Daugiau šia tema kalbėjo „Citadele“ banko Baltijos šalių lėšų valdymo ir prekybos finansavimo tarnybos vadovas Romas Čereška.

– Kiekvieną dieną kalbame apie sukčiavimą, šviečiame klientus ir pasakojame įvairiausias detales, kad jie nepakliūtų į pinkles. Man svarbu, kad 80 proc. arba didžioji dalis žmonių supranta, kreiptųsi į banką, policiją ir nedarytų kvailų ėjimų. Mane stebina, kad kas dešimtas žmogus išvis niekur nesikreiptų, nieko nesakytų ir bandytų pats išgyventi su ta problema, jeigu jį apgavo. Man tai atrodo labai keistai, nes pats savyje gyveni, niekam nepaskleidi tos informacijos. Nepaskleisdamas tos informacijos niekur kitur, nepadedi kitam, o pakenki.

– Ar yra kokia nors galimybė susitvarkyti tuos reikalus ne pačiam, o padedant policijai, bankui?

– Dalis atvejų yra išaiškinami ir dalis pinigų sugrąžinami. Tikrai negaliu pasakyti, kad šimtu procentų, bet vien pranešimas policijai duoda žinutę, kad tai įvyko. Tada galbūt jie gali užkirsti kelią kitiems, tai reiškia, kad mažinamas bendras nuostolis. Dalis tų pinigų yra sugrąžinami, bet sukčiai irgi turi savo schemas, jeigu išvilioja pinigus, labai greitai juos įsisavina.

Pexels nuotr.

– Ką reiškia įsisavina?

– Tuos pinigus perveda, o jie dažniausiai juos perveda dar kažkur kitur. Galų gale, tikriausiai juos išgrynina, kadangi visas skaitmeninis kelias yra atsekamas – arba investuoja kažkur, galbūt į kriptovaliutas, galbūt išgrynina.

– Kitaip tariant, jeigu jie gulėtų kažkur banke, galėtumėte paimti.

– Taip, jeigu pinigai yra banke, galioja visa teisinė bazė ir gali juos susigrąžinti...

– Dažnai kalbame apie tris Baltijos valstybes seses, bet ar apklausa parodė skirtumų?

– Yra šiek tiek skirtumų. Žmonės Lietuvoje yra galbūt truputį drąsesni, bet iš esmės tendencija yra labai panaši.

– Visi elgiamės panašiai, taip? Visi turime gėdos jausmą, jeigu pakliūvame į sukčių pinkles?

– Taip, čia dar vienas dalykas, kur žmonės gėdijasi pripažinti, kad jie pakliuvo į sukčių pinkles. To pasekmė yra, kad jie niekur nepraneša, ta informacija nesidalina.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pranešti policijai yra viena, bet apie tai pasakyti artimiesiems, socialiniuose tinkluose – yra kas kita. Trečdalis to niekada nedarytų, jie sutiktų nebent pasakyti anonimiškai. Ar tokiu atveju reiškia, kad yra vis naujesni sukčiavimo būdai, apie kuriuos galima niekada nesužinoti?

– Taip gali būti, vis dėlto didelė žmonių dalis praneša ir pasidalina, tad anksčiau ar vėliau sužinome. Kita vertus, matome judėjimus sąskaitose, iš ko irgi yra tam tikrų žinučių. Jų kiekvieną dieną atsiranda vis naujesnių, padeda dirbtinis intelektas. Sukčiavimas tikriausiai nuėjo nuo to, kai būdavo surenkami grynieji prie degalinės, skambučiai. Dabar viskas daug gudriau: perima sąskaitas, skaitmeninė erdvė. Gali rašyti tekstus su dirbtiniu intelektu ir netgi padaryti balsą.

– Šia problema yra susirūpinusi netgi valdžia – Prezidentūra, Lietuvos bankas ir daugybė kitų. Ar įmanoma pasiekti tokį lygį, kai sukčiavimo mastai ir išviliotų pinigų sumos nebeaugtų?

– Manau, kad tą kreivę pakreipti žemyn yra įmanoma. Kuo daugiau žmonių žinos, kuo bus daugiau edukacijos ta tema, tuo sukčiams bus sunkiau. Sukčiai tai laiko verslu, jeigu tą verslą padaryti sunkiau, reikia investuoti daugiau, reiškiasi, kad atsiras mažiau, kurie tuo užsiiminės. Tikriausiai niekada nebus taip, kad kažkada tai išnyks. Galvojame, kaip užkirsti kelią, apšviesti žmones, kita šešėlio pusė galvoja, kaip sukurti naujų būdų.

– Suprantu, kad jūs banko atstovas, o ne psichologas, bet ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie neieškotų pagalbos, jeigu taptų sukčių aukomis? Kokia būtų jūsų žinutė?

– Yra įvairiausių emocinių būklių, bet sakyčiau: susirask bent vieną draugą, kuriam pasakysi. Kai pasidalinsi su vienu draugu, jis galbūt dar su 10 pasidalins, su fraze „mano draugas man sakė“ ir ta informacija pasklis.