Mano dukros šeima gyvena Anglijoje. Labai džiaugiuosi, kai ji su anūkėliais aplanko mane, stengiamės vaikučiams parodyti viską, ką Klaipėdoje turime įdomaus ir gražaus. Šį kartą plaukėme į Smiltynę ir ėjome į Jūrų muziejų. Buvo labai smagu. Natūralu, kad po tokio tolimo pasivaikščiojimo ir daugybės įspūdžių vaikai pavargo ir praalko. Kaip įprasta Anglijoje, netoli muziejaus pasiklojome pleduką ir ant žolės susodinome anūkus. Vaikai užkandžiavo, buvo puiki nuotaika. Bet neilgai. Prie mūsų priėjo piktas vyras, kaip supratome, kažkoks tvarkdarys, ir pareiškė, kad ant žolės negalima sėdėti. Mano dukra paklausė, kodėl. Kam auga žolė čia, miško pakraštyje ir kas blogo jai atsitiks dėl to, kad ant jos pasėdės trys maži vaikai? Vyras griežtai pareiškė, kad sėdėti ant žolės negalima, jei nepaklusime, gausime baudą. Mano svečiai liko ne tik sutrikę ir sugadintos nuotaikos. Jie nesuprato tokio reikalavimo. Londone, pačiame megaplio centre, žmonės sėdinėja ir gulinėja ant žolės ir tai yra visuotinai priimtinas faktas. Taip pat elgiamasi daugybėje Europos šalių. O čia mat žolė – tik pasigrožėjimui. Logikos nematau.

Lina

Už ką mokestis?

Mokėdama komunalinius mokesčius už kovą pastebėjau, kad reikalaujama sumokėti beveik 10 eurų už teritorijos tvarkymą. Kovą nei snigo, nei lapai krito, nei žolės šienauti nereikėjo. Už kokius kiemsargių darbus turime sumokėti? Manau, tai yra didžiulė neteisybė. Jei darbo nebuvo, ir apmokėjimo neturėtų būti. Man tokie mokesčiai už nedarbą primena sovietmetį.

Aurelija

Aš esu Petras

Kažkokia moteris, paskambinusi į „Karšto telefono“ rubriką, panoro sužinoti, kas yra tas Petras, kuriam visi mokesčiai patinka ir jokių negerovių mieste jis nemato. Aš esu tas Petras, mane kasdien mato tūkstančiai klaipėdiečių, nes vairuoju įvairiais maršrutais važiuojančius miesto autobusus. Be menkiausio juoko sakau – gyvename pačiame geriausiame mieste, ir nėra čia kuo skųstis. O kas randa dėl ko verkšlenti, tegu važiuoja į Šiaurės Korėją. Ten skundai greitai baigtųsi.

Petras