A. P., praėjus 11 metų po nusikaltimų įvykdymo, nuteista vienerių metų ir devynių mėnesių realia laisvės atėmimo bausme.

Minėtą bausmę subendrinus su 2010 metų nuosprendžiu, paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė – dveji metai ir trys mėnesiai. Nuosprendis paskelbtas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, trečiadienį pranešė teismas.

A. P. turės sumokėti daugiau nei 2 tūkst. eurų ekstradicijos išlaidų, nes šiemet gegužę buvo parvežta iš Belgijos. Kaltinamoji į užsienį buvo išvykusi po nusikaltimų padarymo.

„Kaltinamoji neteisėtai, be nukentėjusiosios leidimo paėmė jai banko išduotas elektronines mokėjimo priemones ir pasinaudojusi PIN kodu, slaptažodžiu, identifikavimo kodais prisijungdavo prie banko, – pranešime spaudai sako bylą nagrinėjusi Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Ilona Jakubėnienė.

Moteris nuo 2009 metų rugpjūčio antros pusės iki 2010 metų balandžio pradžios atliko finansines operacijas – nukentėjusiosios vardu ėmė paskolas.“

Nukentėjusioji tvirtino buvusi naivi ir niekuomet netikrinusi savo banko sąskaitos išrašų. Ji pati nei vieno karto nėra ėmusi greitojo kredito paskolos.

Anot teisėjos I. Jakubėnienės, kaltinamoji sąmoningai, suprasdama atliekamų veiksmų esmę, jų pavojingumą, padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas remiasi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje.

Kaltinamoji tiek teisme, tiek per ikiteisminį tyrimą teigė, kad ji nesutinka su kaltinimais, kadangi to nedarė. Teisme teigė, kad vieną kartą jai reikėjo 100 litų, todėl ji paprašė, kad nukentėjusioji paimtų jai kreditą, kurį būtų grąžinusi, bet giminaitei kredito nedavė.

Per teismo posėdį kaltinamoji iš pradžių neigė, kad gyveno pas gimines rajone. Neigė A. P. ir tai, kad naudojosi giminių kompiuteriu. Vėliau aiškino, kad tikriausiai 2010 metais, kai 7–8 mėnesius gyveno pas gimines, yra prisėdusi prie kompiuterio, susirašinėdavo ir kalbėdavosi pažinčių klube su draugais.

Nukentėjusioji teisme patvirtino, kad teta A. P. nuolat gyveno pas juos namuose ir nuolat naudodavosi kompiuteriu. Ji niekada neprašė, kad jai nukentėjusioji sukurtų elektroninį paštą, nes ji pati išmoko viskuo naudotis.

Nukentėjusiosios prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenys buvo svetainėje, sekcijoje, matomoje vietoje. Mergina savo banko kortelę buvo davusi kaltinamajai A. P., kuri jai nupirkdavo cigarečių, maisto į bendrabutį, išgrynindavo pinigus. Tai A. P. darydavo vieną kartą per mėnesį, kada nukentėjusioji gaudavo stipendiją. Nukentėjusiosios mama, išvykdama į užsienį, taip pat kaltinamajai buvo palikusi savo banko kortelę, nes siųsdavo pinigus.

Per teismo posėdį paaiškėjo, kad nukentėjusioji pati davė kaltinamajai banko kortelę.

Nukentėjusioji tvirtino buvusi naivi ir niekuomet netikrinusi savo banko sąskaitos išrašų. Ji pati nei vieno karto nėra ėmusi greitojo kredito paskolos. Tuo laikotarpiu, kai nukentėjusiajai pradėjo siųsti laiškus apie jos vardu paimtas paskolas su raginimais grąžinti pinigus, jos teta A. P. buvo dingusi. Tuomet nukentėjusioji kreipėsi į policiją.

Iš gautų kredito bendrovių raštų matyti, kad, kreipiantis dėl paskolų gavimo, buvo naudojami įvairūs elektroninio pašto adresai, trys telefono numeriai.

Kaltinime A. P., buvo nurodyta, kad ji neteisėtai įgijo ir neteisėtai laikė svetimą, nukentėjusiajai išduotą banko kortelę. Tačiau per teismo posėdį paaiškėjo, kad nukentėjusioji pati davė kaltinamajai banko kortelę. Teismas pripažįsta, jog nukentėjusioji leido A. P. įgyti ir laikyti jai išduotą banko kortelę, todėl tokie A. P. veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

A. P. dabar atlieka bausmę už kitus nusikaltimus.