Širdgėlos plėšomomis širdimis 19-metės Kristinos Mickūnaitės artimieji vos sužydėti spėjusią merginą palaidojo Klaipėdos kapinėse. Mergina mylimojo akyse antradienį paryčiais nutraukė gyvybę, iššokdama iš penktojo aukšto. Visai šeimai iki šiol ramybės neduoda tik vienas klausimas: kodėl?

Kūrė ateities planus

Linksma, guvi ir išvaizdi 19-metė, aplinkiniams atrodė tiesiog trykštanti laime. Svarbu ir tai, kad merginos širdyje liepsnojo ir karšti jausmai mylimajam, su kuriuo ji jau trejus metus puoselėjo artimus santykius.
„Mes jau planavome vestuves. Kalbėdavome apie tai, kad norėsime vaikų. Visokius planus kartu kūrėme. Aš ją pažinojau penkerius metus, trejus iš jų buvome tikrai rimta pora“, – prisiminė žuvusiosios mylimasis Mindaugas Žilinskas.

22 metų vaikinas iki šiol negali atsigauti po kraupaus antradienio ryto įvykio. „Mano akyse tarsi užstrigo tas vaizdas, kai paskutinę sekundę išvydau nuo balkono krašto atbrailos atsikabinančias Kristinos rankas. O toliau – spengianti tyla. Ir smūgis“, – susijaudinęs kalbėjo žuvusiosios mylimasis.

Šėlo nuomotame bute

M.Žilinskas ir K.Mickūnaitė kartu gyveno ir dirbo Olandijoje. Pora tik sekmadienį į Klaipėdą grįžo atostogų. Jie planavo ilsėtis dvi savaites.

„Sekmadienį keltu grįžę į Klaipėdą, jie nakvojo pas Kristinos mamą. Kitą dieną abu nuvažiavo aplankyti močiutės. Kai grįžau iš darbo, jie atvažiavo pas mane. Kristiną mylėjau kaip savo dukrą. Ji su Mindaugu labai gražiai draugavo“, – pasakojo M.Žilinsko mama Giedrė.

Jaunuoliai antradienį susiskambino su kita bičiulių pora, kuri taip pat grįžo iš užsienio, kur uždarbiavo. Jaunimas nusprendė netrukdyti tėvams ir internete rado vos už poros namų nuo Kristinos mamos būsto už 120 litų parai nuomojamą butą.

„Jie norėjo pasilinksminti. Juk jaunimas. Aišku, jie galėjo ir pas mane pabūti, gal nieko blogo nebūtų nutikę“, – nedrąsiai apie griaužiančią kaltę prabilo Giedrė.

Jaunimas Mokyklos gatvės 21 name išsinuomojo penktajame aukšte esantį butą. Naktį jie šoko, gurkšnojo alkoholinius gėrimus, linksminosi. Tačiau visą naktį triukšmą kentę kaimynai nedrįso kviesti policijos pareigūnų.

Išgyveno dėl tėvo netekties

Paryčiais, kai jaunimas jau ruošėsi eiti miegoti, įvyko tragedija.

„Aš ją jau kartą buvau nuraminęs. Staiga ji ėmė šaukti: „Aš eisiu pas tėvą“. Mes net susistumdėme, kai reikėjo ją sutvardyti. Ant mano veido liko jos smūgių žymės. Tačiau ji lyg ir nurimo, aš nuėjau į vonią nusiprausti veido", – paskutines žiaurios tragedijos minutes prisiminė M.Žilinskas.

Prieš dvejus metus K.Mickūnaitė neteko tėvo. Jį staigi mirtis ištiko komandiruotėje – patyrė infarktą.

„Dar Olandijoje ji vis prabildavo apie tėvą, aš ją ramindavau. Kartais, stikliniu žvilgsniu žiūrėdama į mane, imdavo vadinti mane tėčiu“, – pasakojo M.Žilinskas.

Tačiau artimieji tvirtino nematę Kristinos elgsenoje ryškių depresijos požymių, jie tik įtarė, kad mergina gedėjo tėvo. Tačiau rimtos specialisto pagalbos niekas neieškojo.

„Ji Olandijoje sportavo, negėrė, abu turėjo darbus. Linksma mergina buvo. Sūnus sakė, kad ji švytėdama važiavo namo“, – kalbėjo G.Žilinskienė.

M.Žilinskas prisiminė, kad jis su mylimąja planavo užsidirbti pinigų Olandijoje ir kitais metais nukeliauti pas gimines į Australiją.

Stačia galva – žemyn

Staiga Kristina, vos sekundei likusi viena kambaryje, tiesiu taikymu nuskuodė balkono link.

„Mano supratimu, ji, rankomis laikydamasi atbrailos, persivertė per galvą. Pamačiau tik nuslystančias jos rankas“, – sunkiai žodžius rinko M.Žilinskas.

Kartu kompanijoje buvęs bičiulis šaukdamas išbėgo į lauką. Kristina, nukritusi ant nugaros, gulėjo ant žemės. „Ji tik sudejavo ir mirė, o draugui teko užmerkti jai akis“, – ašarų jau nebetramdė M.Žilinskas.

Visai šeimai šiuo metu prireikė psichologo pagalbos.

„Mano rūpestis dabar kuo tik įmanoma padėti sūnui. Jis patyrė didžiulį šoką“, – prisipažino G.Žilinskienė.

Įtaria užslėptus jausmus

Psichiatras Evaldas Simutis, išklausęs mirusios Kristinos istoriją, tarstelėjo, kad, panašu, jog mergina tik labai slėpė tikruosius ją kankinusius jausmus.

„Iš pažiūros stipri, graži, linksma. Tai tik poza, tai tik žmogaus pastangos nuslėpti tai, kas vyksta jo širdyje“, – kalbėjo psichiatras.

E.Simutis įspėjo, jog šioje istorijoje negalima akcentuoti tik to, kad mergina esą gyveno puikiai ir štai taip tragiškai užbaigė savo gyvenimą. „Žmonės, kurie yra jautresni, gali identifikuotis su istorijos herojumi. O pirmiausia reikia pabrėžti, kad daugelis stengiasi nuneigti visas problemas ir neva mėgaujasi puikiu gyvenimu. Vidinės problemos dažniausiai yra nuneigiamos darbu, linksmybėmis, euforijos paieškomis. Dalis žmonių neneigia vidinių išgyvenimų ir jie iš tiesų gyvena sunkiai, juk reikia problemas spręsti“, – pabrėžė psichiatras.

E.Simučio spėjimu, labai dažnai alkoholis panaikina vidinę tokio žmogaus gynybą ir blogoji būsena, galima sakyti, švenčia pergalę.

Specialistas palietė ir kitą problemą – emigracijoje neintelektualius darbus dirbančių žmonių išgyvenamus jausmus.

„Jei žmogus, kuris baigė teisės studijas, išvažiuotų į užsienį dirbti mechaninio darbo, jo savivertė visiškai žlugtų. Ir vėl žmogus nuneiginėja savo problemas, neviltį“, – kalbėjo specialistas.

Bėdą turi išvysti artimieji

E.Simutis tikino, kad aplinkiniai turėtų atkreipti dėmesį, ar jų šeimų nariai euforija, perdėtomis linksmybėmis ar kitais būdais nesistengia užmaskuoti tikrųjų savo jausmų.

„Čia reikia pabrėžti, kad žmonėms tokiose situacijose yra būtinas potrauminio streso gydymas. Žmogui yra būtina psichiatro pagalba. Jei žmogus nesusitvarko su jausmais, jis juos stengiasi kažkur nukišti. O nukiša pagal savo galimybes – užblokuoja arba puola beprotiškai dirbti, bėga 100 kilometrų ar net lipa į Everestą ir bando nuo jo nukristi netyčia. Žmonės viską padaro, kad tik išsisuktų nuo tikrųjų jausmų“, – pabrėžė psichiatras.

E.Simutis tikino, kad lietuvių visuomenė net savaime įpratusi reikalauti, kad aplinkiniai nerodytų jokių jausmų, tai esą yra nepriimtina.

"Regis, žmonės patys vienas kitam nurodo – niekam nepasakok, niekam neparodyk, užgerk, užblokuok, valdykis! O tuomet žmogus ir imasi savižudybės, kai jau nebepakelia. Kai nutinka kas nors itin baisaus jų gyvenime, kodėl žmonės nesigydo? Artimųjų praradimas yra didžiulė trauma", – kalbėjo psichiatras.