Rado aukso gyslą

Melnragė, arba Juodasis ragas, minima jau XIII a. dokumentuose. Tai buvo kaimas prie jūros, kurio gyventojai vertėsi žvejyba ir šiek tiek žemdirbyste. 1933 m. jam suteiktos kurortinės gyvenvietės teisės, turtingi miestiečiai čia pasistatė vilas.

1946 m. Melnragė buvo prijungta prie Klaipėdos miesto ir staiga, nepraėjus nė dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo, labai suklestėjo, galima sakyti, dėl vieno žmogaus sumanumo.

Permainos: pastaraisiais dešimtmečiais Melnragės paplūdimyje dažniau matomi poilsiautojai nei žvejai, gyvenvietė sparčiai virsta vis labiau gražėjančiu pajūrio kurortu. (Astos Dykovienės nuotr.)

1952 m. tuomet jaunas specialistas A.Velička (1926–2006), iškeitęs valdininko kėdę Žuvų pramonės valdyboje Vilniuje į žvejų artelės pirmininko pareigas Klaipėdoje, ėmėsi čia lig šiol neregėtų iniciatyvų.

„Atkreipiau dėmesį į Japonijos jūroje naudojamus statomuosius tinklus. Ta tema apsigyniau diplominį darbą ir naujovę norėjau išbandyti „Bangos“ artelėje su žvejais. 1953 m. tai ir padarėme. Gaudyklę pastatėme kokius 700 m nuo šiaurinio molo“, – kažkada dienraščio „Klaipėda“ žurnalistams pasakojo pats A.Velička.

Rezultatas buvo stulbinamas. Pirmasis laimikis – keli šimtai tonų strimelių, po poros parų – dar 100 tonų.

Tuomet A.Velička pasakojo, kad žuvų kombinato darbuotojai stvėrėsi už galvų, bijodami nespėti apdoroti produkcijos.

„Pirmą kartą žvejai tinkluose rado žuvų, kurių nepažino. Pasirodo, tai buvo skumbrės. Su tuo tinklu per kelis mėnesius mes pagavome tūkstantį tonų žuvų. To dar nebuvo buvę. Žvejai ėmė gauti algas iki 4 tūkst. rublių“, – tokį A.Veličkos pasakojimą 2006 m. užrašė dienraščio „Klaipėda“ žurnalistai.

Impulsas: kadaise žvejų artelės „Banga“ pirmininko A.Veličkos iniciatyva įdiegtos žuvų gaudyklės sudarė sąlygas vyrams pagauti daugiau žuvų, geriau uždirbti ir pradėti kurti žvejų gyvenvietę Melnragėje. (Pragiedrulio Veličkos asmeninio archyvo nuotr.)

Neįtikėtini statybų mastai

Dėl artelės pirmininko A.Veličkos racionalizacijos Melnragės žvejai staiga praturtėjo, o tai buvo absoliučiai neįtikėtina pokariu.

Atsirado finansinių galimybių Melnragėje kurti praktiškai naują gyvenvietę.

A.Veličkos liudijimu, per porą metų čia iškilo 123 mūrinukai žvejams ir kultūros namai, kuriuose iki šiol veikia biblioteka ir bendruomenės namai.

Tokio statybų masto 1954 m. negalėjo leisti joks ūkis Lietuvoje. Gyvenvietėje buvo įvesta elektra, vandentiekis.

Tiesa, į pačią Melnragę dar ilgai driekėsi paprastas žvyrkelis. Tačiau, nepraėjus nei 50 m., viskas kardinaliai pasikeitė.

Nutiestos modernios gatvės, žvejų artelės seniai neliko, žūklauja tik pavieniai priekrantės žvejai, bet atsirado profesionalių gintarų rinkėjų, netoliese galima pamatyti ekstremalaus sporto entuziastų, o buvę žvejų nameliai sparčiai virsta dailiomis vilomis.

„Šiandien mažai kas atsimena, kad Melnragė suklestėjo būtent tada, kai žvejai ėmė pagauti lig tol neregėtą kiekį žuvų. O tos žvejų artelės įkūrėjas ir vadovas buvo mano tėtis. Kiek esu girdėjęs, žvejai labai teigiamai apie jį atsiliepdavo, jie vertino mano tėčio humanišką požiūrį į paprastą žveją“, – pasakojo artelės įkūrėjo sūnus gydytojas Pragiedrulis Velička.

Pragiedrulio Veličkos asmeninio archyvo nuotr.

Lingvistinis palikimas

A.Velička paliko ženklą ne tik Melnragėje. Jį ilgą laiką trikdė, kad Lietuvos laivyne dominuoja ne lietuvių, bet rusų kalba.

Bemaž keturis dešimtmečius po atvykimo į Klaipėdą A.Velička brandino mintį išleisti Lietuvių–rusų jūrinių terminų žodyną.

„Jis man vis sakydavo sulaukiantis lietuvių jūrininkų nusiskundimų, kad laivuose kalbama vien rusų kalba, todėl jis pasiryžo tam darbui – sudaryti ir išleisti tautinį jūrinių terminų žodyną. Namie šešerius metus kasdien po darbo jis rinko medžiagą. Daug kas stebėjosi tokiu jo užsispyrimu, bet jis tai padarė“, – prisiminė A.Veličkos sūnus Pragiedrulis.

1992 m. savo lėšomis A.Velička išleido du tomus žodyno (3 tūkst. egzempliorių), kuris tam tikrą laiką buvo naudojamas laivuose, jūriniuose keltuose, jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai komandos rusų kalba buvo pakeistos į lietuvių kalbą.

„Buvo nenorinčių laivuose pereiti prie lietuvių kalbos ir kapitonų, ir jų padėjėjų rusakalbių, bet teko su tuo susitaikyti. Vėliau, kai Lietuva tapo ES nare, į laivyną atėjo anglų kalba, o lietuvių buvo padėta dulkėti į lentynas“, – apgailestavo P.Velička.