Jo teigimu, viskas priklauso nuo to, kokią informaciją gauna policija. Tai akcentuoja ir Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja, kurios tvirtinimu, šeimos nariai turėtų bendradarbiauti su policijos pareigūnais.

Daugėja dingusių nepilnamečių

N. Kurčinskaja, remdamasi centro duomenimis, tvirtina, kad dingusių žmonių vis daugėja. Be to, atkreipia dėmesį ji, vis daugėja dingusių nepilnamečių: „2013 m. tarp dingusiųjų daugiau kaip 40 proc. buvo vaikai. [...] 2014 m. – daugiau kaip 48 proc. visų dingusiųjų buvo vaikai ir paaugliai. Tais metais iš viso dingo apie 2,5 tūkst. 2015 m. dingusiųjų buvo 3,8 tūkst. Iš jų – 2490 vaikai. Tai – 68 proc.“

N. Kurčinskajos tvirtinimu, dažniausiai tai būna iš namų išėję vaikai, kurie vėliau atsiranda. Priežasčių, kodėl taip nusprendžia pasielgti jauni žmonės, jos teigimu, yra daug. Jei žmogus pasirenka namus palikti specialiai, yra sveikas ir gyvas, bet tiesiog neatsako į artimųjų skambučius, tai dažniausiai yra kerštas, sako N. Kurčinskaja.

„Būna, kad iš namų bėga paaugliai. Galbūt toks amžius. Daug atvejų paskutiniu metu pasitaiko, kai jauni žmonės iš kokio nors miesto išvažiuoja į Vilnių pasilinksminti ir negrįžta. [...] Galbūt kai kuriuos žmones įtraukia sektos. Galime spėlioti. Dingusių žmonių kelias vienas, o mes turime daug spėliojimų“, – teigia N. Kurčinskaja.

Ji priduria, kad dingusio žmogaus artimieji turėtų kuo daugiau bendradarbiauti su policija. „Kaltinti policijos, kad jie neieško, nieko nedaro, negalime. Tikrai daro daug ir naudoja visas priemones, vykdant paiešką, kurias tik įmanoma. Tėvams, artimiesiems reikia būtinai priminti policijai. Nėra taip – padėjau pareiškimą ant stalo ir man turite surasti. Ne, taip nebūna. Reikia vis tiek priminti, nuolat teirautis ir pačiam daug ką daryti, nes to, ką gali padaryti artimieji, nepadarys nei policija, nei kas kitas“, – įsitikinusi N. Kurčinskaja.

Statistika – randa daugiau žmonių nei jų dingsta

Anot R. Matonio, dingusių žmonių skaičius šiais metais, lyginant su ankstesniais, stipriai nesikeičia. Jo teigimu, šis skaičius netgi šiek tiek mažėja. Be to, didžioji dalis žmonių randami.

„Per aštuonis šių metų mėnesius buvo paskelbtos 1979 paieškos, o nutraukta daugiau nei 2 tūkst. paieškų, t. y. 2197 paieškos – netgi daugiau, nei pradėta. Šis skaičius didesnis dėl to, kad kai kurios paieškos yra likusios nuo praėjusių metų“, – sako R. Matonis.

Per šiuos metus buvo užregistruota 1214 atvejų, kai dingo nepilnamečiai. Nutrauktos buvo 1454 paieškos. „Paprasčiausiai taip skaičiuojama statistika. Praėjusiais metais paieškoje buvo likę kažkiek žmonių. [...] Kaip matome, didžioji dalis dingusių žmonių yra surandama“, – tvirtina R. Matonis.

Jis priduria, kad paprastai yra tam tikras skaičius žmonių, kurių vis dar ieškoma, todėl statistika rodo, kad surasta daugiau žmonių, nei tais metais buvo dingę. „Tokie žmonės tikrai nėra skaičiuojami šimtais ar tūkstančiais“, – perspėja R. Matonis.

Pirmieji policijos veiksmai nepriklauso nuo situacijos

Policijos departamento atstovo aiškinimu, dažniausiai policija susiduria su atvejais, kai apie dingusius žmones pranešama, nes šie patys pabėgo iš namų. Pasak R. Matonio, tai neretai yra paaugliai ir vaikai, kurie bėga ir vaikų globos namų, internatų.

„Vaikai supyksta, susipyksta, pabėga, o po kelių dienų grįžta. Taip pat labai daug atvejų, kai nepilnamečiai susipyksta su tėvais arba draugais, jiems nesiseka meilėje ar dar kažkur, jie turi asmeninių problemų, todėl išeina iš namų. Tenka pripažinti, kad yra buvę atvejų, kai šie žmonės randami nužudyti ar nusižudę“, – tvirtina R. Matonis.

Kai dingsta suaugusieji, nurodo pašnekovas, dažniausia priežastis yra emigracija: „Populiariausia situacija – asmenys dingsta, kai išvyksta į užsienį. Jie išvažiuoja dirbti į užsienį, apie tai nepasako savo giminaičiams, o šie praneša policijai, kad neva dingo jų artimas žmogus.“

Anot R. Matonio, policija, gavusi pranešimą apie dingusį žmogų visada reaguoja vienodai – nedelsiant pradeda paiešką, tačiau, tolimesni veiksmai priklauso nuo pateiktos informacijos. „Jei informacija tokia, kad tas žmogus penktą ar net dešimtą kartą šiais metais išėjo iš namų ir dingo, turbūt [policijos] reakcija yra vienokia. Jei žmogus tikrai yra tvarkingas, pavyzdžiui, dingo paauglys ar vaikas, kuris visą laiką paskambindavo tėvams, [...] turbūt atvejis yra ypatingas ir dėmesio tokiam dingimui skiriama daugiau“, – neslepia R. Matonis.

Jo tikinimu, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Be to, apie kai kuriuos paieškos veiksmus jų vykdymo metu policija šeimai neretai negali pranešti. „Mūsų prašymas tėvams ar asmenims, kurie kreipiasi, – suteikti kuo daugiau informacijos apie tai, kokia buvo to žmogaus praeitis, – ar jis tokių problemų yra turėjęs anksčiau, ar tai yra pirmas atvejis“, – teigia R. Matonis.

Jis sutinka, kad pareigūnams, aiškinant situaciją ir tai, kodėl jie negali informuoti apie kai kuriuos paieškos veiksmus, taip pat kartais pritrūksta jautrumo. R. Matonio įsitikinimu, tuomet ir susidaro situacija, kai šeimai atrodo, kad policija nesiima jokių veiksmų.