Vadovaujantis vaikiškomis, kai kuriais atvejais idiotiškomis taisyklėmis gyvena įkalinimo įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekantys kaliniai.

Taisyklės kartais sunkiai suvokiamos, tačiau jų nesilaikymas kainuoja brangiai – kartą suklydus kalinys krenta į žemiausias kastas, iš kurių pakilti jau neįmanoma, rašo portalas delfi.lt.

Pirmajame ciklo „Kalėjimas iš vidaus“ straipsnyje buvęs kalinys Tadas (vardas pakeistas – DELFI) pasakojo apie įtakingų kalinių verchų karališką gyvenimą Pravieniškių I pataisos namuose. Šį kartą į įkalinimo įstaigą žvelgiame iš priešingos barikadų pusės – kaip įkalinimo įstaigose gyvena tie, kurie tiesiogine to žodžio prasme vergauja įtakingiesiems.

Taisyklės, kurių privalo laikytis visi. Niekam nesvarbu, kad taisyklės prasilenkia su logika, tačiau bausmės už jų sulaužymą labai skaudžios – sulaužęs jas kalinys krenta į žemiausias kastas. Kastas, kurių kasdienybė itin sudėtinga.

Be to, kartą palūžęs nuo dugno jau neatsispirsi. Yra tik vienas kelias – žemyn.

„Kilti jau sunkiai pakilsi. Gali tik kristi. Esmė tokia, kad tave nori kuo labiau sugniuždyti, kad nuvaryti tave dūchauti. Kuo daugiau dūchų, tuo visiems geriau“, - prisimena laisvės atėmimo bausmę Pravieniškėse prieš kelerius metus atlikęs Tadas.

Duchai vergauja chazeinui

Kaip jau DELFI rašė, kalėjimuose karaliauja verchai. Įtakingiausių kalinių gerbūviu rūpinasi kalėjimo žargonu tariant dūchai. Kaliniai, kurie priverčiami vergauti savo „bosui“.

„Jie dūchauja. Jie padeda chazeinui. Jūs negalite įsivaizduoti, koks menkas yra tų žmonių intelektas. Jų pareigos yra padėti chazeinui - išplauti kojines, atnešti valgyti, parašyti laišką, atnešt knygą, atnešti kompaktą, užtraukti užuolaidą. Bet ką. Jei chazeinas nori ramybės, tai dūchas gali eiti pasportuoti, pavalgyti. Bet jei chazeinas nori išsidirbinėti, tai dūchas stovės su vėduokle ir baidys uodus“, - prisimena Tadas.

Pavergti kaliniai jokio atlygio už „paslaugas“ negauna.

„Ką už tai dūchas gauna? Nieko negauna. Į galvą negauna“, - sako Tadas.

Buvęs kalinys prisimena, kad kai kurie verchai turėdavo ir po keletą „padėjėjų“, kurie rūpinosi savo „bosu“. Tado teigimu, ne visi verchai su savo tarnais elgdavosi žiauriai.

„Klausimas kieno tu dūchas būsi. Jei būsi to, kuris turi bent kažkiek smegenų, kažkiek intelekto, tai atneši jam valgyti, paruoši jam valgyti. Jei būsi kažkokio dunduko, kuris baigęs 7-9 klases ir kuris vadovaujasi posakiu „vogiau-vagiu-vogsiu“, tai jis sugalvos, kad tave reikia sudaužyti. Tiesiog šiaip sau“, - kalėjimo realijas pasakoja Tadas.

Alkoholis iš lako

Žemesnių kastų kaliniai neturi galimybių mėgautis tokiomis gyvenimo sąlygomis, kaip verchatūra. Todėl jiems alkoholis nebuvo taip lengvai pasiekiamas, kaip įtakingiesiems.

Tačiau žemesnių kastų kaliniai rado būdą, kaip prasimanyti svaigalų.

„Ima 3 litrus lako ir suka. Suka, suka, suka. Jei būs protingesnis, tai ant drėlės užsidės kokį nors pagalį ir suks. Jeigu su ranka tai sukti reikia visą dieną, kokią 12 valandų. Galų gale lakas susisluoksniuoja ir lakas prilimpa ant pagalio, o iš 3 litrų lako lieka apie 400 g alkoholio. Aš mačiau, kaip gėrė. Gerti tas pats, kas laką. Kvapas – baisus, smarvė – baisi. Na, bet prasiskiedžia su sirupu ir geria. Iš ryto pachmielas juodas, nuo kvapo visa rikiuotė smirda“, - prisimena, Tadas.

Kas kalėjime tampa vergais?

Tado teigimu, įkalinimo įstaigose labai svarbios pažintys. Kalėjimuose informacija sklinda greitai. Jei į zoną atvežamas įtakingesnis ar pažįstamų turintis kalinys – jis laukiamas išskėstomis rankomis.

Tačiau jei už kalėjimo vartų žmogelio niekas nepasitinka – pakvimpa problemomis.

„Atėjo blatnas žmogus, atėjo paprastas, ramus žmogus. Ten nėra taip, kad visi labai blatni. Atėjo ramesnis žmogelis ir mato, kad jis neturi pažinčių. Pirmas dalykas, kad kai tu ateini, tu turi turėti užnugarį – laisvėje ar zonoje. Tave turi kažkas pasitikti, apie tave turi pranešti. Niekas tavęs nepasitiko – vaikštai ramus vieną dieną, vaikštai dvi, vaikštai tris. Tave stebi, bando. Žiūri, kas tu per žmogus. Pamato, kad silpna asmenybė. Bet kaip tu gali būti ne silpnas, kai atsiduri vienas tarp vilkų? Ir klausia: gal padėsi gyventi bachūrams? Na, jei padėsi, tai ateik čia“, - kalinio pavertimo į dūchą schemą prisimena Tadas.

Pamokos prieš paleidimą

Tadas prisimena vieną pataisos namuose nutikusią istoriją, kai prieš išeidamas į laisvę dūchas sulaukė skaudžios „pamokos“ iš savo chazeinų. Jei pasitaiko kalinys, kuris nori silpnesnį užstoti – klius ir jam.

„Trise turėjo vieną duchą. Tai jį vaikė iki negaliu. Pavyzdžiui, neleidžia jam rūkyti. Kūdi kaip dviračiai, vaidina didžiausius sportininkus, štangas stumia, papildus ryja, o jų dūchas rūko. Ir pasako: dabar tu nerūkysi! Ir jis, žmogus, negali rūkyti. Kuomet jam buvo laikas išeiti į laisvę, nusprendė jį „pamokyti“ - suplėšyti visus rūbus. Taip norėjo parodyti, kad atseit negalima daryti nusikaltimų, kad negalima čia atsidurti. Vienas žmogus norėjo jį užstoti. Tai galų gale jį taip sumušė, sudaužė, kad išvežė į Vilniaus ligoninę. Net nežinau, kuo vėliau viskas baigėsi“, - prisimena Tadas.

Seksualinė prievarta - „ne lygis“

Dar viena, žemesnė kasta nei dūchai - gaidžiai.

Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad gaidžiai - seksualinę prievartą patiriantys kaliniai. Tačiau, Tado teigimu, pataisos namuose seksualiai santykiauja tik itin maža dalis kalinių.

“Gaidys tai nėra tai, ką visi įsivaizduoja. Tai yra paprastas, eilinis žmogus. Dažniausiai tai būna neturtingi, neišsilavinę, nemokantys už save pastovėti žmonės. Tačiau jų niekas neprievartauja. Ką jūs galvojate, ten vieni pederastai sėdi?“, - visuomenėje paplitusią nuomonę neigia Tadas.

„Yra normalūs gaidžiai, tik tiek, kad jie būna tam gaidyne. Yra gaidžiai, kuriuos skriaudžia, kurie valo tualetus. Tai visiškai silpni, menko intelekto žmonės. Kiekviename aukšte, prie kiekvieno tualeto visą parą budi gaidys, kuris atidarinėja duris, kad tu nepaliestum rankenos. Pas mus taip nebuvo, bet kiek girdėjau Alytui ir Marijampolėje gaidžiai ir vandenį atsukinėja. Gaidį galima mušti tik pagaliu arba spardyti kojomis, kad rankų „nesitepti“, - prisimena Tadas.

Homoseksualiais santykiais užsiima pačios žemiausios kastos kaliniai - šliapos.

„Yra atskira klasė, kuri pati duoda - šliapos. Tai yra gaidys, kuris duoda savo noru. Mano laiku, oralinis seksas „kainavo“ dvi cigaretės, analinis – penkias. Bet ten ne lygis nei verchams, nei bachūrams. Tai daugiau tiems, kurie sėdi 10 ir daugiau metų, kad būtų kažkoks judesys, kažkoks užsiėmimas. O kad kažkas kažką prievartautų... Tai tu būsi pederastas, jei kažką prievartausi. O tų šliapų buvo du ar trys. Bet jie yra paprasčiausiai psichiškai nesveiki“, - įsitikinęs Tadas.

Šliapos dėl savo elgesio sunkiai begalėdavo dirbti.

„Šliapos yra uždaryti ožyne, tai dar mažesnė teritorija, kuri atskirta tvoromis. Ten uždaryti skundikai, trumpai tariant. Ten yra pati mažiausia lokalkė ir ten uždaryti šliapos, kad su niekuo nesantykiautų, tik savo teritorijoje. Tai vienas šliapa labai norėjo dirbti. Tai jį vesdavo dirbti į metalo apdirbimo cechą. Bet cecho tualetas visada buvo užrakintas, nes šliapa „dirbdavo“ ne ceche, o tualete. Tai jį tam ceche tris dienas palaikė, nes pamatė, kad jis nedirba, o čiulpia. Tai daugiau jis ten ir nebedirbo“, - pasakoja Tadas.

Vaikų prievartautojams pasigailėjimo nėra

Visuomenėje tvyro nuomonė, kad merginas išprievartavę vyrai kalėjime sunkiai pritampa. Tačiau Tadas tikina, kad moters išprievartavimas kalėjime nelaikomas išskirtiniu nusikaltimu, už kurį įkalinimo įstaigose gali sulaukti pasmerkimo.

„Jei tu išprievartavai mergą, bet esi „normalus“, tai gal ten tave ant rankų nešios, nes ten turbūt pusė tų išprievartavimų nebuvo, o mergos pinigų norėjo. Ten už išprievartavimus krūvos sėdi. Niekas už tai nesmerkia“, - sako Tadas.

Kitokia situacija su vaikų prievartautojais. Jiems kalėjime tenka ištverti ne vieną sunkią dieną.

„Jei išprievartavai vaiką – tai taip. Tada tiesiai į gaidyną. Tokius pirmą mėnesį pamuša, antrą – pamuša. O paskui jie sėdi tam savo gaidyne ir viskas“, - pasakoja Tadas.

Vaikiški vyriški žaidimai

Tadas prisimena, kad įkalinimo įstaigose pasitaikydavo tvirtesnio charakterio vyrų, kurie niekaip nepasiduodavo vertimams dūchauti. Tokiu atveju imamasi vaikiško būdo, kaip žmogų nuvaryti į žemesnę kastą.

Būdas vaikiškas, tačiau to rezultatai – tikrai neprimena vaikiškų. Tokiu būdu kalėjimų įtakingieji susidoroja su jiems neįtikusiais kaliniais.

„Žmogus nenorėjo dūchauti - neisiu ir viskas. Jį ten muša, verčia – o jis neina. Ir niekaip jo nepriverčia. Tai tada jis pats nueina į gaidyną arba jį nuvaro. Tai yra, gaidys į savo puoduką įsipila vandens ir einant iš valgyklos apipila. Tada jau viskas. Jo daiktus iš kameros išmeta ir jis eina į gaidyną. Šiaip niekas be priežasties nėra apipilamas - verchatūra pasakė, kad reikią tą ar aną nuvaryti į gaidyną. Tai yra susidorojimo būdas“, - sako buvęs kalinys.

Griežta hierarchija – griežtos taisyklės

Kalėjime nusistovėjusi griežta tvarka ir taisyklės, kaip turi elgtis kiekvienos kastos kaliniai. Kiekvienas kalinys žino, kuriame tualete atlikti reikalus, kurioje kriauklėje plautis rankas ar prie kurio stalo valgyti valgykloje.

„,Gaidžiai valgykloje turi savo stalą, prie kurio kiekvieną kartą valgo. Jie turi savo sporto sales, jie turi savo rūkymo suoliukus. Pirmi trys tualetai yra gaidžių, pirmos trys kriauklės yra gaidžių, pirmi trys dušai yra gaidžių“, - prisimena Tadas.

Įkalinimo įstaigose, bent jau Pravieniškėse, prieš kelerius metus galiojo nerašyta taisyklė, kad kiekvienas kalinys valgydavo tik su savo šaukštu. Tai taip pat susiję su pasiskirstymu į kastas.

„Į valgyklą eini tik su savo šaukštu, nes neduok Dieve tu gausi gaidžio šaukštą! Tau valgykloje duotų šaukštą, bet jei gaidys valgė su tuo šaukštu?! Lėkštės niekam nerūpi, o va šaukštas... Neduok Dieve, tau iškris šaukštas ir tu jį pasikėlei – į gaidyną. Nusipirkai parduotuvėje bandelę, sūrelį ar šokoladą ir neduok Dieve jis tau iškrito ir neduok Dieve tu jį pasikėlei – į gaidyną. Iškrito pilnas pakelis cigarečių ir tu jį pasikėlei – į gaidyną. Pats pamečiau šaukštą tai dvi dienas nėjau valgyti, gerai kad savo valgio turėjau. Laukiau dvi dienas, kol atvežė naują šaukštą“, - dabar jau su šypsena kvailas taisykles prisimena Tadas.

Su valdžios palaiminimu

Tadas įsitikinęs, kad visą kalinių pasiskirstymą puikiai žino pataisos namų valdžia. Ne tik žino, bet ir pati skirsto nuteistuosius į kastas, kol šie dar net nebūna patekę į zoną.

„Valdžia visą tai žino. Kada tave pristato į tardymo izoliatorių pirmas klausimas būna toks: ar gali su visais sėdėti? Tai klausimas yra iš tiesų toks, ar tu ne gaidys ir ar ne ožys. Jei pasakysi „taip, galiu“, tai tave sodins su visais normaliais bachūrais. Jei ne, tave iškart sodins į gaidžių ir ožių kameras. Taip yra per visą Lietuvą, per visus kalėjimus, per visas zonas. Skirstymas į kastas prasideda jau gerokai anksčiau, nei papuoli į zoną. Tu dar nesusitikęs su nė vienu kaliniu, o tavęs jau klausia. Suprask, klausia todėl, kad tu atseit nesukeltum kaliniams nepatogumų“, - piktinasi valdžios elgesiu Tadas.

Buvęs kalinys taip pat prisimena istoriją, kuomet į dvylikos kalinių kambarį, kuriame buvo dvylika lovų buvo paskirtas tryliktas nuteistasis. Vaikinukas kelias naktis miegojo sėdėdamas ant kėdės. Galiausiai neišlaikęs nuovargio atsigulė ant žemės. Tada kelias pataisos namuose tik vienas – į gaidyną.