Garsiai dar niekas nedrįsta pripažinti, kad šeštadienį į Klaipėdą iš Švedijos skridusio ir neaiškiomis aplinkybėmis virš Baltijos jūros dingusio lėktuvo pilotų jau nebėra. Tačiau patyrę ekspertai ir lakūnai teigė, jog dabar reikėtų laukti, kad jūra bent jau sugrąžintų jų kūnus.

Lėktuvas skrido per žemai. Galėjo sugesti variklis. O gal sugedo elektros prietaisai. Galbūt lėktuvą kažkas pašovė. Pagaliau – gal avariją lėmė kokie nors lakūnų sveikatos negalavimai.

Spėliojimų, versijų, vertinimų ir neaiškumų – šimtai, jei ne tūkstančiai, o kas gi atsitiko su bendrovei „Klaipėdos avialinijos“ priklausančiam lėktuvui AN-2, kuriuo iš Švedijos į Klaipėdą skrido du itin patyrę lakūnai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis, iki šiol neaišku.

Jie dar nerasti nei gyvi, nei mirę. Neaptikta ir lėktuvo nuolaužų. Negana to, lakūnų giminės jau pradėjo įtarinėti, jog kad aviakatastrofa gali būti susijusi karinėmis paslaptimis ir esą dėl to artimieji, kaip ir eiliniai šios nelaimės stebėtojai, informacijos turi nedaug.

„Gal Švedijos dispečeriai, išlydėję lėktuvą į Lietuvą, patarė skristi būtent tokiu aukščiu. Lietuvos specialistai man aiškino, kad Palangoje esantys radarai neužfiksavo lėktuvo, nes esą jis skrido per žemai (apie 1,3 km aukštyje), bet mane pasiekė žinios, kad švedai lėktuvą stebėjo ir jo ieškoti buvo pasiuntę karinius sraigtasparnius“, – LRT.lt sakė „Klaipėdos avialinių“ vadovas Viktoras Šisniauskas.

Pasak jo, švedai iš savo akiračio klaipėdiečių lėktuvą pametė, kai jam iki Palangos buvo likę skristi maždaug 180 km.

„Su lakūnais dar spėjo pasikalbėti kitą mūsų lėktuvą, skridusį virš Klaipėdos,  pilotavę lakūnai. Jie vieni su kitais pasisveikino“, – prasitarė V. Šišniauskas.

Jis taip pat teigė, kad AN-2 buvo skraidinamas į Klaipėdą iš Švedijos, nes „Klaipėdos avialinijos“ jį nusipirko iš švedų: „Tie patys lakūnai kelis kartus buvo nuvykę apžiūrėti to lėktuvo, kol galiausiai buvo gautas leidimas parskraidinti jį į Klaipėdą. Švedai šį lėktuvą anksčiau buvo pirkę Lietuvoje.  Pirkti jį nusprendėme dėl to, kad mums pasiūlė gerą kainą, žinojome ir kad jo variklis neblogas, nors pastaruoju metu ir nebuvo remontuotas.“

Paklaustas, ar yra vilties, kad lakūnai dar gyvi ir plūduriuoja kur nors jūroje, V.Šišniauskas susigraudino: „Abejoju. Norėtumėme, kad būtų bent kas nors rasta. Gal kūnai... Giminės ir artimieji irgi labai laukia.“

Valstybinės įmonės „Oro navigacija“ vadovas Algimantas Raščius tvirtino, jog lėktuvo katastrofą galėjo lemti per mažas jo skridimo aukštis: „Mūsų radarai fiksuoja lėktuvus, kurie skrenda aukščiau nei 3 km., o dingęs AN-2 skrido apie 1,3 km. aukštyje. Visa erdvė žemiau – nevaldoma.“

Tačiau jam prieštaravo patyręs lakūnas, akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys, pats ne kartą skraidęs AN-2: „1,3 km. aukštis – būtent tas aukštis, kuris atitinka ekonomišką ir saugų tokio lėktuvo skrydį.  Radarai tokiame aukštyje tikrai mato lėktuvus. Gal A. Raščiaus radarai ir nemato. Gal taip kalbėti yra kitų aplinkybių. Tačiau žemų aukščių lėktuvai, koks ir yra AN-2, skraido kaip tik 1,3–1,5 km aukštyje. Maksimalus šio lėktuvo skridimo aukštis – 4 km. Kai skrisdavau per jūrą, sportiniais lėktuvais skrisdavau būtent 1,3 km aukštyje. O sportinių lėktuvų variklių charakteristikos labai panašios į AN-2 variklį.“

Svarstydamas, kas galėjo atsitikti dingusiam virš Baltijos jūros lėktuvui AN-2, Lietuvos karinės aviacijos po nepriklausomybės kūrėjas ir jos vadas, patyręs lakūnas  Zenonas Vegelevičius teigė, kad jam dėl šios katastrofos kyla nemažai klausimų: „Ar jį matė Palangos oro uosto radiolokatoriai, ar dar ne? Jei matė, tai kur jį iš savo matymo lauko prarado? Ar lėktuvas turėjo tvarkingą atsakiklį, ar ne? Kol kas, mano galva, klausimų daugiau, nei atsakymų.“

Z. Vegelevičius spėjo, kad galėjo sugesti lėktuvo variklis ir, jeigu kuro bakai buvo nepilni, jis neturėjo smigti į jūros dugną kaip kirvis, o kurį laiką dar plūduriuoti. Tuomet lakūnai būtų turėję laiko išsitraukti plaustą. Taip pat kyla klausimas, ar lakūnai skrido, užsidėję gelbėjimosi liemenes.

„Jūra buvo banguota, todėl nutupdyti lėktuvą ant tokio vandens paviršiaus, išvengiant smūgio, tiesiog neįmanoma. Jei lakūnai bandė tūpti ant vandens, vadinasi, jie patyrė gana stiprų smūgį, kuris prilygtų smūgiui į betoninę sieną. Tokiu atveju pilotų traumų pavojus buvo tikrai didelis. Jei jie patyrė traumas, atsipeikėti kažin ar turėjo laiko ir ar sugebėjo“, – liūdnai svarstė Z. Vegelevičius.

Kiek gali būti tiesos spėlionėse, kad galbūt dingęs lėktuvas atlikti kokią nors slaptą, gal net karinę misiją arba gabenti kokį nors paslaptingą krovinį, Z. Vegelevičius vertino atsargiai: „Nemanau, kad tas lėktuvas vykdė kokią slaptą misiją. Jau – nebe tas laikmetis, kad taip galimą būtų elgtis.“

Bet Z. Vegelevičius priminė istoriją, kai prieš kelerius metus iš Lietuvos oro erdvės dingo keturvietis privatus lėktuvas: „Be jokio leidimo jis pakilo, atrodo, iš Pociūno aerodromo. Ilgai buvo jo ieškota. O rado jį  po pusmečio Baltarusijos teritorijos miškuose tenykščiai medžiotojai. Tuomet paaiškėjo, kad sudužusiu lėktuvu be piloto dar skrido trys asmenys. Kas jie ir iš kur skrido, taip ir nepaaiškėjo. Tačiau klaipėdiečių AN-2 dingimo atveju toks scenarijus, mano įsitikinimu, neįmanomas, nes šio lėktuvo skrydis buvo visiškai oficialus. Jį registravo ir lietuviai, ir švedai.“