Susitinkame senamiestyje, režisieriaus bute. Koridorius pasitinka plakatais: „Šėpos“ teatras, Lagarce, Dostojevskis, Verdi, Lorca. Režisierius – Gintaras Varnas. Kūrybinė chronologija liko popieriuje, šiaip daugiau niekur. Spektakliai juk laikinas dalykas – „numiršta aktorius, ir spektaklio nebėra“, paties G.Varno žodžiais tariant.
Virtuvėje režisierius pasiūlo žolelių arbatos ir obuolį iš sodybos. Dabar neturi laiko ten nuvažiuoti, tačiau kai pastarąjį kartą jis ten buvo, pririnko obuolių. Gamta G.Varnui svarbi. Režisierius nuolat kovoja su Lietuvos politikų abejingumu gamtosaugai.
Svetainės siena išklota knygomis. Ar nebus per kvaili mano klausimai? Pradedu nuo to, ką išmanau – nuo gėjų. Apie juos (arba su jais) bus ir naujausias G.Varno spektaklis pagal Federico Garcíos Lorcos „Publiką“. Režisierius jį stato jau antrą kartą. Kodėl?
Pjesė yra parašyta 1930 m., bet tik 1976 m. jos tekstas buvo išspausdintas Londone. Toks paslaptingas „Publikos“ likimas susijęs visų pirma su pjesės turiniu – bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 m.!) pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią: „Federico, nė negalvok apie pastatymą! Išskyrus skandalą, to neįmanoma suvaidinti“ – taip apie pjesę atsiliepė jo draugai 30-aisiais. Federico tik šyptelėjo: „Tai yra skirta teatrui po daugelio metų. Ir daugiau apie tai nekalbėkim.“
Romas Zabarauskas: – Pakalbėkim apie gėjus. „Publika“ – spektaklis apie juos?
Gintaras Varnas: – Ir taip, ir ne. Nemėgstu tokio termino „apie gėjus“. Tai man iškart primena „Tolimos šalies“ repeticiją. Viena aktorė staiga susimąsčiusi tarė: „Klausyk, o čia nebus spektaklis iš žvėriukų gyvenimo?“ Nebuvo. Gėjai – tai ne žvėriukai. Tai tokie patys žmonės kaip ir visi. Tuo viskas pasakyta.
R.Z.: –Aktorės replika skamba kraupiai. Buvau pašiurpęs ir dėl Astos Baukutės, kuri tada vaidino jūsų „Ruzvelto aikštėje“, komentaro [Alfa.lt]: „Kai viešai teigiama, kad gėjai yra normalus šiuolaikinės visuomenės reiškinys, su tuo nenorėčiau sutikti. Tai yra labai pavojinga paaugliams, kai jie tiesiog skatinami labai anksti patirti tokį „malonumą“. Daug ką lemia aplinka, kurioje žmogus gyvena. Spektaklyje (veiksmas vyksta Brazilijoje) apie tai ir kalbama.“ Bijau, kad A.Baukutė neteisingai suprato jūsų intencijas… Ar dažnai teatre susiduriate su homofobija?
G.V.: – Homofobija teatre egzistuoja kaip ir visoje visuomenėje. Lietuva – tamsi šalis ir net meno sfera, kur gėjai šiaip jau yra įprastas reiškinys, nėra išimtis. Kai pirmą kartą stačiau „Publiką“, 1996-aisiais, užkulisiuose vieną aktorių girdėjau garsiai rėkiantį: „kas čia per pyderastiški spektakliai nacionaliniam teatre?!“ Kai stačiau „Tolimą šalį“ (2001), tokių komentarų nebesulaukiau. Bent jau į akis niekas nesiskundė.
Šįkart per pirmą repeticiją pasakiau aktoriams: jei kam tokių vaidmenų kurti neleidžia religija ar dar kokios nors kitos priežastys, sakykite, neįsižeisiu. Galite SMS parašyti, kad susirgote, jei nenorite pasakyti tiesiai. Jokių SMS negavau, tai supratau, kad ramu.
Kalbant apie visuomenės reakciją, 1996-aisiais „Publika“ dėl homoseksualių personažų mažai ką šokiravo. Tiesą sakant, gal ne visi tai suprato, net ir patys aktoriai. Gėjų klausimas Lietuvoje tuo metu nebuvo populiarus todėl, kad jie tiesiog „neegzistavo“. Dabar jie staiga pradėjo egzistuoti ir prasidėjo gatvės mūšiai, lygiai tokie pat kaip Lorcos „Publikoje“. Gėjų eitynės parodė, kad lietuvių požiūris į kitus žmones yra agresyvus. Spektaklis yra atsakas ir į tai, tačiau ši tema – šalutinė.
R.Z.: – O kokia tema pagrindinė?
G.V.: – Teatras. „Publika“ – tai visų pirma spektaklis apie teatrą ir drąsą būti savimi, konstruojamas per sapną, košmarą, pasąmonę. Lorca mokėsi kartu su Luisu Buñueliu ir Salvadoru Dali. Pirmasis sukūrė siurrealizmą kine, kitas – dailėje. Lorca, mano manymu, buvo siurrealizmo pranašas teatre. Tačiau tai nėra akivaizdu – greičiau mano nuomonė. Vis dėlto pastaruoju metu randu ją patvirtinančių teatrologų tekstų.
Ilgą laiką Lorca buvo siejamas su žmogišku, folklorišku, socialiniu stiliumi. Keturios garsiausios šios krypties pjesės: „Jerma“, „Bernardos Albos namai“, „Kruvinos vestuvės“, „Donja Rosita“. Bet dabar atsiranda svarstymų, kad tikrasis Lorca buvo siurrealistinis. „Publika“ pirmą kartą buvo pastatyta, iš rankraščio, tik 1972 m. Dar kelios pjesės dingusios. Bet būtent jomis jis permatė įvairius pokarinius meno judėjimus.
Pagrindinis „Publikos“ herojus – režisierius. Spektaklio pradžioje ir pabaigoje įvyksta toks dialogas: „Pone?“ – „Ko?“ – „Publika!“ – „Tegu užeina.“ Tarp šių sakinių – galbūt tik sugreitinta priešmirtinė režisieriaus vizija. Režisierius pastatė populiariausius sezono spektaklius, bet jis apimtas nerimo: jam dar reikia atrasti tikrąjį meną. Ir todėl vietoj „teatro po atviru dangumi“ jis imsis „teatro po smėliu“. Teatro kapuose. Teatro, kuris ribojasi su drėgme. Vietoj pramoginio teatro režisierius atras teatrą iš esmės. Ir tai baigsis tragiškai. Ką darysi.
R.Z.: – Žiūrovai turbūt pagrindinį herojų tapatins su jumis?
G.V.: – Man nesvarbu. Statau šį spektaklį antrą kartą ne iš savimeilės, o dėl situacijos teatre. 1996-aisiais teatre buvo 80 proc. meno ir 20 proc. pramogėlės, o dabar yra atvirkščiai. Tokių teatrų kaip „Domino“ tada nebuvo. Nacionalinis teatras taip pat nebuvo virtęs komerciniu teatru.
Dabar Nacionalinis teatras vieną kitą rimtesnį spektaklį pastato tik tam, kad galėtų pateisinti savo statusą. Komercija nugalėjo teatrą. Todėl Lorcos metaforiškas kontrastas tarp „teatro po atviro dangumi“ ir „teatro po smėliu“ šiuo atveju yra kaip niekad aktualus.
Suprantu, kad kažkada teatras atliko ir meno, ir pramogėlės misiją. Nors vėlgi – Shakespeare’as rašė apie gilius dalykus, nesvarbu, komedijas ar tragedijas. Bet kokiu atveju dabar pramogėlę reikia palikti televizijai ir kinui. Teatras neturi eiti paskui publiką, publika turi eiti paskui teatrą. Teatras turi tapti elitiniu, aukštuoju menu. Tarybų laikais buvo sakoma, kad menas turi būti liaudžiai ir kad nėra nieko blogiau už meną menui. Nesąmonė. Menas turi būti menui. Tai yra sąžinės klausimas.
R.Z.: – Bet jeigu menas – menui, kaip tada išsilaikyti?
G.V.: – Sunkiai. Po to, kai išėjau iš Kauno dramos teatro, ekonominiu požiūriu esu žiauriai suvaržytas. Monteverdi madrigalinių operų turbūt nebegalėsime vaidinti: nors „Lėlės“ teatras lūžta nuo žiūrovų – salė per maža, neatsiperka. „Nusiaubtos šalies“ dėl tos pačios priežasties neberodome. „Publiką“ statau tam, kad turbūt jos nerodytume, nes iškart žinau, jog Menų spaustuvės salė šiam spektakliui taip pat per maža, kad spektaklis atsipirktų. Ko ne „teatras po smėliu“?
R.Z.: – Kalti politikai?
G.V.: – Taip. Aukštoji kultūra turi būti išlaikoma arba palaikoma valstybės, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva. Dabar kultūros politika yra tokia, kad verčia menininkus nekurti. Išgyventi iš spektaklių gali tik komercinis teatras. Kultūros politikai sukurti reikia protingų žmonių, kurie suvoktų, kas yra kultūra. Mūsų politikams atrodo, kad tai niekam nereikalinga atgyvena. Kartoju: Lietuva – tamsi šalis. Galbūt naujas kultūros ministras ir prezidentės sukurta darbo grupė imsis kokių nors permainų… nežinau.
R.Z.: – O jūsų spektakliai – visi „po smėliu“?
G.V.: – Tikrai ne. Kai vadovavau Kauno teatrui, buvo ir kompromisų. „10 indėniukų“ pastačiau, nes teatrui reikėjo pinigų. Aišku, man patinka Agatha Christie, norėjau pastatyti detektyvą, bet tai nėra aukštasis menas. Taip ir „Žvaigždžių kruša“ – buvo įdomu panagrinėti realybės šou fenomeną. Be to, mano studentai galėjo tai suvaidinti. Tačiau širdies dėl šito spektaklio man neskauda. To paties Lorcos spektaklis „Donja Rosita“ išėjo eilinis. Teko pabaigti ir kitų režisierių pamestus spektaklius… Žodžiu, buvo visko.
R.Z.: – Komercinis teatras daro kompromisus su publika, bet valstybės išlaikomas – su oficialia ideologija?
G.V.: – Na… galima pritarti, kad menas visada turėjo ideologinį poveikį. Nors, manau, mažiau nei, tarkim, Renesanso tapyba, freskos, nes jos visos buvo religinio turinio. Jeigu kalbėtume apie tai, kokiai ideologijai skirta „Publika“, tai tolerancijos ir demokratijos.
R.Z.: – Ačiū už pokalbį!
Naujausi komentarai