keturi etapai. Kalbinau bendrasavininkes (tai Rima Stonienė, Birutė Vaišvilienė), jų atstovą Kazį Vaišvilą dėl pardavimo galimybės, galimą kitų patalpų sukeitimą ar dar kokius nors abipusiškai naudingus mainus ir t. t. Tačiau man nepavyko rasti abipusiškai palankaus sprendimo. Esame tiesiog priversti eiti kitu, ilgesniu, reikalaujančiu daug kantrybės keliu.
– Kaip dažnai tokiais atvejais būna, tikėtinas pagrindinis nesutarimo klausimas – vienos pusės norai, o kitos šalies pasiūlytos sumos skirtumas. Ar tai pagrindinė priežastis, trukdanti projekto eigai?
– Net nežinau, ką atsakyti. Aš asmeniškai žinau, ko noriu, ką galiu, ko vienokiu ar kitokiu žingsniu siekiu, koks galutinis tų darbų ar eigos tikslas ir t. t. Už kitus kalbėti, tuo labiau giliau suprasti jų siekius ir norus, aš negaliu. Jau keletą metų kalbamės, deramės, bet rezultatas vienas ir tas pats: tau reikia, mokėk „kosminę“, tai yra rinkos neatitinkančią kainą, nes tau to reikia. Viešame portale „Aruodas“ jų prašoma kaina – 2,95 milijono eurų. Už 360 kvadratinių metrų plotą tokia kaina man atrodo nereali. Suprantama, jie – savininkai, toks jų sprendimas, tai jų nuosavybė. Blogiausia tai, kad dabar bendravimas su jais vyksta tik per advokatus, visa proceso eiga yra blokuojama, dėl to prireiks daug laiko ir kantrybės, kol prasidės realūs darbai. Jei prašoma kaina būtų reali, gal kas nors jau seniai būtų visa tai nupirkęs. Man dar geriau būtų, jei iš išorės kas nors nupirktų, būtų mažesnės investicijos, o naujasis savininkas pirkdamas turėtų savo viziją, kaip tą turtą vystyti, kad jis ilgalaikėje perspektyvoje būtų nešantis naudą naujiems šeimininkams, miestiečiams, lemtų svečių trauką į jaukią laisvalaikio vietą, o ne antisanitarinėmis sąlygomis egzistuojančią maitinimo įstaigą. Belieka, naudojantis proga, kreiptis į bendrasavininkių atstovą K. Vaišvilą, kuris save laiko rimtu nekilnojamojo turto vystytoju Klaipėdoje: gal atsiųskite kokią nors brigadą ir sutvarkykite savo pirmojo aukšto fasadą, kad miestiečiai negalvotų, jog tai A. Tuma visai apleido ir netvarko miesto centre esančio namo.
Apie pastatą
Pastatas Herkaus Manto g. 1 buvo pastatytas 1939 m. Į jį tuomet persikėlė didžiausio Klaipėdos krašto dienraščio „Memeler Dampfboot“ akcinės bendrovės valdyba, redakcija, leidykla ir spaustuvė.
Tai buvo modernus keturių aukštų pastatas su rūsiu ir mansarda, trimis į gatvės pusę išeinančiais fasadais. Architektas – Herbertas Reissmannas. Jam pavyko suderinti skirtingas būsimo pastato funkcijas, pritaikyti būsimą pastatą prie bendros gatvės architektūros ir prieš jį stovinčio Taupomosios kasos pastato. Pirmajame aukšte įsikūrė dienraščio vadovai, AEG firmos salonas, Kaiser’s kavos parduotuvė bei vaistinė. Kituose aukštuose – patalpos leidyklos administracijai, redakcijai bei 3, 4 ir 5 kambarių butai. Palėpėje buvo įrengta ir nedidelių tarnybinių butų.
1944 m. pabaigoje evakavus iš miesto civilius, spaustuvės rūsiuose įsikūrė kariuomenės štabai. Pastatas nukentėjo nuo bombardavimo. 1944 m. spalio 19 d. buvo sugriautas šiaurinis pastato kampas.
Po karo apgriautas pastatas rekonstruotas – panaikintas erkeris, atsirado balkonai, o ant sienų – stalinizmo stiliui būdingos rozetės. Bandant priderinti buvusį leidyklos pastatą prie šalia stovinčio „Victorios“ viešbučio, pietiniame fasade atsirado piliastras. Pirmame aukšte buvo įkurtas gastronomas, taip pat atsirado butai.
Naujausi komentarai