Kainų skirtumas – stulbinantis

Akylas žmogus pastebėjo visiškai vienodas parduodamo mikroautobuso nuotraukas lietuviškame ir vokiškame automobilių pardavimo tinklalapyje.

Viskas būtų suprantama, jeigu parduodamų mašinų kainos skirtųsi nedaug arba lietuviams tas pats automobilis būtų parduodamas truputį brangiau, mat atgabenamas iš toli daiktas, natūralu, pabrangsta.

Tačiau skirtinguose tinklalapiuose prie tos pačios nuotraukos parašyta kaina stebėtinai skiriasi nuo vokiškos vokiečių nenaudai.

Tai yra Vokietijoje tas pats automobilis parduodamas už 7 150 eurų, o Lietuvoje jį siūloma įsigyti už pusę kainos – 3,5 tūkst. eurų.

Galima spėti, kad sukčiaus tikslas – be vargo užsidirbti kelis šimtus eurų, mat jis skelbime teigia norintis gauti užstatą "išankstinei rezervacijai", nes automobilis į Lietuvą būsiąs pargabentas po kažkurio laiko.

Lygina su kate maiše

Policija bent kartą per mėnesį sulaukia panašiai apgautų žmonių skundų.

Galima tikėtis, kad iš tiesų taip apgautųjų būrys yra kur kas didesnis, tiesiog dalis žmonų nesitiki, kad pareigūnams pavyks demaskuoti apgavikus, ir jie nesikreipia į policiją.

Nusikaltimus elektroninėje erdvėje tiriantys pareigūnai tikina, kad tik pats didžiausias naivuolis gera valia atsisveikina su pinigais, pervesdamas juos visiškai nepažįstamam žmogui.

Tai yra tas pats, kas pirkti katę maiše.

"Tai yra tas pats, kas pirkti katę maiše. Visame pasaulyje tokiu būdu apgaudinėjami lengvatikiai, tai labai paplitęs sukčiavimo būdas. Nesusitikęs su žmogumi negali įsitikinti, ar jis nemeluoja. Atsiuntęs savo asmens dokumento kopiją sukčius taip pat gali parodyti netikrą savo asmenybę. Gali net savo šeimos nuotraukas atsiųsti, bet tai tikrai neįrodo gerų to žmogaus ketinimų", – tikino Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas Jurijus Domnenka.

Pasitikrinimo būdų daug

Kai kurie pardavimo tinklalapiai sandorio patikimumą vertina tam tikru skaičiumi žvaigždučių.

Bet ir tokiu atveju pravartu patiems labiau įsitikinti, kad skelbimo autorius nėra sukčius.

Siųsti pinigus žmogui, kuris viso labo skelbia savo telefono numerį ir nieko daugiau, yra daugiau nei naivu.

Aiškindamiesi panašius nusikaltimus pareigūnai dažnai stebisi žmonių naivumu.

"Ir įmonės patikimumu reikia įsitikinti, o ką jau kalbėti apie privačius asmenis. Visada reikėtų bandyti pasitikrinti bent pačiu primityviausiu būdu – pabandyti rasti internete kokią nors informaciją, ar apie nurodomo telefono numerio savininką nesama kokių nors atsiliepimų. Būdų pasitikrinti yra daug, bet asmeniškai aš brangaus daikto, žinodamas tiek mažai informacijos apie pardavėją, nepirkčiau ir net rankpinigių nemokėčiau", – teigė J.Domnenka.

Kol nusikaltimas neįvykdytas, pareigūnai nesiims ieškoti melagio. O kai tai atsitiks, tikimybė, kad apgavikas bus demaskuotas, taip pat nėra šimtaprocentinė.

Tad lieka tik pasitikėti pačiu savimi ir nemokėti pinigų neįsitikinus sandorio patikimumu.