Kaip nurodoma KT nutarime, pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nepagrįstai suvaržytos bendraturčio nuosavybės teisės. Tai, kad buvo apribotos vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į jam priklausančią turto dalį, anot KT, nereiškia, kad turi būti apribotos ir kito ar kitų bendraturčių nuosavybės teisės vien tuo pagrindu, kad turtas valdomas bendros nuosavybės teise.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, KT pažymėjo, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių.

„Savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Kartu KT nurodė, kad, pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, be kita ko, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti“, – teigiama KT pranešime spaudai.

Į KT dėl Žemės įstatymo nuostatos kreipėsi Kauno apylinkės teismas. Teismas kreipėsi į KT, sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas bendraturčiams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo klausimas.

Pareiškėjo manymu, ginčytoje Žemės įstatymo nuostatoje įtvirtintu draudimu atidalyti areštuotus žemės sklypus, nustatytu siekiant užtikrinti kreditorių, kurių naudai areštuojama žemės sklypo dalis, interesus, galimai neproporcingai ribojama žemės sklypo dalies, kuri nėra areštuota, savininko nuosavybės teisė, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.