"Jie abu – mano draugai. Dalyvavau Adolfo vestuvėse, kai kartu dirbome Kaune", – kalbėdamas apie gegužės 16 d. virš Baltijos jūros dingusius pilotus Adolfą Mačiulį ir Alvydą Selmistraitį sunkiai tramdė ašaras akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys.

Klausimai be atsakymų

Praėjusių metų rugsėjį sudužus J.Kairio pilotuojamam lėktuvui SU-26 virš Egėjo jūros jis pats buvo per plauką nuo tragedijos.

Neseniai 63 metų gimtadienį paminėjęs Pasaulio ir Europos akrobatinio skraidymo čempionas atidžiai seka kolegas ištikusios baisios nelaimės įvykius ir turi daug priekaištų.
"Pradėti reikia nuo pradžių. Kai dar lėktuvas įskrido į Lietuvos oro erdvę ir susisiekė su Palangos oro uosto dispečerine, – atsidusęs prakalbo J.Kairys. – Kyla labai daug klausimų. Neva jokio ryšio su lėktuvu nebuvo, po to tarsi teigta, kad susisiekta po 20 min. Lietuvos navigacinė tarnyba lyg nematė, o švedai užfiksavo ir nurodė dingimo vietą, kuri buvo už 700 metrų nuo ten, kur paskutinį kartą užfiksuotas ryšys su pilotais."

Garsusis lakūnas J.Kairys kelia daugybę klausimų. Kodėl navigacinė tarnyba taip vėlai perdavė signalus? Lėktuvas dingo iš ryšio zonos apie 16 val., o gelbėjimo tarnyboms pranešta tik apie 18 val.? Kada toje vietoje atsirado laivas, sraigtasparnis?

"Praėjo daug laiko, o tai – labai svarbu ieškant ir gelbėjant žmones", – konstatuoja.

Po pauzės, kiek sutramdęs emocijas, ramiai sako: "Paieška buvo pavėluota. Lietuvos navigacinė gelbėjimo tarnyba turėjo dirbti operatyviau. Kodėl reikėjo laukti, jei lėktuvas neatskrido į Klaipėdą? Reikėjo imtis priemonių, kai dingo ryšys su įgula."

Lėktuvo amžius – nesvarbu

Su AN-2, kuris rastas Baltijos jūros gilumoje, Jurgis nėra skridęs, tačiau puikiai žino šiuos nuo 1947 m. gamintus lėktuvus.

Konstrukcija sena, o lėktuvas, kuriuo skrido tragedijos ištikti lietuviai, pagamintas 1981 m.

"Tačiau tai neturi įtakos. Skraido rekonstruoti ir seni, dar Pirmojo pasaulinio karo metų lėktuvai. Gatvėje mačiau staiga sustojusių ir naujų, prabangių automobilių", – nesureikšmino lėktuvo amžiaus J.Kairys.

Todėl, kas galėjo nutikti, jis nedrįsta spėti.

"Gal užgeso vienintelis AN-2 variklis? Abu pilotai labai patyrę. O šioje situacijoje nekompetentinga ir neetiška kalbėti", – priduria.

"Baltijos vanduo šaltas, baltos bangų keteros vingiuoja. Todėl labai svarbu tokiose situacijose ne tik pilotų, bet ir gelbėjimo tarnybų operatyvūs ir profesionalūs veiksmai", – dar nežinojęs, kad aptiktas vieno piloto kūnas, teigė J.Kairys.

Egėjo jūroje buvo šalta

Per Baltijos jūrą Jurgis pilotavo lėktuvą bent 20 kartų. Nuo Švedijos krantų iki Lietuvos tokiu lėktuvu skrydis trunka apie pusantros valandos.

"Tai nėra itin malonus kelias, – pripažino J.Kairys. – Apsidairau, kur plaukia laivai. Prieš skrydį virš jūros daug atidžiau apžiūriu techniką, gelbėjimosi priemones, kabiną. O vanduo šlapias visur – jis neturi didelės įtakos. Tiesa, Baltijoje jis šaltesnis."

Kai 2014 m. rugsėjo 24 d. sugedo J.Kairio lėktuvo SU-26 variklis, pilotui reikėjo iššokti su parašiutu iš kilometro aukščio virš Egėjo jūros. Vanduo joje buvo apie 18 laipsnių šilumos.

"10–20 min. buvo malonu. Po to – šalčiau, po valandos – labai šalta. Nenorėjau nusimauti kelnių ir nusimesti striukės. Traukė raumenis, reikėjo reguliuoti plaukimą. Iki kranto buvo apie 15 km – galvojau, kad ten sala, tačiau tai buvo kontinentas", – to J.Kairys nepamirš niekada.

Sklęsdamas parašiutu jis nesėkmingai bandė prisiskambinti draugui. Kai nusileido į vandenį, telefoną bandė išsaugoti, kad jis nesušlaptų. Deja, šis jau neveikė.

Apie baimes nekalbėkime

Baimė? J.Kairys jos nejuto: baimė yra tai, ko žmogus nežino.

Jis žinojo, kur yra parašiuto rankena, kaip ją patraukti, kur diržus atsegti. Beje, viršutiniams diržams nutrūkus, teko kaboti žemyn galva ir susiorientuoti.

"Apie baimes nekalbėkime, nes tai priklauso nuo žmogaus psichologijos, organizuotumo, tikslumo, jėgų, – aiškino J.Kairys. – Tokiose situacijose reikia mąstyti, kaip išgyventi ir dirbti. Juolab kad įkritus į Baltijos jūrą situacija daug sudėtingesnė – šaltesnis vanduo, stipresnis vėjas, didesnės bangos. Ir apie kitas ekstremalias situacijas kalbėti nenoriu – man prisisapnuos, o jums bus juoko."

Tuo metu, dar kartą pabrėžė Jurgis, labai svarbu ir gelbėjimo tarnybų operatyvumas bei profesionalumas.

Pamatyti objektą vandenyje yra nelengva. Nors liemenės ryškios – apelsino, raudonos, geltonos spalvos, ir vandenyje paskleidžia spalvą, bet ši juk išsisklaido.

Graikai pastebėjo ne iš karto

"Virš manęs graikų sraigtasparniai praskrido du kartus, bet manęs nepamatė, nors mojavau, specialiai atsukau nugarą su ryškia gelbėjimosi liemene, buvau prisirišęs ryškią detalę", – nusivylimą prisimena J.Kairys.

Lietuvį graikai pastebėjo tik skrisdami trečią kartą, iš saulėtos  pusės. Jis vandenyje jau buvo praleidęs daugiau nei pustrečios valandos.

"Iki saulės laidos tebuvo likę apie 15–20 min. Kilo bangos, mačiau baltas jų keteras ir darėsi labai neramu. Iš sraigtasparnio nėra lengva pamatyti žmogų, todėl reikia ir profesionalumo, ir įrangos. O ne šiaip paskraidyti ir užsidėti pliusą", – palinguoja galvą garsusis pilotas J.Kairys.

Kada po nelaimės jis vėl pasiryžo skristi virš jūros?

Pasirodo, labai greitai – po savaitės. Dalyvavo aviacijos šou.

"Jei turėčiau kažkokį baimės kompleksą, nežinočiau, kas vyksta ar vaidentųsi kokie velniai – nebūčiau skridęs", – prisipažino J.Kairys, kurio vasarą laukia ne vienas skrydis virš jūros, taip pat ir Baltijos.

Rugsėjo mėnesį jis skris ir virš Egėjo jūros, kur dalyvaus aviacijos šou.

"Panašiu laiku ir panašioje vietoje, kur pernai buvau nukritęs į jūrą, – neslėpė akrobatinio skrydžio meistras J.Kairys. – Reikės nuskristi ir įamžinti tą vietą, kur plaukiau, nukritus mano lėktuvui."