Ištrauka iš knygos: "Kas tas Kamuolys? Mano akimis, jis paskutinis ryškiausias visų laikų kriminalinis veikėjas. Jam nebuvo jokių tabu, jis elgėsi kaip tikras gangsteris. Manau, kad Kamuoliui Lietuvoje nebuvo autoritetų. Nesurandu analogų jam. Sakyčiau, bene geriausiai jį primena populiaraus italų serialo "Gomora" pagrindinis herojus Čiro Di Marzo."

– Medžiagą knygai "Kamuoliniai – prie bausmės linijos" ėmėte rinkti prieš ketverius penkerius metus. Pati grupuotė egzistavo bene 20 metų, tad, greičiausiai, yra ką papasakoti.

– Iš tikrųjų netgi seniau pradėjau rinkti medžiagą, galvodamas, kad gal kažkada ateis diena, kai jos prireiks. Ta medžiaga, kaip visada, rinkosi sunkiai.

Kas tas Kamuolys? Mano akimis, jis paskutinis ryškiausias visų laikų kriminalinis veikėjas. Jam nebuvo jokių tabu, jis elgėsi kaip tikras gangsteris.

Mano nuomone, Kamuoliniai yra viena paslaptingiausių Lietuvos nusikalstamų grupuočių. Net jei apie juos buvo rašoma, iliustruojama – mažai. Mažai žinomi ir herojai, ir jų biografijos. Tas jų paslaptingumas ir sudomino, kad reikėtų parašyti ir apie juos.

Ar jie egzistavo 20 metų? Gal ir egzistavo panašų laikotarpį, bet liūdniausia dėl to, kad jie egzistavo, o Kauno policija nieko nedarė. Nelabai suprantu, dėl ko taip įvyko.

Lūžis Kamuolinių žlugimo istorijoje prasidėjo, kai vienas grupuotės lyderių Tomas Gaidanka-Ilgas susipyko su savo jaunaisiais sėbrais dėl turtų. Vienas iš tų jaunuolių nutarė kreiptis į Policijos departamentą, o atėjęs viską išklojo. Galima sakyti, kad paskui lūžo visa kriminalinė Kamuolinių šeima. Nebuvo 20 metų trukusio tyrimo, sekimo, gaudymo, kaip kalbama apie Daktarų ar kitas grupuotes.

Jie gyvavo, veikė pogrindyje, kaip gudrūs ir profesionalūs gangsteriai. Veikti tiek metų ir išlikti nematomiems, reikia būti neeilinių sugebėjimų. Jie išlaviravo, bet pražudė godumas, nepasidalijimas pinigais. Klasika. Žmones supriešina pinigai ir turtai, o tame jų pasaulyje pinigai vaidina labai svarbų vaidmenį.

Ištrauka iš knygos: "Kamuoliniai visuomet pasižymėjo kaip kur kas fiziškai stipresni, gudresni, išradingesni ir labiau sugebantys konspiruotis nei ilgą laiką pagrindiniais jų konkurentais laikyti Agurkiniai. Taigi jų sulaikymas 2018-ųjų balandžio 17 dieną buvo didžiulė staigmena net patiems teisėsaugos pasaulio žmonėms."

Pasirinkimas: panašu, kad G.Janonio-Kamuolio meilė futbolui buvo mažesnė nei amfetamino laboratorijai, krovusiai jam milžiniškus pelnus. Evaldo Šemioto nuotr.

– Ar galėjo taip būti, kad Kauno policija apie juos visiškai nieko nežinojo?

– Situacija labai įdomi. Kai susisiekiau su buvusiais aukštais Kauno policijos pareigūnais, sakydamas, kad aš tikrai rašysiu knygą ir po truputį renku medžiagą, neatsirado daug norinčiųjų kalbėti. Tie pokalbiai vyko 2018–2019 m., kai pasirodė mano knyga apie Agurkinius. Tada įsitikinau, kad žmonėms labai patinka istorijos, kurios vyksta dabar, o ne tos kurios vyko kokiais 1991-aisiais ar 2000 m.

Man pasirodė keista, kad tada kalbinti pareigūnai vienas nuo kito stumdė ir vengė bendrauti. Susidarė įspūdis, kad nenori kalbėti. Arba pasakę, kad gerai pakalbėsiu, vėliau jau neatsiliepė telefonu. Tokia jų pozicija buvo labai keista. Ir tik keli policijos veteranai, kurių pavardžių neatskleidžiau, man galėjo papasakoti Kamuolinių grupuotės užkulisius. Pareigūnai tada užsiminė, kad norėjo užsiimti kamuoliniais, tačiau vilniečiai išplėšė bylą. Kartais ir teisėsaugos pasaulyje konkuruojama, kas sutriuškins garsius susivienijimus.

Lūžis Kamuolinių žlugimo istorijoje prasidėjo, kai vienas grupuotės lyderių Tomas Gaidanka-Ilgas susipyko su savo jaunaisiais sėbrais dėl turtų.

– Kai kuriuos tyrimus perėmus Vilniaus pareigūnams, buvo aiškinama, kad taip daroma, siekiant išvengti menkiausios galimybės nutekėti informacijai ar dėl kokių nors galimų sąsajų. Kamuolinių atveju perėmimas įvyko labiau dėl galimų sąsajų ar konkurencijos?

– Kažkiek ir dėl galimų sąsajų, nes, kaip man pasakojo asmenys iš grupuotės, jie neva ne aukščiausioje grandyje, bet turėjo kažkokių žmonių, kuriems galėjo sumokėti pinigus. Pasakojo ir tai, kad vieną dieną jie mokėdavo pinigus, o kitą dieną tie, kuriems mokėjo, jau guldė juos ant grindų. Kamuoliniai – ganėtinai rimta organizacija, tai, manau, galėjo turėti savų policijoje.

– Knygoje cituojamas šaltinis, kuris aiškina, kad ši gauja neturėjo vieno lyderio, tačiau vadinosi Kamuoliniais, tai tarsi iliuzija, kad Kamuolys ir buvo jų lyderis. Ar vis dėlto buvo kitaip?

– Žiūrint istoriškai, Kamuoliniai turėjo keturis filialus. Vienam jų vadovavo veikėjas pravarde Šliužas, buvo prieniškiai su Ediku Mikučiausku, kurie sulaikyti 2015 m., ir buvo dar du filialai – Šančių ir jau paties Kamuolio. Todėl galima sakyti, kad vadovų buvo ne vienas. Jie šeimininkavo savo filialuose, tačiau du pagrindiniai lyderiai, tai galima vertinti ir pagal bylos medžiagą, buvo Giedrius Janonis-Kamuolys ir Tomas Gaidanka-Ilgas, kuris buvo vadinamųjų šančiovskų automobilių vagių lyderis. Pasakiškai turtingas, gal net turtingiausias gaujos žmogus.

Logiškiausia būtų minėti, kad organizacijoje buvo du vadovai. Gal labiau žiniasklaida paskleidė, kad Kamuoliniams vadovavo Kamuolys. Organizacija vienijo gal kokius 200 žmonių, dar tiek galima būtų priskaičiuoti žemesnės grandies sėbrų.

Didžiojoje Kamuolinių byloje, kuri, greičiausiai, bus atversta jau kitąmet, kaltinamųjų suole turės tilpti apie 60 žmonių. Kalbama apie 50 liudininkų, turinčių vieną ar kitą statusą. Kalbama ir tai, kad gal jie nelabai laikėsi nusikalstamo pasaulio tylėjimo kodeksų, nes jei tokioje byloje prabilo 50 žmonių, tai, sakyčiau, absoliutus rekordas.

Teisėsaugai didžiulis galvos skausmas, kur reikės tą bylą nagrinėti, nes tokia gausi byla buvo tik 2009 m. riaušininkų prie Seimo.

Ištrauka iš knygos: "Ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad Kamuolinių organizuota nusikalstama gauja nuo 1999 metų padarė daug nusikaltimų. Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai neutralizavo itin pavojingą Lietuvos ir tarptautinę gaują – ginkluotą nusikalstamą susivienijimą."

– Kokį įspūdį palieka šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjama Kamuolinių byla, tiksliau, jų elgesys, veidų dangstymasis kaukėmis?

– Man susidarė toks įspūdis, kad jie nori pasišaipyti. Tai nelabai išsilavinusio žmogaus elgesys. Kamuolys nesidangsto taip, kaip anksčiau vengdavo žurnalistų dėmesio. Gal tie, kurie nesidangsto, kažkiek nori įeiti į istoriją.

Ištrauka iš knygos: "Kamuoliniai buvo bemaž pirmieji, kurių namuose atlikę kratas nesuradome nė vienos fotografijos ar vaizdo įrašo, kur jie būtų įsiamžinę drauge."

– Knygoje gana plačiai apžvelgiamas Aukštųjų ir Žemųjų Šančių kriminalinis pasaulis. Minimas ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus žudikas Vladas Beleckas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Valdas Gedminas-Žiogas. Kodėl?

– Šančiai turtingi kriminalinio pasaulio atstovų. Ta pati Kaulo grupuotė Kaune buvo žinoma nuo 1989 m., jos gretose buvo ir specialiųjų tarnybų atstovų. Gal jie ir kažkokį stogą tarnybose turėjo. Dabar jau to niekas nei patvirtinti, nei paneigti negali.

Plačiai aprašiau Šančių veikėjus todėl, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, iš kokio rajono kilusi nemaža Kamuolinių grupuotės dalis. Verta prisiminti vien jau tuos šančiovskus mašinvagius, kurie patys man pasakojo: "Mes baigėme kelias klases, norėjome būti turtingi, norėjome važinėti gražiomis mašinomis. Ėjome vogti automobilių, apvaginėti namų ir daryti kitų nusikaltimų, kad taptume turtingesni, ryškesni, įtakingesni." Toks jų mentalitetas, sakyčiau, savotiška kriminalinė zona.

Anksčiau esu minėjęs, kad daug kriminalinių struktūrų formavosi Dainavos, Šilainių mikrorajonuose, bet, pasirodo, Šančiai turi itin gilias kriminalines tradicijas. Man teko girdėti, kad ten kriminalinis atspalvis pereina iš kartos į kartą. Buvo tokia lyg mada daryti nusikaltimus, tarsi sekant jau esamomis tradicijomis.

Šančiuose, Panemunėje yra daug įdomių kriminalinių istorijų, aš mėgstu pažvelgti į ištakas, o ne vien galutinį rezultatą.

Ištrauka iš knygos: "T.Gaidanka-Ilgas kilęs iš Žemųjų Šančių. G.Janonio-Kamuolio gimtieji Aukštieji Šančiai buvo gana rami Kauno vieta, o Žemieji Šančiai nuo seno garsėjo keisčiausiomis istorijomis."

Elgesys: išskyrus gaujos lyderį, kiti kamuoliniai teismo salėje stengiasi slėpti savo veidus nuo fotografų objektyvų. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Knygoje plačiai apžvelgtas ir futbolo pasaulis. Ne tik tai, kad Kamuolys mėgo žaisti futbolą ir buvo neoficialus komandos savininkas.

– Futbolo pasaulį apžvelgiau su kaunietišku kriminaliniu prieskoniu. Kamuolinių laisvalaikis buvo futbolas. Laiką jie leisdavo Žaliakalnyje, Futbolo akademijoje. Kiek žinau, jie ten faktiškai leisdavo pavakares ir vakarus, žaisdavo lauko arba salės futbolą ir buvo tapę savotiškais šeimininkais.

Operatyvininkai kamuolinius sėkmingai sekdavo šioje viešoje vietoje. Ten buvo mėgstamiausia pareigūnų stebėjimo vieta, buvo galima išsiaiškinti, kas su kuo bendrauja.

Aprašiau vieno nusikaltėlio sulaikymą prieš pat futbolo rungtynes, kai jis pasileido bėgti ir pareigūnai turėjo vytis iš paskos. Galiausiai tas Kamuolinių gaujos veikėjas vis tiek buvo sulaikytas.

Jie visi mėgo žaisti futbolą, bet tik vienas buvo profesionalus žaidėjas, net buvo tapęs šalies čempionu. Gaila, kad žmogus pasirinko ne profesionalaus futbolininko karjerą, o nusikaltėlių pasaulio viliones.

Ištrauka iš knygos: "Neoficialiai Kamuolys buvo "Stumbro" klubo įkūrėjas ir savininkas."

– Dalyje apie futbolą apžvelgiate ir kontroversiškai vertintą federacijos buvusį prezidentą Julių Kvedarą, persikeliate į Šiaulius, pasakodamas apie Princų lyderio Vlado Baranausko-Baranio aistrą futbolui.

– Norėjau parodyti, kad ne vien Kaune kriminalinis pasaulis mėgo futbolą. Kaip vienas pašnekovas sakė, futbolas yra banditų pamėgtas sportas, chuliganų sportas. Jis teisingai pažymėjo, nes iš tikrųjų futbole daug kriminalinio pasaulio šešėlių. Nežinia, kodėl juos taip traukia futbolas, o ne, tarkime, krepšinis?

Ištrauka iš knygos: "Kauno Kamuoliniai buvo vieni iš tų nusikalstamo pasaulio asmenų, kurie ne tik laisvalaikiu patys mėgo žaisti futbolą. Jų aplinkoje sukosi ir daugiau šios sporto šakos atstovų. Panašu, kad jie labai rimtai svarstė į savo rankas perimti visą lietuviško futbolo kontrolę."

Kamuolys ir jo vyrai siautėjo išties nevaržomi, kaip tikri banditai – be jokių stabdžių.

– Kodėl nutarėte dabar išleisti knygą, nelaukdamas kol baigsis didžioji Kamuolinių byla?

– Žinant, kiek mūsų teismuose narpliojamos tokios bylos, nemačiau prasmės laukti. Mačiau pavyzdį – Agurkinių bylą, kuri prasidėjo 2014 m., o paskutinėje instancijoje baigėsi tik šių metų vasaros pradžioje. Užtruko beveik septynerius metus. Pamąsčiau, kad ilgu laukti dešimt metų, kol baigsis teismai. Geriau išleisti knygą dabar, kol ji aktuali, kad būtų galima disponuoti mano surinkta informacija. Be to, ateityje gali būti istorijos papildymas. Kas čia žino. Informacinis srautas šiandien yra toks didelis ir toks greitas, kad vargu, ar verta laukti. Laukiant gali ir kitas autorius atsirasti.

Ir dar yra vienas indikatorius – po knygos pasirodymo jau kreipėsi kai kurie buvę Kamuolinių grupuotės nariai, kurie nori pasipasakoti.

– Pakaks istorijų antrai daliai?

– Na, nežinau kaip su ta antra dalimi. Kol kas tikrai neplanuoju. Gal kažkada bus koks nors papildymas. Bet dar nežinau. Gal vaizdo platformoje pratęsiu, bet šiandien dar negaliu tiksliai pasakyti.

– G.Janonis-Kamuolys nesutiko pasikalbėti. Ar nustebino toks jo sprendimas?

– Nustebino. Jis tikrai buvo skaitęs knygą apie agurkinius ir Saulių Velečką-Agurką. Jie praeityje, kiek žinau, buvo ir draugai, vėliau konkurentai. Kamuoliui būtų buvę geriau pasikalbėti ir pasipasakoti. Vis tiek tai būtų jo pozicija, o kai jis nepateikia savo pozicijos, apie jį kalba kiti. Taip ir yra knygoje, kad apie jį kalba kiti, ir daug visko prikalbėjo.

Per Kamuolio advokatus perdaviau ne vieną žinutę, kad norėčiau pasikalbėti. To susitikimo laukiau ne vienus metus, neskubėjau ir neskubinau, kad tai greičiau įvyktų, laukiau, kol pats žmogus pamąstys ir apsispręs, bet supratau, kad jo pozicija – nebendrauti su žiniasklaida.

Ištrauka iš knygos: "Nesu iš tų žmonių, kuriems patinka dėmesys ir kurie didžiuojasi, kad apie juos rašo. Atvirkščiai, aš kaip tik labai norėčiau, kad kuo greičiau visi (žiniasklaida) mane pamirštų."

– Dar viena detalė. Augai tame pačiame Kauno mikrorajone, kuriame vėliau gyveno ir Kamuolys. Ar neteko tuo laikotarpiu susitikti?

– Jo gyvenamoji vieta buvo už kelių šimtų metrų nuo mano buvusios mokyklos. Mane tai nustebino. Tuometėje Kauno 25-ojoje vidurinėje mokykloje mes organizuodavome diskotekas. Buvo laukinis 1996–1997 m. laikotarpis. Matydavau nemažai keistų jaunuolių, kurie laukdavo diskotekos pabaigos, mušdavosi. Ir knygoje aprašau epizodą, kai buvo sumuštas jaunuolis, kuris paskui negalėjo laikyti abitūros egzaminų. Tokių žiaurių dalykų mačiau ir girdėjau. Negaliu pasakyti, ar jauną G.Janonį matydavau, tačiau jo aplinkos žmonių, kurie vėliau tapo visaverčiais Kamuolinių gaujos nariais, tikrai esu matęs.

Ištrauka iš knygos: "Kamuolys ir jo vyrai siautėjo išties nevaržomi, kaip tikri banditai – be jokių stabdžių. Jiems nebuvo problemų atimti nusižiūrėtą grobį, duoti į snukį ar išsivežti vyriškai pasikalbėti į mišką."