– Ar dažnai jūsų darbo praktikoje pasitaiko, kai šeimininkai atveda tokiais „skanėstais“ apsinuodijusius savo augintinius?

– Tikrai pakankamai dažnai. Ir tai labai skaudi tema. Aš pati prieš dvejus metus praradau savo augintinį. Vaikštant senamiestyje mano šuo prarijo tokį „skanėstą“ su nuodais. Ir praktiškai per dvi dienas mes jo netekome.

– Pastaruoju metu vėl suaktyvėjo šunų nuodytojai. Ar įmanoma ką nors padaryti, kaip užbėgti nelaimingam įvykiui už akių, ką daryti, jei augintinis prarijo nuodų?

Aš pati prieš dvejus metus praradau savo augintinį. Vaikštant senamiestyje mano šuo prarijo tokį „skanėstą“ su nuodais.

 

– Viskas priklauso nuo to, kokie yra nuodai. Jeigu žiurknuodžiai, jų poveikis organizmui pasireiškia ne iš karto, maždaug per 3–6 dienas. Vadinasi, mes dar turime laiko ir yra galimybė augintinį išgelbėti. Tačiau jeigu tai buvo žaibiškai veikiantys nuodai, situacija beviltiška. Pavyzdžiui, mano šuniui tokie nuodai suveikė per 20 minučių. Aš nieko nesugebėjau padaryti. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek tokių skaudžių įvykių jūsų darbo praktikoje nutinka per savaitę ar mėnesį?

– Per mėnesį mažiausiai būna tokie 2–3 atvejai. Ir ne tik iš senamiesčio, žmonės atveža ir kitose vietose apsinuodijusius augintinius. Nemažai žmonių skambina, konsultuojasi, ką daryti, nes pagal simptomatiką iškart būna aišku, kad šuo prarijo nuodų.

– Kaip manote, kodėl taip žiauriai žmonės elgiasi, kodėl mėto nuodus?

– Kažkada net apie tai rašiau savo feisbuko paskyroje. Žinote, klausimas, ar tokius žmones iš viso galima pavadinti žmonėmis. Kai sąmoningai siekia nužudyti gyvą sutvėrimą, čia yra ne tik amoralu, bet ir nenormalu. Bet, deja, tokių, piktavalių yra. Kodėl taip daro? Gal vieną nervina, kad šuo po langais vaikšto ir šeimininkai nesurenka augintinio išmatų. Net nežinau, kodėl taip daro, bet tiesiog yra gyvūnų nemėgstančių žmonių.

Kai sąmoningai siekiama nužudyti gyvą sutvėrimą, čia yra ne tik amoralu, bet ir nenormalu.

– Ir tam procesui labai ruošiasi: ir mėsos perka, ir suktinukus suka su nuodais. O dar ir išmėtyti reikia – tai užima nemažai laiko…

– Taip, ir deda tam nemažai pastangų. Pati mačiau, kaip mano šuo suėdė nemažą tokį gabaliuką, panašų į skanėstą. Turi tikrai būti labai skanu, nes mano šuo niekada neėsdavo lauke, nerankiodavo jokio maisto. Todėl buvo netikėta, kai akimirksniu prarijo. Vadinasi nuodytojai taip sugalvoja, taip padaro, kad pakliūtų ten, kur reikia.

– Sakykite, kaip elgtis, ką daryti, jei pastebime, kad lauke augintis prarijo kažką įtartino?

– Geriausia iškart apsilankyti pas veterinarijos gydytoją. Dažniausiai tokiais atvejais mes gyvūną vimdome. Reikia, kad jis kuo greičiau prarytą maistą išvemtų, kol nuodai nepasklido po organizmą. Būna, kartais plauname ir skrandį, viskas priklauso nuo aplinkybių, kiek ir kokių tų nuodų buvo praryta, kiek laiko praėjo.

– Jeigu nėra galimybės tuo metu greitai atvykti pas veterinarą, kaip pravimdyti augintinį namų sąlygomis?

– Sugirdyti peroksido ir laukti, kol šuo išvems. Kalbu dabar tik apie šunis (katėms šis patarimas netinka). Bet vis tiek paskui siūlyčiau pasirodyti veterinarijos gydytojui, nes svarbu įvertinti gyvūno būklę.

– O jeigu nuodų suėdė katė?

– Kates geriausiai iškart vežti į veterinarijos kliniką ir tik čia plauti skrandį. Tai atliekama su narkoze.

– Ar pavyksta išgelbėti ir kiek tų gyvybių?

– Žinokite, dažniausiai pavyksta. Ir visai neseniai turėjome istoriją su laiminga pabaiga. Tik noriu pabrėžti, kad viskas priklauso nuo nuodų stiprumo, jų kiekio. Nes jei tai buvo žiurknuodžiai, laiko mes turime ir dar galime išgelbėti. Bet jei tai – greitai veikiantys nuodai, kaip mano šuns atveju, tai jam niekuo padėti negalėjau.