„Perestroikos“ idėjų užkratas

– Penkis kartus buvote išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą. Kurios jų sudėtis buvo pati blogiausia?

– Blogiausių nebūna. Čia kaip moterys – turi penkias žmonas ir visos jos – geros.

– Kaip atsidūrėte politikoje?

– Buvau dėstytojas Šiaulių pedagogikos instituto Klaipėdos fakultete. 1988 m. išvykau į kvalifikacijos kėlimo kursus Maskvoje. Kartą per kelerius metus dėstytojus siųsdavo į tokius pusės metų kursus. Aišku, ten „užsikrėčiau“ M. Gorbačiovo „perestroikos“ (persitvarkymo – A. D.) idėjomis ir puoliau rašyti straipsnius. Tuometis laikraštis „Tarybinė Klaipėda“ (dabar „Klaipėda“) keletą mano straipsnių išspausdino. Kiek žinau, vienas redakcijos atstovas (nesakysiu kas) su mano straipsniu važiavo į partijos komitetą, norėdamas išgirsti, ar galima tokį straipsnį spausdinti, ar ne. Tuomet ir supratau, kad užkliudžiau politiką, o kai jau užkliūni, tai paskui ir eini ta kryptimi. Ir kai paskelbė, kad reikia dalyvauti rinkimuose, pagalvojau, kodėl gi negaliu aš juose dalyvauti?

– Tapote pirmosios Klaipėdos miesto tarybos nariu, atkūrus nepriklausomybę. Kaip ją vertinate šiandien, po 35 metų?

– Klaipėdos taryba buvo fenomenali tuo, kad ją sudarė žmonės, kurie niekada iki tol neužsiėmė politika. Kitaip tariant, tai buvo žmonės iš gatvės, todėl jų susibūrimas į politinę kompaniją buvo gana sudėtingas. TSRS paprastų žmonių juk prie politikos neprileisdavo, buvo partijos komitetas, kuris reguliavo, ką prileisti, ko neprileisti. Taigi į pirmąją tarybą 1990 m. susirinko patys įvairiausi žmonės.

– Ar jums užteko kantrybės dirbti tokioje aplinkoje?

– Esu karštakošis, bet mes turėjome frakciją, kurios nariai mane nuramindavo. Frakcija buvo gera, protinga, liberali.

Pirmosios kadencijos smagumai

– Kas labiausiai įstrigo iš pirmosios tarybos kadencijos?

– Sakyčiau, toji taryba buvo didvyrių rinkinys. Įsivaizduokite, žmogus, kuris nieko nemoka šitoje srityje, turiu galvoje, politikoje, ateina valdyti miesto. Jam reikia spręsti uždavinius, kurių niekada nesprendė. Posėdžiai trukdavo ne vieną dieną, aiškindavomės, ką galime daryti ir ko ne. Jei neklystu, pirmojo miesto biudžeto svarstymas truko ilgiau nei tris paras. Kitaip tariant, žmonės pradėjo mokytis politikos betarpiškai. Tiesa, ne visi išmoko.

Lig šiol negaliu pamiršti, kaip buvęs trečiasis Komunistų partijos sekretorius Vytautas Pranas Jakavičius citavo Šventąjį Raštą.

– 1991 m. išleidote knygą „Logikos dėsniai“. Ar tų logikos dėsnių nepasigesdavote pirmosios tarybos veikloje?

– Ši knyga buvo skirta vaikams ir jaunimui. O šiaip to meto politikoje ne protas vyravo, dažniausiai – emocijos. Kalbama buvo lozungais. Kiek kartų iš posto vertė Vytautą Čepą (tuometį miesto tarybos pirmininką – A. D.), sunku net suskaičiuoti, mažiausiai 6–8 kartus. Mūsų frakcija (Liberalų – A. D.) vienintelė jį visada palaikė. Suvokėme, kad su V. Čepu galime judėti į priekį. Suvokėme, jei jį nušalins ir išrinks, pavyzdžiui, Dionyzą Varkalį (pirmosios tarybos narys – A. D.), jis labai geras žmogus buvo, bet radikalas. Todėl reikėjo rasti tą kompromisinį variantą, kad miestas judėtų į priekį, kad būtų dauguma miestiečių tuo patenkinti, nes kad būtų patenkinti visi, neįmanoma. Žvelgiant, kas nuveikta per tą kadenciją, matome daug didelių darbų – atverta piliavietė, pabaigta Jūrininkų ligoninė, įkurtas Klaipėdos universitetas, įsteigtas LCC tarptautinis universitetas. O debatai dėl to kokie taryboje vyko. Lig šiol negaliu pamiršti, kaip buvęs trečiasis Komunistų partijos sekretorius Vytautas Pranas Jakavičius citavo Šventąjį Raštą. Man buvo taip smagu. Ir, svarbiausia, citavo tiksliai.

Vertinimas: pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto tarybos narys V. Valevičius teigė, kad to meto politikoje dažniausiai vyravo ne protas, o emocijos. Vestos Jašinskaitės nuotr.

Idealios sistemos nėra

– Pasirinkote liberaliąją kryptį politikoje. Ar, jūsų manymu, ji geriausia?

– Kai jaunystėje dirbau universitete ir buvau dar gana gyvas dėstytojas, dėsčiau politines ideologijas. Studentams aiškindavau, kad nėra geriausios ideologijos, kiekviena ideologija turi savo laikmetį. Kai visuomenė turtinga, ji gali sau leisti socializmą, nes socializmas yra prabanga. Kai visuomenė nežino, kur eiti, ir yra kritinė situacija, geriau – konservatizmas: neskubėkime, pažiūrėsime, kas bus. Liberalizmas geriausias tuomet, kai reikia atsilaisvinti iš tam tikrų pančių ir eiti į priekį staigiai, veržliai, ryžtingai. Visos tos ideologijos skirtingos, bet visos jos turi savo laikmetį. Todėl vienos ideologijos, kuri būtų ideali, tiesiog nėra.

– Kokia ideologija šiuo metu būtų tinkamiausia Lietuvai, pasauliui?

– Dabartiniai kataklizmai pasaulyje reikalauja tam tikro konservatizmo. Verta pažiūrėti, kaip žmonės, kurie nėra patys protingiausi pasaulyje, susikurs savo santvarką. Turiu galvoje JAV. Jų idėjos formaliai gražios, o iš tikro – nerealios. Bet mes negalime dirbti už amerikiečius, tegul jie dirba patys. Jie išsirinko savo naują prezidentą, jie turi savo gerą valdžią, tegul jie daro savo gerą tvarką. Mes savo valstybėje dirbkime Lietuvai ir dirbkime kaip savo šalies piliečiai. Turime savų problemų, jas ir spręskime – imigracija, gimstamumas. Ką daryti su emigrantais, kurie pamažu grįžta, galvokime, kaip likusius susigrąžinti.

– Jūs daug rašote šiomis temomis.

– O ką daugiau veikti? Todėl rašau straipsnius ir knygas. Naujausia mano knyga, kuri dar neišleista, vadinasi „Kas yra protas?“. Ji apie tai, kas yra protingi žmonės, kas yra kvailiai. Pradėkime nuo to, kad visuomenė yra nevienalytė, joje yra ir protingų, ir kvailų, ir pusiau protingų. O kadangi pas mus yra demokratija, tai visi jie turi turėti savo atstovus valdžioje, tarp jų – ir kvailiai. Todėl tai, kad kvailių yra politikoje, normalu. Kitas klausimas, kodėl kvailiai politikoje pavojingi? Knygoje įvardinu bent penkis kvailo žmogaus bruožus. Penktasis – pats svarbiausias – kvailas žmogus nenumato savo veiksmų pasekmių. Jis negali strategiškai planuoti. Kadangi jis negali planuoti strategiškai, jis gali pridaryti tokių klaidų, kurių paskui jau niekas nebeištaisys, pavyzdžiui, paspausti atominės bombos mygtuką. Bet tauta išsirenka savo valdžią. Pavyzdžiui, aš balsuoju už pačius protingiausius, bet jie ne visada patenka į valdžią.

– Kaip manote, gal savivaldybių atstovus reikėtų rinkti vienmandačių principu?

– Pirmoji miesto taryba taip ir buvo išrinkta, bet nėra idealios sistemos. Pavyzdžiui, vienmandačių rinkimų trūkumas yra tas, kad ten gali reikštis daugiau demagogų, jie moka plepėti, užkabinti rinkėją, o kai reikia konkrečiai veikti, jų nebėra. Demagogas skiriasi nuo politiko tuo, kad jis gražiai šneka ir mažai padaro arba išvis nieko nepadaro. Pavyzdžiui, yra Petras Gražulis, ką jis per 30 metų Seime nuveikė Lietuvai? Yra dar vienas bėgiojantis su „Nemuno aušra“. Jis irgi buvo Seimo vicepirmininku, dviejų partijų pirmininku. Ką jis yra nuveikęs? Gal pagaliau reikėtų politiką vertinti pagal atliktus darbus?

– Pirmojoje Klaipėdos taryboje tarp politikų demagogų buvo daugiau nei dabar?

– Dabar jų visų ir neprisimenu, bet jų visada pasitaiko. Jeigu jie moka šnekėti, tai išnaudoja tą dovaną savo politiniams tikslams siekti. Demagogas pasiekia, ko jam reikia, bet paskui yra problemos, ką su visu tuo daryti. Tada buvo problema radikalizmas. Pamenu, tuomet atėjo pas V. Čepą delegacija ir atsinešė sąrašą, kuriuos valdininkus reikia atleisti. Žinoma, atsinešė sąrašą, kurie turėtų būti vietoj jų paskirti – mokytojai, sandėlininkai. Jie mokės miestą valdyti? Ne, nes jie kompetencijos neturi. Tai štai demagogas daro viską, kad valdžioje atsirastų žmonių be kompetencijos. Dėl to jie ir bandė nuversti V. Čepą, nes jis nevykdė jų valios. Demagogai siekia turėti tokį žmogų valdžios viršūnėje, kuris vykdytų jų valią. Tai – normalu, tai – politika.

Gyvenimas Klaipėdoje gerėja

– Ar norėtumėte grįžti į politiką?

– Turiu draugų, kurie iki šiol yra politikoje – Leonas Makūnas, Rimantas Taraškevičius – aš jiems nepavydžiu. Pamenu, baigėsi mano kadencija pirmojoje taryboje ir Silverijus Šukys, psichiatras, tapo naujuoju meru, aš ir toliau ateidavau į naujos tarybos posėdžius, stebėjau ir analizavau politinę struktūrą, tai meras mane intensyviai siekė išguiti iš salės. Tada iš tuomečio Klaipėdos universiteto prorektoriaus Vaidučio Laurėno gavau raštą, kad aš užsiimu politinių procesų stebėjimu. Tokia trintis truko porą metų, paskui mane vėl išrinko į tarybą, o Silverijaus nebe.

– V. Čepo knygoje „Kitokių žmonių miestas“ jūs, rašydamas apie miesto strateginį planą, užsiminėte, kad jame nėra „nei žmogaus, nei žmonių“. Ką turėjote galvoje?

– Mes paveldėjome tokį mąstymą, kad miestas yra gatvės, apšvietimas, transportas ir panašiai, tačiau niekas nemąstė apie tai, ar tas miestas pritaikytas patogiam žmonių gyvenimui. Ir kai rengėme pirmąjį strateginį planą, apie tai buvo mažai galvojama. Didžiausios diskusijos kilo apie tai, ar Klaipėdoje turi kursuoti tramvajus, ar troleibusas. Aišku, svarbus klausimas, nesiginčiju, bet iki šiol Klaipėdoje nėra nei tramvajaus, nei troleibuso, bet diskusijos buvo. O kokios bus vaikų žaidimų aikštelės, kur bus naujas darželis, nauja mokykla, kažkaip nediskutavo. Kada pirmoji nauja mokykla mieste pastatyta po mūsų revoliucijos? Pernai. Su darželiais – tas pats, netgi priešingai, jie buvo uždarinėjami. Taigi pirmajame Strateginiame plane žmogaus gerovei nieko nebuvo numatyta.

– Ar per tuos dešimtmečius kas nors pasikeitė, ar jums dabar patogu gyventi Klaipėdoje?

– Tai vienas iš patogiausių miestų Lietuvoje ir netgi situacija čia kasmet gerėja. Galima keikti ką tik nori – merus, politikus, bet gyvenimas Klaipėdoje iš lėto, bet auga ir gerėja.