Gilias muzikavimo tradicijas turinčioje Klaipėdoje gyvenantis ir dirbantis humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada sugeba džiazuoti istorijos temomis.

Miestiečiams – apie Klaipėdos praeitį

Prieš keletą metų istorijos mokslus kremtantys Klaipėdos universiteto studentai, paraginti V.Vaivados, rinkdavosi į „History džiazo“ vakarus, kur diskutuodami įvairiomis temomis laisvai improvizuodavo. Netikėti minties šuoliai neretai priversdavo galvą pasukti patį šių vakarų organizatorių.

V.Vaivada ieško neįprastų spalvų ir kalbėdamas apie miesto istoriją paties sumanytuose „Vakaruose su senąja Klaipėda“.

– Gal galėtumėte papasakoti apie šiuos vakarus?

– „History džiazo“ vakarų rengimą kol kas atidėjome vėlesniems laikams. Paskutinis jau įsibėgėjęs ir, manyčiau, pavykęs sumanymas, skirtas plačiajai visuomenei, – „Vakarai su senąja Klaipėda“. Kaskart pasiklausyti pasakojimų apie vis kitą mūsų miesto kampą susirenka daugiau ir daugiau žmonių. Kiekvieną pirmą mėnesio trečiadienį šeštą vakaro kviečiame į pačiame miesto centre, Žvejų gatvės antrame name, esančią Žemaitijos dailininkų sąjungos parodų galeriją. Čia po skliautais, apsuptiems meno kūrinių, labai jauku klausytis žinovų pasakojimų apie miesto praeitį. Kartais tai būna kalba apie kokį konkretų objektą, kartais – apie visą miesto kvartalą ar laikmetį bei jo atneštus pokyčius. Dažną kartą pasakojimas iliustruojamas skaidrėmis, o pirmąjį ateinančių metų susitikimą nuspalvins ir šio krašto dainos. Prieš auditoriją jau kalbėjo miesto praeities žinovai Dainius Elertas, Kęstutis Demereckas, jauni istorikai Liana Pušinskytė bei Vasilijus Safronovas.

– Pradėdamas kiekvieną šių vakarų bei pristatydamas pašnekovą jūs sugebate klausytojus nuteikti ne tik išgirsti pasakojimą, bet ir įsitraukti į diskusiją, patiems ieškoti atsakymų į specialistų dar neatsakytus klausimus. Šių vakarų metu tvyro ypač jauki atmosfera, o klausytojai, kad ir kas jie būtų, nesijaučia esą visiški neišmanėliai. Kas, jūsų manymu, tai lemia?

– Manau, taip yra dėl demokratiško pokalbio tono. Čia nėra aukštų tribūnų, pranešėjai kalba laisvai. Be to, auditorija dažniausiai nėra visiškai atsitiktinė. Ateina žmonės, kurie šį bei tą žino ir domisi miesto praeitimi. Beje, iš dalies šių vakarų krikštatėviu galima būtų vadinti ir dienraštį „Klaipėda“. 2002 metais ruošiantis minėti Klaipėdos 750 metų sukaktį laikraštis ilgą laiką šeštadieniais spausdindavo svarbiausias miesto praeities datas. Jas rasti ir susisteminti ėmėmės drauge su D.Elertu. Tas darbas pagimdė mintį apie vakarus plačiajai miesto visuomenei, kurių metu būtų kalbama apie miesto praeitį.

Telšiuose – istorinė sąmonė

– Akademinė bendruomenė jus pažįsta kaip Žemaitijos bei reformacijos žinovą.

– Studijavau istoriją Vilniaus universitete. Mano diplominio darbo bei disertacijos temos buvo apie radikaliąją reformaciją Žemaitijoje, dešimtmetį dirbau „Alkos“ muziejuje Telšiuose.

– Esate kilęs iš Telšių. Šis miestas Lietuvai davė garsius šiandienos istorikus Alfredą Bumblauską, Egidijų Aleksandravičių, Adomą Butrimą. Kaip manote, kas lemia tokią istorikų gausą šiame mieste?

– Manau, reikėtų ieškoti gilesnių šaknų. Juk Telšiuose XIX amžiaus pabaigoje susikūrė kultūros draugija „Kanklės“. Jos nariai buvo savosios tapatybės ieškotojai, o tos paieškos neišvengiamai vedė prie krašto istorijos pažinimo. XX amžiaus pradžioje mieste atsirado pirmasis muziejus mokykloje, kuris vėliau išaugo į „Alkos“. Jis vaidino didžiulį vaidmenį Telšių gyvenime. Po karo muziejininkai labai aktyviai dirbo ir sugebėjo miestiečius sudominti. Tai stimuliavo telšiškių istorinę sąmonę. Mano vaikystės laikais vaikai prašydavosi į muziejų talkininkauti.

– Gal su šiais istorijos korifėjais buvote draugai nuo vaikystės?

– Su A.Bumblausku gyvenome vienoje gatvėje, kartu su juo ir A.Butrimu žaisdavome, lankėme tą pačią Žemaitės vidurinę mokyklą. Tačiau tada apie istoriją kalbų neturėjome. Kai paaugome, A.Bumblauskas žaidė krepšinį ir buvo labai linkęs į vaidybą. Aš lankiau sporto mokyklą, žaidžiau tinklinį, o muzikos mokykloje mokiausi groti klarnetu. E.Aleksandravičiaus tada nepažinojau, nes jis mokėsi kitoje mokykloje ir gyveno atokiau. Vėliau, jau įstojęs į universitetą, sužinojau, kad A.Bumblauskas ir E.Aleksandravičius po studijų buvo ką tik tapę Istorijos fakulteto dėstytojais.

– Vadinasi, istorijos pasirinkimas jums nebuvo atsitiktinis?

– Ko gero, studijuoti istoriją mane pastūmėjo tarybinė kariuomenė. Tarnavau kariniame orkestre Vilniuje. Muzika mane išgelbėjo nuo sunkumų armijoje, bet kvailos virštarnybinių kalbos įvairiais istorijos klausimais atvedė į universitetą. Tiesa, mama vėliau pasakojo vos nenugriuvusi, kai sužinojo apie mano pasirinkimą. Man ji to neparodė. Labiausiai tėvai bijojo, kad nepasekčiau sesers pavyzdžiu ir nestočiau į Kūno kultūros institutą.

– Baigęs mokslus grįžote į gimtuosius Telšius?

– Turėjau galimybę rinktis, kur norėčiau dirbti, bet A.Bumblauskas papasakojo, kad nėra kam tvarkyti senojo dvarų archyvo. Tada neabejodamas grįžau namo. Dirbdamas „Alkos“ muziejuje turėjau progos ir pats organizuoti poeto Vytauto Mačernio muziejėlio ekspoziciją. Pamenu, tada kasdien gyvenome su šio poeto eilėmis. Tai buvo pamoka, kaip suformuluotą mintį įgyvendinti ekspozicijoje. V.Mačernio brolis buvo partizanas, tad buvome įspėti, kad muziejaus atidarymas įvyktų kuo tyliau. Išėjo priešingai – dalyvavo daug svečių.

Pradėjo nuo lentynų montavimo

– Kaip prigijote Klaipėdoje?

– Į uostamiestį atvažiavau pakviestas bendramokslio ir kolegos Alvydo Nikžentaičio. 1993 metais kūrėsi Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras. Dabar jis transformavosi į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą. Tai Klaipėdos universiteto padalinys. Pradžioje buvo daugybė ūkinių darbų, pradedant lentynų montavimu. Vėliau prasidėjo tikrasis darbas. Kūrėme biblioteką. Iš komandiruočių užsienyje mano bendradarbiai A.Nikžentaitis ir Syvenas Rouvelas grįždavo kaip ratuotos bitės – pilnais lagaminais knygų. Archyvą tebekuriame ir dabar. Vasarą su studentais turime savaitę archyvų praktikos. Tai būna sunkaus ir rimto darbo laikas, nuvykę į mažus Vakarų Lietuvos miestelius kopijuojame bažnytines knygas. Turime nemažą dalį Vilniaus universiteto bei kitų mokslo įstaigų sukauptų dokumentų kopijų.

– Esate žinomas ir kaip visuomeniškai aktyvus žmogus. Juk vakarai galerijoje nėra vienintelė Jūsų veikla, išskyrus tiesioginį darbą Klaipėdos universitete.

– Visa kita veikla yra, vaikiškai tariant, popamokinė. Esu Žemaičių kultūros draugijos valdybos narys. Esu ir Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Senojo malūno Tilžės gatvėje griovimas sunervino ir įtraukė mane į judėjimą paveldui saugoti. Pirmieji drąsūs žingsniai, kai surinkę kelis tūkstančius parašų pateikėme juos savivaldybei, kai organizavome viešą plytos nešimą bei kitas akcijas, buvo labai efektingi ir sulaukė atgarsio. Tačiau pamažu klerkai pagaliau priprato prie tokių miestiečių iniciatyvinės grupės paveldui saugoti veiksmų ir ėmė juos ignoruoti. Būdami šios grupės nariai užmezgėme ryšį su panašiomis organizacijomis visoje Lietuvoje. Taip gimė alternatyvi kultūros paveldo komisija, kurią trumpai vadiname „Alternatyva“. Dabar ji veikia prie Kultūros paveldo departamento, padeda oficialiai dirbantiems paveldosaugininkams. Klaipėdoje bendraujame su įvairiomis bendrijomis, Sąjūdžio žmonėmis. Tikimės, jei reikės, paremsime vieni kitus. Akivaizdu, kad reikia ne tik reaguoti į jau įvykusius veiksmus, bet ir šviesti visuomenę. Iš dalies tai taip pat buvo postūmis „Vakarams su senąja Klaipėda“.

Susipažino bendrabutyje

– Jūsų žmona Loreta taip pat istorikė?

– Susipažinome studijuodami. Užsukdavo bendrabutyje į mūsų kambarį, tokia pleputė buvo. Pamenu, net pykau, kad trukdo mokytis. Paskui pripratau, tapome pora ir jau bene ketvirtis amžiaus kartu. Loreta dirba Simono Dacho mokykloje. Dukra Aistė jau studentė – Olandijoje studijuoja teisę. Sūnus Simonas – dešimtokas. Ką jis pasirinks, kol kas nežinau.

– Ar namuose kada kalbate apie istoriją?

– Kadangi Loreta – mokytoja, man reikėjo jos pagalbos ruošiantis konferencijai Braunšveige. Turėjau kalbėti apie tai, kaip mūsų mokykliniuose vadovėliuose nušviečiami Lietuvos ir Vokietijos santykiai. Tada supratau, kaip sunku dirbti mokykloje. Kartu žiūrime laidas „Būtovės slėpiniai“, o dabar – „Amžių šešėliuose“. Jų vedėjas A.Bumblauskas ir dažnas pašnekovas profesorius Edvardas Gudavičius – mūsų abiejų mylimi ir mums itin artimi.

– Jūs abu ne klaipėdiečiai. Kaip jaučiatės uostamiestyje? Ar Klaipėda tapo jums artima?

– Jei jausčiausi čia svetimas, nekovočiau dėl paveldo išsaugojimo. Tai mano miestas. Aš esu žemaitis Klaipėdoje. Noriu pasakyti, kad žemaičiams ir visiems iš kitų regionų kilusiems ir čia gyvenantiems žmonėms reikia jausti tą subtilų priėjimą prie Klaipėdos paveldo. Atsakomybė už jo išsaugojimą kliūva ir mums, nors nesame prie jo priaugę. Kai tai supranti, lengviau išlikti ir gyventi mieste, kurį laikai savu.