Kiekviena istorija iš D. Skačkausko lūpų piešia vis baisesnį „tulpinių“ gaujos paveikslą. Pareigūnai pradeda suprasti, su kokiais monstrais jie susidūrė.

Nužudę bendrus, apsiverkė

„Mes supratome, kad tai yra jėga, kuri niekaip negali būti paveikta. Ją reikia sustabdyti, nes nei įtikinėjamai, nei kažkokių procesinių prievartos priemonių naudojimas jų nepaveiks“, – prisimena tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis.

D. Skačkauskas papasakoja detales apie verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimą bei nužudymą. Jis nurodė vietą, kur užkasti vyrų nupjautomis galvomis kūnai. Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad G. Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino kūnai užkasti be galvų. Tokių kraupių priemonių imtasi dėl to, kad kūnai nebūtų atpažinti pagal dantis. Nusikaltėliai iš žiniasklaidos buvo girdėję, kad tokiu būdu buvo atpažintas nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūnas. Nužudymo tikslas – pinigai.

Liudininkas papasakoja, kad pajutę pareigūnų dėmesį „tulpinių“ lyderiai nužudė keturis jaunus gaujos narius, kurie dalyvavo pagrobiant Kiesus. Tikslas – nutildyti, kad teisėsaugininkai negalėtų jų apklausti. Besislapstantiems bendrams „tulpinių“ lyderiai pranešė, kad reikia susirinkti daiktus ir pereiti į kitą konspiracinę vietą. Pakeliui – davė pavalgyti... ir nušovė.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra pasakoja: „Jeigu neklystu, tai buvo [Audrius] Andrušaitis ir D. Skačkauskas. Jie toliau sėdėjo prie duobės krašto, maitinosi, ką buvo atsivežę, buteliuką buvo pasistatę ir laukė, kol atveš kitą iš tos poros jaunuolių. Jiems belaukiant, kol atveš kitą, sako, tas nužudytas žmogus išlipa kruvinas iš duobės ir pradeda šaukti.“

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis papildo šį šiurpų pasakojimą: „Jį su kažkokia lazda pribaigė. [...] Dar kalbėjo, kad kažkas apsiverkė – esą gaila buvo, tokie geri, tokia gera pamaina auganti, bet paprasčiausiai nebuvo kitos galimybės išsaugoti jų gyvybės, tai teko nužudyti.“

Nužudymų motyvai – įvairūs

Iš D. Skačkausko lūpų pareigūnai išgirsta, kad „tulpiniai“ pagrobė, kankino ir nužudė Panevėžio nusikalstamo pasaulio veikėją Virginijų Marščionką. Kūną sudegino. „Tulpiniai“ manė, kad jis kėsinasi juos nužudyti.

Keršydami už neva organizuojamą pasikėsinimą, „tulpiniai“ surengė Gintaro Dūdos egzekuciją. Dėl tos pačios priežasties buvo pasmaugtas Arvydas Gaspariūnas. Jo kūną supjaustė, sudegino toje pat dėžėje, kaip ir V. Marščionkos lavoną.

„Tulpiniai“ namų laiptinėje nušovė Panevėžio verslininką Audrių Laužiką. Teigiama, kad su gaujos nariais bendravęs vyras buvo pamokytas, nes nepanoro įsileisti „tulpinių“ į naujai kuriamą verslą.

Sutuoktiniai verslininkai Julius ir Danutė Džiuvės buvo įvilioti į spąstus ir nužudyti neva dėl senos skolos – plytų, už kurias neva nebuvo atsiskaityta. Nuo „tulpinių“ rankos krito bendražygis Saulius Janonis. Šį panevėžietį pareigūnai ilgą laiką vadino gaujos lyderiu, tačiau suvedęs jaunesnius gaujos narius su kitų miestų nusikaltėliais, jis tapo nebereikalingas.

Nori kalbėti – nusikąsk liežuvį

Galime tik įsivaizduoti, kas dedasi žmogaus viduje, kai jis pasiryžta prabilti apie padarytus nusikaltimus. A. Urbeliui įstrigę D. Skačkausko pasakojimai apie vidines gaujos taisykles: „Grupuotės lyderis sakydavo: jei jau negali, nori kalbėti – nusikąsk liežuvį, jei nori nuoširdų prisipažinimą rašyti – nusikirsk ranką. Norint padėti išeiti iš tokios jų būsenos, reikėjo daug kalbėti apie gyvenimą, jų vertybes.“

D. Skačkauskas dalyvavo Sauliaus Bitės nužudyme. Kaip vėliau pats pasakojo, dalyvavo, nes suprato, kad, jei nori gyventi, kito pasirinkimo nėra. D. Skačkausko teigimu, atsisakius dalyvauti S. Bitės nužudyme, tikimybė likti gyvam būtų lygi 10–20 procentų, sutikus – 80 procentų.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas konstatuoja menką gaujos narių savarankiškų sprendimų galimybę: „Įdomus, lemtingas organizuotų struktūrų narių gyvenimas: arba iki gyvos galvos [kalėjime] teismo nuosprendžiu, arba mirties bausmė savo bendrininkų nuosprendžiu. Va koks pasirinkimas.“

A. Urbelis pastebi, kad šiuo atveju D. Skačkauskas turėjo dar vieną pasirinkimą – bendradarbiauti su teisėsauga atliekant tyrimą.

Bendradarbiauti neapsimokėjo

Pareigūnų padarytą darbą sunku pervertinti, tačiau reikia suprasti, kad teisėsaugininkai nėra stebuklingų galių turintys antžmogiai, o realus darbas skiriasi nuo kino filmų. Norint prakalbinti D. Skačkauską reikėjo įrankio, kuris priverstų pamiršti tylos įžadus ir paskatintų žengti iš nusikaltėlių pasaulio.

„Su žmogumi kaip ir randame kalbą, jis galėtų šnekėti, bet baudžiamajame procese nėra derybų mechanizmo – ką aš šneku, ką šnekės prokuroras ir ką atseikės teismas...“, – apie ribotas pareigūnų galimybes kalba A. Matonis.

Anot tuometinio Kriminalinės policijos komisaro inspektoriaus Artūro Garlos, praktika rodė, kad tas, kuris kalba su teisėsauga, paprastai nubaudžiamas griežčiau už tą, kuris nekalba.

Tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka pastebi, kad teisėsauga susidūrė su didele žudikų grupuote. Pagal tuometinius įstatymus nužudymo nariams nebuvo numatyta jokių lengvatų.

A. Urbelis sako, kad imta mąstyti, ką reiktų keisti Lietuvos įstatymuose, norint, kad D. Skačkauskas drąsiai liudytų: „Tada su vyriausiuoju prokuroru pradėjome svarstyti, kad jei asmuo bendradarbiauja, tai nejaugi bus kaip sovietinėje teisėje – jeigu nieko nepasakysi, tai nieko nebus, o jei kalbėsi, tai už visus atlikinėsi bausmę. Mes įžvelgėme, kad sunkiausius nusikaltimus, nužudymus, organizuotų grupuočių nariai padaro iš anksto pasirengę, kruopščiai suplanavę, [padaro] vietose, kur negyvenama, kur liudytojai – tik gyvūnai arba paukščiai. Kaip atskleisti tokius nusikaltimus be parodymų iš vidaus?“

D. Skačkauskas apie padarytus nusikaltimus prabilo 2001-ųjų metų lapkritį. Įstatymas, kuris leido jį ir kitus parodymus duodančius nusikalstamų grupuočių narius atleisti nuo bausmės, buvo priimtas tik 2002-ųjų metų liepą. Tačiau D. Skačkauskas kalbėjo, nes buvo gavęs pažadą iš pačių aukščiausių teisėsaugos pareigūnų.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis prisimena, kad ėmęsi didžiausių atsargumo priemonių, kad pakely kas nors nenutiktų, svarbų liudininką D. Skačkauską jis su kolegomis atvežė į susitikimą su aukščiausia tuometine policijos valdžia – generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi ir jo pavaduotoju Vizgirdu Telyčėnu. Aukščiausi pareigūnai patikino, kad dės visas pastangas, jog įstatymai būtų pataisyti.

Liudininkams – teigiami pokyčiai

Tuometinis policijos vadovas sako, kad pažadas atleisti nuo bausmės buvo duotas ne vien už vertingą informaciją. Buvo įvertintas ir pats žmogus – ar likęs laisvėje jis sugebės gyventi teisingai, nebenueis klystkeliais.

„Tiriant Panevėžio nusikalstamų grupuočių veiką pirmą kartą buvo panaudotas psichologinio portreto modelis. Kuomet pareigūnai, jau žinodami, kas yra priešai, kas kitoje barikadų pusėje, sudarydavo tų asmenų psichologinius portretus – kas jie tokie, koks charakteris, kur stipriosios savybės, kur silpnosios. Tas buvo labai sėkmingai naudojama juos sulaikius. [...] O įstatymas buvo taikomas ne bet kam, žiūrima, koks vieno ar kito žmogaus psichologinis portretas“, – apie svarbų pareigūnų darbo metodą kalba buvęs generalinis komisaras V. Grigaravičius.

Buvęs generalinis komisaras atskleidžia, kad būtent išnagrinėjus D. Skačkausko psichologinį portretą, nuspręsta su juo bendradarbiauti. Jis prisimena ir tuometinio susitikimo detales: „Ilgai bendravome, kalbėjome apie daug ką. Ir galų gale jis net pravirko. Situacija sudėtinga, jauna šeima, ir tuomet jam buvo pasakyta, kad yra tokia galimybė, kad įstatymai numato tam tikras išlygas, jeigu atsiranda tikras bendradarbiavimas – pagalba teisėsaugos pareigūnams dokumentuojant nusikalstamas veikas. Ir tas suveikė.“

Seime priimamas įstatymas sulaukė daug visuomenės dėmesio. Viešai nebuvo skelbiama apie saviškius įduodančius gaujos narius, tad skambėjo kaltinimai noru išsukti grupuotės lyderius.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra pastebi, kad tuomet įtariamieji pradėjo sverti, kokią naudą turės padėdami teisėsaugai: „Jie (sulaikytieji) visą laiką sveria – duosiu parodymus, kas man iš to, kokią aš bausmę gausiu, kokie santykiai išliks, kai visi sužinos, kad aš bendradarbiauju su teisėsauga, kas bus po to, kiek sėdėsiu, kokios bus garantijos jeigu nuteis, kokioje įkalinimo įstaigoje sėdėsiu, ar bendrai su visais. Visa tai dedama ant svarstyklių.“

Teisėsaugininkai dabar gali didžiuodamiesi pasakyti – jie ištesėjo visus D. Skačkauskui duotus pažadus. Žinia apie žodžio besilaikančius kriminalistus ir informacija apie galimybę išvengti griežtos bausmės pasklido tarp nusikalstamų gaujų narių. Pareigūnai tai vadina vienu didžiausių „tulpinių“ bylos tyrimo laimėjimų. Sulaikyti nusikaltėliai kartais patys pradėdavo kalbą apie galimybę bendradarbiauti.

T. Vėbra D. Skačkauską vadina pionieriumi, įdėjusiu svarų indėlį į pasitikėjimą teisėsauga ir valstybe. A. Matonio įsitikinimu, D. Skačkausko atvejis buvo įrodymas, jog teisėtvarka sugeba nekirsti šakos, ar kurios sėdi, atsakingai laikosi žodžio, kad visos grandys dirba išvien.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras prisimena ankstesnes nusikalstamų grupuočių narių akistatas, kuomet lyderiai atvirai grasindavo: „Pvz., Henrikas Daktaras sudeda pirštus ir rodo, kad tau kryžius – pirma tau teisėtvarka tą kryžių uždės, o paskui ir mes pasieksime ir tą kryžių uždėsime. [...] Šitie atvejai parodė, kad situacija visiškai kita, ir, manau, kad nuo to [laiko] iniciatyvą šituose darbuose perėmė teisėtvarka“, – teigia A. Matonis.

Vadeivos itin atsargūs

Prakalbinę D. Skačkauską ir užfiksavę jo parodymus apie „tulpinių“ padarytus nusikaltimus teisėsaugininkai pasiruošę pereiti prie gaujos lyderių sulaikymo. Kol jie nesulaikyti, kriminalistai negali pradėti Kiesų ir A. Galmino kūnų atkasimo operacijos.

Jei kūnai būtų iškasti dar nesulaikius „tulpinių“ svarbiausiųjų, šie suprastų, kad teisėsaugai vienas iš branduolio narių duoda parodymus ir pareigūnai žino apie jų nusikaltimus.

Sulaikymo operacijai reikia pasiruošti itin kruopščiai, nes bet kuri klaida gali nubraukti beveik dvejus metus darytus darbus. Kriminalinė žvalgyba praneša, kad gaujos nariai elgiasi labai konspiratyviai, kalbant žargonu – jie nugrimzdę į dugną. Jie keičia gyvenamąją vietą, telefonus, automobilius.

Pareigūnų įsitikinimu, sulaikyti po vieną gaujos branduolio narį būtų neprotinga, nes iš liudininko D. Skačkausko jie žino, kad vos pajutę, jog policija domisi vienu iš jų narių, jį nužudydavo ir dingdavo iš akiračio.

Tai bus nelengva, nes gaujos vadeivos – itin atsargūs. Pareigūnų žiniomis, Virginijus Baltušis laikosi itin griežtos konspiracijos – dieną viešoje vietoje jo pamatyti praktiškai neįmanoma. Į namus vyras grįžta tik sutemus, aplinkiniais keliais, tą pačią teritoriją apsuka porą kartų.

Turima žvalgybinė informacija rodo, kad V. Baltušis keičia savo išvaizdą, visada turi ginklą. D. Skačkauskas savo parodymuose pasakojo, kad jis, kaip ir per sulaikymą nukautas Romualdas Čeponis, nusiteikęs gyvas nepasiduoti. Be to, per sulaikymo operaciją reikia apsaugoti aplinkinius žmonės, išvengti galimos įkaitų situacijos.

Artėjant sulaikymo dienai kriminalistams pavyksta išsiaiškinti V. Baltušio naudojamo mobilaus telefono numerį. Žinomos dvi vietos, kur jis nuolat lankosi. Daugiabutį namą kriminalistai stebi išsinuomoję kavinės pagalbines patalpas. Antroji vieta – privačių namų kvartalas. Ten stebėti kur kas sudėtingiau, bet lengviau ištaikyti momentą, kai šalia nėra pašalinių žmonių.

Planuojama dirbti dviem grupėmis. Pagrindinė dirbs Panevėžio regione, kur slapstosi keletas įtariamųjų, antroji apsilankys pas Algimantą Vertelką, kuris, lengvai išsisukęs po sulaikymo su narkotikais, gyvena nesislapstydamas.

Ilgos laukimo dienos

Dalis policijos pajėgų pradeda slapta saugoti žinomas nusikaltimų vietas, taip pat vietovę, kur buvo užkasti nužudytų žmonių kūnai. Bijoma blogiausio varianto – policijos dėmesį užuodę nusikaltėliai gali pradėti naikinti įrodymus, kūnus paslėpti kitoje vietoje. Kita kriminalistų grupė ruošiasi sulaikymo operacijai. Į pagalbą vėl kviečiami „Aro“ pareigūnai. Pareigūnų pasitarimuose primenama, kad įtariamieji gali priešintis, tačiau jie žūtbūt reikalingi gyvi.

„Tulpinių“ sulaikymui pasiruošę policijos pareigūnai Panevėžyje apsigyveno buvusiame darželyje Tulpių gatvėje. Dabar čia įsikūrę įvairūs Panevėžio apskrities policijos padaliniai, tačiau 2001-aisiais jokios iškabos nerodė, kad patalpos susijusios su policija. Departamento kriminalistai turėjo patalpų raktų kopijas; kada jie atvažiuoja ir išvažiuoja, nežinojo net Panevėžio policijos vadovai.

Rodydamas tuometinę slėptuvę A. Garla aiškina, kad ruošiantis V. Baltušio sulaikymui šios patalpos buvo strategiškai patogi vieta prireikus greitai sureaguoti. Dviejuose pareigūnams priklausiusiuose kambariukuose keletą dienų niekur neišlįsdami gyveno keliolika „Aro“ pareigūnų, laukiančių sulaikymus organizuojančių kolegų signalo.

A. Garla prisimena sąlygas, kuriomis „Aro“ vyrai laukė signalo apie operaciją: „Kai užeidavai po poros dienų į tą kambariuką, ten nuo tų kojinių ir viso kito toks kvapas buvo... Reikėdavo žmones ir pamaitinti, tai su „tarbelėmis“ veždavom iš parduotuvių maistą, kad alkani nebūtų, o jie valgė, patikėkite, nekūdikiškai.“

Pareigūnai prisimena, kad prieš išsirenkant šią vietą buvo įvertinta, kas gyvena kaimynystėje, ar čia nėra su nusikalstamu pasauliu susijusių žmonių. Net sulaukę neigiamų atsakymų, į pastatą patekdavo slapstydamiesi, drąsiai jausdavosi tik užsidarius darželį saugantiems vartams.

Kriminalistai sako, kad rengdami sulaikymo operaciją buvo įlindę į tokį pat gilų pogrindį, kaip ir jų sekami nusikaltėliai. „Gyvenom tokį gyvenimo būdą, kaip ir jie patys. Net Panevėžio kolegos, kuriais pasitikėjome, su kuriais dirbome, iš kurių sulaukdavome visokeriopos pagalbos, nežinojo, kad mes gyvename Panevėžyje. Ir tik po tam tikrų įvykių kolegos pamatė ir sakė – sakiau, kad čia Teisutis važinėja po Panevėžį. Gyvenome nuomotuose butuose, važinėjom su nuomojamomis mašinomis“, – pasakoja T. Vėbra.

Įvykius paskubino žiniasklaida

Dirbdami pareigūnai gauna informacijos, kuri priverčia keisti pradinius planus ir skubinti sulaikymo operacijos pradžią.

Tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka gerai prisimena, kaip vieną vakarą jam į darbą paskambino tuometinis generalinio komisaro pavaduotojas V. Telyčėnas ir pasakė, kad kitą dieną žiniasklaidoje pasirodys straipsnis apie neva rastus kūnus be galvų. Iš tiesų kūnai tuomet dar nebuvo atkasti.

Informacija greitai perduodama Panevėžyje dirbantiems pareigūnams. Be atskirų nurodymų aišku, kad delsti nėra kada. Sulaikymo operaciją reikia vykdyti tą patį vakarą, kitaip slepiant pėdsakus gali pasipilti žudymai, o „tulpinių“ lyderiai visiškai dingti iš akiračio.

Jurijus Milevskis, tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas, sako, kad pareigūnai privalėjo veikti greitai. Buvo penktadienis, o šeštadienio rytą turėjo išeiti laikraštis su straipsniu apie neva rastus kūnus. Vienu metu reikėjo sulaikyti keletą žmonių. Bėda ta, kad A. Vertelka tuo metu buvo Vilniuje, o tiksli V. Baltušio buvimo vieta iš viso nebuvo žinoma. „Visos mūsų jėgos buvo mestos Panevėžyje nustatyti V. Baltušio buvimo vietą“, – sako J. Milevskis.

Gavus informaciją apie planuojamą straipsnį, keičiamos Panevėžyje laukiantiems pareigūnams duotos užduotys. Aišku, kad laukti idealių aplinkybių operacijos pradžiai nėra kada.

Iš D. Skačkausko liudijimų žinoma, kad gaujoje pagrindiniai – V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis. Operacija rengiama jiems visiems trims sulaikyti, tačiau laiko nėra, o V. Baltušis dingęs iš pareigūnų akiračio.

A. Garla, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, tęsia pasakojimą ir atskleidžia, kad pareigūnai turėjo duomenų, jog V. Baltušis gali slėptis tėvų namuose. Nors niekas dėl to nebuvo visiškai tikras, buvo priimtas sprendimas šturmuoti namą.

„Tą pačią dieną prieš šturmą buvo tam tikrų detalių, iš kurių mes nusprendėme, V. Baltušis galėjo pastebėti, kad yra stebimas, ir netgi galėjo pamatyti kažkuriuos iš mūsų pareigūnų. Jis galėjo suprasti, kad jam einama iš paskos, ir mes nebegalėjome rizikuoti“, – kolegas papildo T. Vėbra.

Sulaikymo operacija pavyko

Komandą pradėti operaciją gauna „Aro“ šturmo grupė. Netrukus jie jau laukia savo pozicijose. „Aro“ vadas Viktoras Grabauskas atskleidžia, kad nurodymų laukiantys pareigūnai pasiruošę taip, kad galėtų išvykti per 5–10 minučių. 

J. Milevskis atskleidžia, kad pareigūnai turėjo visus leidimus, „Aro“ pareigūnams buvo duotas nurodymas veikti ryžtingai, nes teisėsaugininkai turėjo informacijos, kad V. Baltušis, kaip ir ankstesnio puolimo metu žuvęs R. Čeponis, turi ginklą ir gali juo naudotis.

R. Čeponio istorija nepasikartojo. V. Baltušis pareigūnams pakliuvo gyvas. „Pats sulaikymas nebuvo problemiškas, jis nesipriešino, ginklo neturėjo“, – konstatuoja „Aro“ vadas V.  Grabauskas.

Vykstant operacijai Panevėžyje į A. Vertelkos buto Vilniuje duris pasibeldė Kriminalinės policijos pareigūnai. A. Matonis pastebi, kad A. Vertelka tuo metu turėjo asmeninių problemų, ir papasakoja charakteringą vaizdą: „Jo moteris ketino išeiti. Jinai sako – pas drauges, jis – neisi, ji – eisiu. Jis paima žalumos, liaudiškai vadinamos „zelionke“, buteliuką, supila jai ant galvos ir sako – dabar jau gali eiti. Ir moteris nebeina.“

Pareigūnai sako, kad jų atsargumas sulaikant V. Baltušį nebuvo tuščias. „Kai jau buvo sulaikytas A. Vertelka, jo telefoną pasiekia skambutis iš netoli V. Baltušio gyvenamosios vietos esančio telefono automato“, – sako A. Urbelis. Įdomu, kad tuo metu pats V. Baltušis jau buvo sulaikytas.

Sulaikytieji iš karto vežami į Vilnių, o Panevėžyje pasilikę pareigūnai rengiasi skubiam kūnų iškasimui.

Kūnus naikino, kaip išmanė

A. Sadeckas pastebi, kad pirmą kartą istorijoje buvo atliekama tokia procedūra: „Reikėjo atskiros metodikos, juk nieko nebuvo žinoma. Juk ne taip paprasta tą kūną surasti....“

Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras A. Urbelis patvirtina, kad darbas buvo ir nemalonus, ir sudėtingas. Tuo metu pareigūnai nežinojo tikslios vietos, neturėjo nei tinkamos technikos, nei gerai apmokytų šunų, galinčių ieškoti kūnų. „Tik dėl užsispyrimo – tik kastuvas ir rankos – ir prokurorai, ir [policijos pareigūnai], ne žemesni kaip komisarai pagal pareiginį laipsnį, kartu petys į petį sukandę dantis kasėme tas duobes ir radome“, – sako A. Urbelis.

A. Kliunka pritaria kolegai, kad su dabartinėmis priemonėmis viskas būtų kur kas paprasčiau. Tuomet pareigūnams su technika negalėjo padėti net geologai, į kuriuos buvo kreiptasi. Pareigūnai dėkingi ir kolegoms iš kitų tarnybų – kariuomenės narams, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, kariškiams. „Kariškiai padėjo bandant [ieškoti] su metalo detektoriais žiemą, nes turėjome versiją, kad dar vienas lavonas paslėptas tvenkinyje statinėje“, – šiurpias detales atskleidžia A. Urbelis.

„Tulpinių“ nusikaltimus tiriantys pareigūnai aptiko kelis aukų kūnų slėpimo būdus. Nors mieste sklido kalbos, kad be žinios dingstantys žmonės naikinami kišant juos į talpas su rūgštimi, realybė buvo kur kas proziškesnė.

„Tirdami šios grupuotės veiksmus pamatėme, kad trys kūnai buvo „atidalinti“, kūno dalys sudegintos metalinėje dėžėje prie Nevėžio upelio. Trijų nužudytųjų lavonai sunaikinti, pelenus išpilant į upę. Taip pat dviejų nukentėjusių palaikus teko rasti vandens telkiniuose, tvenkiny. Tvenkinyje netoli vadinamos „tulpinių“ vilos buvo į statines sugrūsti vieno iš lyderių S. Janonio ir Vaido Kavaliausko [kūnai]. Teigiama, kad būtent jis perdavęs nurodymą sudeginti teisėjos ir prokuroro namą“, – apie kraupius radinius kalba A. Urbelis.

Bijojo žurnalistų ir nusikaltėlių

Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad mažeikiškių kūnai buvo užkasti nedideliame miškelyje 20 kilometrų už Panevėžio. Buvusį kapą šiuo metu žymi metalinis kryžius. Kriminalistų komanda čia važiavo kitą rytą po V. Baltušio ir A. Vertelkos sulaikymo. Tą patį rytą pasirodė laikraštis, kuriame jau buvo rašoma apie surastus Kiesų kūnus be galvų. Kilo didžiulis žiniasklaidos susidomėjimas. Fotografai ir operatoriai buvo pasiruošę sekti į bet kurį Lietuvos kampą, kad tik užfiksuotų, kaip baigiama tirti rezonansinė byla.

A. Matonis sako, kad į kūnų paieškas ankstų rytą pajudėjo didelės Kriminalinės policijos pareigūnų, Kriminalistinių tyrimų centro specialistų ir prokurorų pajėgos. Kad išvengtų žurnalistų dėmesio, pareigūnai klaidindami važiavo skirtingomis kryptimis.

Tiksli kapo vieta nebuvo žinoma, todėl pareigūnai kasė didelio ploto duobę. Anksti ryte pradėję, po pietų jie suprato, kad D. Skačkauskas nemelavo – tai tikrai ta vieta.

„Likus kokiam geram pusmetriui ar metrui žemių iki lavonų, visur sklandė specifinis kvapas ir mūsų darbuotojai kasė į šnerves susikišę laužtą cigaretę. Tokiu būdu gynėsi nuo to nemalonaus kvapo“, – rodydamas vietą, kur buvo rasti kūnai, detalizuoja A. Matonis. Jis prisimena, kad atkasus kūnus buvo sprendžiama, kur ir kokiu transportu juos vežti, baimintasi, kad užsakant specialųjį transportą nenutekėtų informacija ne tik

žiniasklaidai, bet ir laisvėje likusiems „tulpiniams“.

„Todėl tas buvo daroma su Panevėžio policijos pareigūnais, netgi keletas Panevėžio morgo mašinų išvažiavo vienu metu į skirtingas puses“, – apie saugumo priemones kalba A. Matonis.

Prisimindami 2001 metų lapkričio konspiracinius žaidimus pareigūnai pripažįsta, kad su saugumu buvo šiek tiek persistengta, tačiau tuo metu niekas nenorėjo rizikuoti.

A. Matonis prisimena tuo metu sklandžiusią informaciją, kad „tulpiniai“ turi gerai ginkluotų grupių, kurios gali užpulti kūnus vežančius pareigūnus ir kūnus atimti. Pasak tuometinio Kriminalinės policijos komisaro A. Matonio, žinant gaujos žiaurumą, tai atrodė visiškai tikėtina. Tuo pat metu jis prisimena ir visus ten dirbusius žmones, jų ryžtą atskleisti nusikaltimą. Jo nuomone, įgyta patirtis tiems darbuotojams pravertė vėliau, tiriant kitus nusikaltimus.

Skirtingose Lietuvos vietose esančiose areštinėse prasideda pareigūnų darbas su sulaikytais gaujos nariais. D. Skačkauskas tikrai nežinojo visų „tulpinių“ nusikaltimų. Ar užteks įrodymų priremti gaujos lyderius prie sienos? Ar jie papasakos visus savo nusikaltimus?

Tęsinys – kitą savaitę.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.