Sekmadienį su šeimyna nuvažiavome prie jūros. Nors oras buvo geras, tačiau paplūdimyje – šalta ir vėjuota. Vaikštinėjome Melnragės paplūdimiu, bet vėjas buvo toks stiprus, kad mus nešiojo į visas puses. Labiausiai mane apstulbino vaizdelis, kurį pamačiau jūroje. Tarp bangų šokinėjo keli išprotėję vyrai, įsitvėrę į lentas ir irklus. Nesuprantu, kaip jie nebijo nuskęsti? Juk gelbėtojų nėra, o ką, jeigu kas nors nutiktų? Visai savęs nesaugo ir atrodo keistai – kaip ufonautai, nuo galvos iki kojų apsitempę juodais neperšlampamais kostiumais.

Jolanta

Pabėgėlių neįsileisime

Gal nuskambės grėsmingai, tačiau tampa akivaizdu – negalime įsileisti jokių pabėgėlių, nes tuoj bus baisu net į teatrą ar parduotuvę nueiti. Kuo daugiau neaiškių, nežinia iš kur atsiradusių žmonių, tuo didesnė rizika tapti terorizmo bepročių įkaitais. Aš nenoriu, kad mano vaikams tektų tai patirti ar gyventi baimėje. Įsivaizduoju, ką turi išgyventi Prancūzijos žmonės, ir vien nuo tos minties oda šiurpsta. Tikiuosi, valdžia atsitokės ir neleis žmonėms iš islamo šalių artintis prie Lietuvos. Kol nekilo trečiasis pasaulinis karas, turime tam priešintis.

Aldona

Namuose vaidenasi

Nusipirkome seną butą senamiestyje ir, atrodo, jame esame ne vieni. Prieš tai gyvenusi moteris su vyru jame paseno ir numirė. Toks keistas jausmas, lyg tave kažkas sektų. Gal kunigą reikėtų kviesti? Kiti sako, kad išsigalvojame. Galbūt kažkam irgi teko tai patirti?

Irina

Mieste trūksta šviesos

Skaitau apie užpuolimus mieste ir mąstau: kaip jų gali nebūti, jei tamsu kaip tvarte? Negi sunku kelis apšvietimo stulpus pastatyti centre ir pietinėje miesto dalyje? Tai gal ir pareigūnų tiek nereikėtų. O dabar netvarka – daro kas ką nori. Mano idėja – tegul uostamiesčio verslininkai ne restoranus atidarinėja, o apšviečia miestą. Tai būtų dviguba nauda, nes vėliau jiems nereikėtų užsidaryti dėl to, kad triukšmas per didelis ar muštynės ir kažkas "netyčia" tamsoje paduriamas. Į tokį senamiestį niekas nenori kelti kojos. Mačiau, kaip savaitgalį viename bare vyras uždaužė kitą, sėdėjusį šalia, ir kaip niekur nieko išėjo. Tas primuštas liko tysoti ant žemės kaip baslys, o visi it bukagalviai žiūrėjo. Apsaugininkai irgi tarp jų.

Jurijus