Tie, kas dar prisimena garsiąsias "stroikės" diskotekas, kas išgyveno ypatingus jausmus tūkstantinėje minioje stebėdami galiūnų konkursus, gražuolių rinkimus, miesto gatvėse bei koncertų salėse atpažįsta šių renginių organizatorių ir sumanytoją Algirdą Guzauską.

Grojo kontrabosu

– Kokia buvo jūsų kelio į renginių organizatoriaus karjerą pradžia?

– Vienu metu baigiau S.Šimkaus konservatoriją ir politechnikumą. Dešimt metų grojau trombonu, paskui – tūba. Per vienerius metus baigiau devintą, dešimtą ir vienuoliktą klasę. Tada mano galvoje atsirado pirmi žili plaukai. Grojau politechnikumo estradiniame ansamblyje kontrabosu. Vadovas pasiūlė man stoti į politechnikumą, mokytis ir groti jų ansamblyje. Grodavome šokiuose Žvejybos uosto rajono klube. Tapau ir "šimkinės", ir politechnikumo ketvirtakursiu sykiu. Taip mano gyvenime atsirado muzika ir fizika vienu metu. O po to mane paėmė į kariuomenę. Iki tol rusų kalbos nelabai mokėjau, ten ir išmokau. Grįžau, baigiau S.Šimkaus konservatoriją. Tuo pat metu dirbau šioje mokymo įstaigoje iliustratoriumi ir estetikos dėstytoju politechnikume. Pastaruosius metus taip pat dirbu dėstytoju, turbūt nuo ko pradėjau, tuo ir užbaigsiu.

– Ar šeimoje buvo kas nors, kuo sekdamas mokėtės muzikos?

– Mamos brolis buvo baigęs muzikos technikumą, dirbo muzikos pedagogu, jo žmona buvo pianistė. Kai grįžau iš kariuomenės, į Klaipėdą atvažiuodavo toks pianistas iš tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgo). Jis mane ragino stoti į aukštąją mokyklą. Pabuvojau viename festivalyje Leningrade, sugalvojau ten studijuoti filosofiją ir estetiką. Tas pažįstamas mane perkalbėjo, sakė, kad turiu išsilavinimą, būtiną režisūros studijoms. Juk buvau muzikantas ir elektrikas. Įstojau vienintelis iš Baltijos respublikų į Leningrado kultūros instituto (dabar – Kultūros ir meno akademija) masinių renginių režisūros studijas. Konkursas buvo septyni į vieną vietą. Buvau skatinamas stoti į aspirantūrą, bet pablogėjo sveikata ir teko grįžti į Klaipėdą.

Peterburgas atvėrė akis

– Ką įdomaus teko patirti antrojoje Rusijos sostinėje?

– Mokydamasis dirbau elektriku Ermitažo muziejuje, taip man dar kartą pravertė elektriko diplomas. Bendravau su bendramokslės šeima, kuri išliko gyva per Leningrado blokadą Antrojo pasaulinio karo metais. Motina išgyveno tą siaubą su trimis vaikais, matė protu sunkiai suvokiamus dalykus. Bendraudamas su jais supratau, kokia bjauri buvo tarybų valdžia. Kartą jiems pasakojau, kad institute buvo apsilankęs revoliucionierius. Jie manęs be užuolankų paklausė, ką tas banditas papasakojo. Pasakiau, kad jis dirbo Putilovo gamykloje ir su jūrininkais dalyvavo spalio revoliucijos įvykiuose. Bendramokslės mama parodė į šalia sėdinčią močiutę ir papasakojo, kad ji tuo metu atsitiktinai buvo toje aikštėje ir matė, kaip girti jūreiviai šturmavo Žiemos rūmus, kaip jie prievartavo moterų pulko merginas. Draugės tėvas buvo karinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, jis buvo suimtas 1937 m. ir 15 metų buvo kalinamas Sibire. Artimai bendravau su šia šeima, jie man parodė visas Leningrado cerkves.

– Ar dabar dėstydamas savo studentams naudojate patirtį iš savo studijų laikų?

– Man labai patiko profesorių reikalavimas lankytis muziejuose, parodų salėse, atidžiai apžiūrėti visus paminklus. Būdavo paskaitų, kurių metu mūsų klausdavo, kokie paveikslai kabo kurio nors muziejaus aštuntoje salėje ant dešinės sienos. Todėl dabar prašau savo studentų parašyti referatą apie savo gimto miestelio ar gyvenvietės visas vertybes. Taip jaunuoliai priverčiami patys pažinti ir kitiems pristatyti tai, kuo gali didžiuotis.

Aiškinosi, kur padėjo gruzinus

– Kokių lūkesčių turėjote grįždamas į Lietuvą?

– Mane pasiuntė Lietuvoje ruošti masinių renginių režisierius, bet tai nebuvo mano svajonė, norėjau dirbti Operos ir baleto teatre, tapti apšvietimo režisieriumi. Atlikau praktiką didžiosiose Rusijos salėse, buvojau Vokietijoje. Prašiausi išleidžiamas mokytis į Prahą bei Paryžių, bet nepavyko. Grįžau į Klaipėdą, čia gyveno tėvai. Pradžioje jaučiausi lyg tremtyje. Iš pradžių kiekvieną mėnesį trims dienoms skrisdavau į Leningradą atsigauti. Ir dabar dar nuvažiuoju į Peterburgą, Rygą širdies atgauti.

– Daugelis prisimena, kaip jūs sujudinote Klaipėdą grandioziniais renginiais. Priminkite bent kelis jų.

– Kai tapau Statybos tresto kultūros namų vadovu, kartu su "Žuvėdros", "Žiogelio", "Žvilgučio", "Žvelsos", "Žėručio" ansambliais organizuodavome iki 500 koncertų per metus. Rengėme pramoginių šokių konkursus. Tarybų Sąjungoje tarp tūkstančių panašių įstaigų buvome antri. Režisavau pirmuosius Klaipėdos Mis konkursus, galiūnų varžytuves. Šie renginiai sutraukdavo dešimtis tūkstančių žiūrovų. Garsiojoje "stroikėje" diskotekos neturėjo lygių, į jas susirinkdavo daugiau nei pastatas galėjo talpinti žmonių. Per valandą parduodavome pusę tūkstančio bilietų. Sėkminga darbo patirtis leido suprasti, kad kultūros renginių organizavimas gali tapti verslu. Taip tapau pramogų verslo pradininku Klaipėdoje. Mano įkurta firma "Sekvencija" veikia iki šiol.

– Ar turėjote ypatingų nuotykių bendraudami su žvaigždėmis?

– Paprastai gruzinų liaudies ansamblius žiūrovai priima labai šiltai. Prieš kelerius metus po tokio itin džiaugsmingai žiūrovų sutikto koncerto turėjau nemalonumų su mūsų pasienio tarnybomis. Buvau iškviestas ir turėjau pasiaiškinti, kur padėjau artistus. Pasirodo, dalis jų, užuot grįžę į tėvynę, pabėgo į Europą. Ačiū Dievui, kad jie čia pakoncertavo ir tik tada pabėgo. Daug teko išgyventi visokių kuriozų. Alai Pugačiovai vežiau žuvų, jos asistentė ragavo. Paprastai daugiausia pretenzijų ir visokių kaprizų rodo žvaigždžių padėjėjai, o ne pačios įžymybės. Mačiau visas buvusios Tarybų Sąjungos žvaigždes. Kartą A.Pugačiova koncertavo mūsų vasaros estradoje. Koncerto pabaigoje žmonės plojo stovėdami, minia dar veržėsi į vidų, o ji į mikrofoną sušuko: "Praleiskite visus!" Pamenu, tada ji prabilo lietuviškai: "Neskriauskit mano giminių!" Su žvaigždėmis nėra lengva bendrauti.

– Kokie jausmai užvaldo, kai galiausiai viskas pavyksta ir salė šėlsta iš džiaugsmo?

– Kai matau, kad publikos yra daug, žiūrovai ploja, tada ir artistai būna patenkinti. O tai yra didžiausias atpildas, net jei pinigų nepavyksta uždirbti.

– Esate artistiška asmenybė. Ar jums kada nors yra tekę apsivilkti Kalėdų Senelio kailinius?

– Teko, bet nedaug kartų. Greitai supratau, koks tai sunkus vaidmuo, todėl kaip galėdamas jo vengiu. Maža atsinešti maišą ir paprašyti padeklamuoti eilėraštį. Kaip ir bet kuriame renginyje, senelio apsilankymo nuotaika turi augti, būtina išlaikyti ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesį.

– Ar tiesa, kad jūs sugalvojote apleistą alaus daryklą Šaulių gatvėje papuošti mokinių piešiniais?

– Dažnai iš kitų šalių atvažiavę į Klaipėdą artistai klausinėdavo, kas tas niūrus pastatas priešais mūsų miesto Koncertų salę ir kodėl jis toks apleistas. Tada man ir atėjo į galvą šį pastatą paversti savotiška paveikslų galerija. Joks dailininkas Klaipėdoje negali pasigirti, kad jo paveikslai eksponuojami trejus metus iš eilės, o va E.Balsio menų gimnazijos mokiniai tuo gali pasigirti, nes jų darbus kasdien mato daugybė klaipėdiečių, ir ne tik jie. Aš ją pavadinau dainuojančia siena. Jaučiu pasididžiavimą, kai matau prie šios sienos besifotografuojančius jaunavedžius ar turistus, nutaikiusius į ją savo fotoaparatų objektyvus. Tai skatina vaikus daryti ką nors gero.

Sūnūs mėgsta skirtingą muziką

– Turbūt susidomėjimą muzika įskiepijote ir savo vaikams?

– Abu sūnūs mokėsi J.Koroso muzikos mokykloje. Vyresnėlis Dominykas Coventry universitete studijavo sporto verslą. Muzika jo gyvenime užima didžiulę vietą, jis gali nuvažiuoti šimtus kilometrų į mėgstamos grupės koncertą. Jaunesnysis Dainius yra klasikinės muzikos gerbėjas. Jis Oksfordo Brookes universitete studijavo verslą ir vadybą. Šiemet dar baigė Vorviko universitetą, tapo biotechnologijų magistru. Šioje mokslo šventovėje iš 20 tūkst. studentų pusė yra magistrai ir mokslo daktarai, kiti – bakalaurai. Universitetas turi savo simfoninį orkestrą, šešis teatrus, meno ir kultūros centrą, kuriame kasdien vyksta po kelis renginius.

– Skaitytojai gali pamanyti, kad renginių organizavimo verslas yra labai pelningas, o ponas A.Guzauskas susikrovė didžiulius turtus, nes išleido sūnus studijuoti į prestižinius universitetus.

– Daug metų į Klaipėdą kviečiau Rygos, Vilniaus baleto meistrus, bet pastebėjau, kad mūsų publikai to nelabai reikia. Klaipėdoje yra universiteto Menų fakultetas, S.Šimkaus konservatorija, Menų gimnazija, kelios muzikos mokyklos, bet mokytojai mieliau važiuoja į Biržus alaus degustuoti nei perka bilietus į neabejotinos vertės koncertus. Kad ir kaip nemalonu apie tai kalbėti, surengęs ne vieną koncertą buvau priverstas primokėti atlikėjams iš savo kišenės. Mano vaikai mokėsi iš pasiskolintų pinigų, stengiuosi jiems padėti, bet jie patys moka skolas.

– Mūsų pokalbio metu nė karto neužsiminėme apie žmoną.

– Vita yra vaistininkė. Ji tikrai kantri žmona ir puiki mama. Esu jai labai dėkingas už tvarką mūsų namuose, žinau, kad tai nėra lengva, juk ji gyvena su trimis vyrais. Žmona taip pat lankosi koncertuose, spektakliuose, bet ne visuose. Išrinkti tinkamą renginį ji paveda mums.

Vizitinė kortelė

Gimė 1947 m. gruodžio 5 d. Šilutėje.

1965 m. baigė Klaipėdos 1-ąją vidurinę mokyklą, Klaipėdos politechnikume įgijo laivų elektros įrenginių specialisto kvalifikaciją, mokėsi S.Šimkaus konservatorijoje.

1967–1968 m. tarnavo tarybinėje kariuomenėje.

1970–1973 m. Klaipėdos politechnikume dėstė estetiką, vadovavo estradiniam ansambliui.

1973–1977 m. Leningrado kultūros institute (vėliau – Kultūros ir meno akademija) studijavo masinių renginių režisūrą.

Po studijų grįžo į Klaipėdą ir septynerius metus dirbo Statybos tresto kultūros ir technikos namuose, penkerius – Klaipėdos muzikiniame teatre, trejus – filharmonijoje.

1992 m. uostamiestyje įkūrė vieną pirmųjų pramogų organizavimo firmų "Sekvencija", ji veikia iki šiol.

1992–1994 m. Valstybinės filharmonijos koncertų organizatorius Palangoje ir Klaipėdoje.

1995–2000 m. Klaipėdos muzikinio teatro direktoriaus pavaduotojas.

Nuo 2004 m. dėsto Valstybinėje kolegijoje bei Socialinių mokslų kolegijoje.